Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

TAHITI

     Įlipęs Havajuose į lėktuvą, pradėjau ieškoti savo vietos. Gi žiūriu — viena garbinga, apie 300 svarų sverianti samoietė užėmusi ne tik savo, bet ir mano vietą. Aš ranka parodžiau, kad ten mano vieta. Ji tik suraukė šiek tiek nosį ir visai nesiruošė pajudėti. Tada šiaip taip prasiskverbiau pro jos kelius ir, radęs prie lango paliktą kokios plaštakos pločio tarpelį, visu svoriu atsisėdau. Ji buvo priversta trupučiuką pasitraukti, bet vis tiek visą laiką buvau prispaustas prie sienos iki Pago Pago aerodromo (Samoa saloje), kur toji garbinga moteris išlipo. Dėl ko aš ją vadinu garbinga? Mat, Pacifiko salose yra paprotys, kad pagyvenusios moterys, jeigu nori būti laikomos garbingomis, turi sverti bent 300 svarų. Havajuose jas vadina "tutu" — garbingos močiutės. Jos paprastai savo dainomis palydi havajietiškus šokius.

     Minėjau Pago Pago aerodromą. Dėl ko toks keistas dvigubas vardas? Pacifiko salose ir daugiau yra tokių dvigubų vardų, pvz. Bora Bora sala, netoli Tahiti. Du kartus pasakytas žodis reiškia jų kalboje didelį.

     Atskridę į Tahitį, išlipome jų sostinės Papeete aerodrome. Ten mus sutiko ne tik gražios, lyg iš Gauguino ar mūsų Rimšos paveikslų "išlipusios" tahitietės, bet ir didelis karštis bei drėgmė. Savaime suprantama, kad, esant tokiam karščiui ir drėgmei, žmonės vaikščioja pusnuogiai. Vyrai pasitenkina tik trumpomis kelnaitėmis, o moterys, būdamos viešose vietose, užsideda dar šį tą daugiau. Aš, dar neprisitaikęs prie jų papročių, visą laiką vaikščiojau šlapias, lyg būčiau su rūbais iš vonios ištrauktas.

     Apsistojau prie gražaus paplūdimio Tahiti Village viešbutyje (apie 15 km nuo Papeete). Šis viešbutis tuo įdomus, kad kiekvienas asmuo ar kiekviena šeima turi savo atskirą šiaudais dengtą namelį, panašų į senovės lietuvių lūšneles, bet viduje labai moderniai ir patogiai įrengtą. Tie nameliai išbarstyti prie jūros tarp žaliuojančių palmių ir žydinčių krūmų. Aplinka tikrai romantiška.

     Man čia teko būti vasario mėnesį — tai blogas laikas. Geriausia šią pasakišką salą lankyti nuo gegužės iki lapkričio. Tada, sako, mažiau karščio ir drėgmės. Lietaus čia niekad netrūksta. Kartais jis užeina labai staiga, tad lietsargis visuomet naudingas.

     Tahiti yra laikoma gražiausia Okeanijos sala. Ji nedidelė — tik 402 kvadratinių mylių; gyventojų — apie 120.000. Dabar ji priklauso Prancūzijai, tad šalia vietinės tahitiečių kalbos ir prancūzų kalba yra oficiali. Įstaigose galima susikalbėti ir angliškai. Čia daug yra pasidarbavę misijonieriai, užtat apie pusė gyventojų yra protestantai, maždaug trečdalis — katalikai, o kiti — budistai arba Konfucijaus sekėjai.

     Maždaug už 3 km nuo mano gyvenamosios vietos buvo katalikų bažnyčia, tad sekmadienį, artėjant vakarui, pėsčias ten nuvykau, norėdamas privačiai atsilaikyti mišias. Prie bažnyčios sutikau balta sutana apsivilkusį kleboną, prisistačiau, kas esąs, ir paklausiau, ar negalėčiau privačiai atlaikyti mišių.

     —    Oi, ne! — jis atsakė, — ne privačiai! Aš jau šįryt laikiau mišias, tad Tamsta dabar atlaikysi vakarines mišias mūsų žmonėms. Jų bus pilna bažnyčia.

     —    Bet kokia kalba aš jas laikysiu? — paklausiau.

     —    Aišku, prancūziškai.

     —    Bet kad aš niekad nesu prancūziškai mišių laikęs, — teisinausi.

     —    Tai nieko — atlaikysi.

     —    Na, ir atlaikiau. Nejaugi aš, būdamas suvalkietis, imsiu ir kapituliuosiu. Namo grįžti pėsčiam nereikėjo — parvežė viena prancūzų šeima.

     Kitą dieną išplaukiau laivu į Morea salą, esančią tik už 15 km nuo Tahiti. Jos grožį man šiek tiek užtemdė pasitaikiusi lietinga diena. Ši sala yra daug primityviškesnė už Tahiti. Beveik visos Okeanijos salos kalnuotos, nes jos daugiausia yra ugniakalnių kilmės, kai kurios yra koralinės.

     Žmonės visur paprasti, draugiški, nuoširdūs. Atrodo, kad neturėtų nei jokių rūpesčių, nei problemų. Visose šiose salose žmonės maitinasi vaisiais, daržovėmis, žuvimi, bet labai mėgstama ir kiauliena. Charakteringas Tahiti paprotys vadinamas tamaaraa, kai susėdę po palmėmis valgo ant karštų akmenų iškeptą kiaulę. Prisipažinsiu, kad šis paprotys manęs nepatraukė.

     Norint kur nuvykti, nėra didelio vargo gauti taksį, bet pigiausias susisiekimas yra mažais gale atidarytais autobusiukais, vadinamais "les trucks". Kartais žmones vežioja ir triračiais, kuriuos vairuoja net ir moterys (vahine), įsisegusios į plaukus hibiscus gėlę.

     Sakoma, kad kiekvienas turistas išvyksta iš Tahiti su didžiausiu noru vėl kada nors čia sugrįžti. Norėčiau ir aš, tik ne tokį mėnesį, kai šutina karštis ir drėgmė.

NAUJOJI ZELANDIJA

     Iš Papeete aerodromo išskridau Naujosios Zelandijos linijos lėktuvu, kuris buvo tikrai puikus: tvarka, švara, elegantiškai apsirengusios ir visuomet besišypsančios patarnautojos. Pirmiausia nusileidome Ra-

Kiwi — N. Zelandijos paukštis

rotongos saloje. Prie aerodromo buvo didelėmis raidėmis užrašytas pasveikinimas ir pastaba, kad čia nėra papročio duoti arbatpinigių (tips). Na, kažin? Ir  Tahiti viešbučiuose nuolat buvo tai pabrėžiama, bet kai duodi, tai ir ima. Paskui dar nusileidome Fiji saloje. Lėktuvas čia stovėjo apie valandą, tad teko pavaikščioti bent po aerodromą ir jame įrengtas modernias krautuves, kuriose buvo daugiausia indės pardavėjos. Atrodo, kad Fiji yra labiau sumoderninta sala už Tahiti.

     Pagaliau ir trečias nusileidimas — Aucklande, Naujojoje Zelandijoje. Manęs jau čia laukė p. Cibulskis su savo taksiuku (jis yra taksio vairuotojas). Parvažiavome į jo namus, kur jau laukė ponia su paruošta puikia vakariene. Keletą dienų čia pabuvau, nuoširdžiai globojamas ir vežiojamas po įdomesnes vietas. Lietuvių čia labai maža, tad atlaikiau mišias ir pasakiau tik vieną pamokslą, rekolekcijų nebuvo įmanoma suorganizuoti. Tik po kelias lietuvių šeimas gyvena Aucklande, Wellingtone, Christchurche ir dar vienoje kitoje vietovėje.

     N. Zelandija labai patiko. Jeigu reikėtų pasirinkti, kur gyventi, tai į "kandidatų" sąrašą įrašyčiau ir N. Zelandiją. Graži gamta, geras klimatas (bent toks buvo tada, kai aš ten buvau). Apie žmonių nuoširdumą tai nėra reikalo nė rašyti. Turiu atvirai pripažinti, kad visose šalyse, kuriose teko būti, radau didelį nuoširdumą ir draugiškumą. Pasaulyje vis dėlto yra daug žmonių, kurie yra verti šito garbingo žmogaus vardo. Žinoma, kai kur, ypač Azijoje, pasitaikydavo ir išimčių. Vaikai ar suaugusieji, kurie gatvėse siūlo turistams įvairias prekes, visokius suvenyrus, dažnai užsiprašo kelis kartus aukštesnę kainą. Vieną kitą kartą jie ir mane apgavo, bet į tą permokėtą kainą reikia žiūrėti, kaip į išmaldą tiems neturtingiems žmonėms.

     N. Zelandija susideda iš dviejų pagrindinių salų: šiaurinės ir pietinės. Šios dvi salos yra skirtingos tiek savo klimatu, tiek gamta. Šiaurinėje saloje yra šiek tiek šilčiau. Pietinė sala yra kalnuota, klimatas čia vėsesnis. Abiejų salų teritorija užima 103.736 kvadratines mylias, bet gyventojų maždaug tik tiek kaip Lietuvoje — trys milijonai. Didelė gyventojų dauguma yra britų kilmės, bet dar yra užsilikusių ir vietinių gyventojų, vadinamų maorais (maori). Jų yra apie 240.000. Manoma, kad maorai atvyko iš Rytų Polinezijos apie IX a. po Kr. Šias salas atrado olandų jūrininkas Tasman ir pavadino Naująja Zelandija ("senoji" Zelandija yra Danijos sala). Tasman taip pat atrado Fiji ir Tasmanijos salas (jo vardu ir pavadinta Tasmanija). N. Zelandija yra nepriklausoma Britų imperijos (Commonwealth) valstybė.

     Šiaurinėje saloje yra didžiausias N. Zelandijos miestas Auckland (apie 800.000 gyventojų) ir sostinė Wellington (355.000 gyventojų). Wellingtonas savo kalvomis daug kam primena San Francisco miestą. Šioje saloje taip pat yra į Yellowstone Parką (Wyoming) panaši vietovė Rotorua su savo geizeriais ir mineralinio vandens verdančiomis versmėmis.

     Pietinėje saloje aplankytinos vietos yra Mt. Cook, sniegu ir ledynais apdengtas aukščiausias N. Zelandijos kalnas, ir Milford Sound, kuris savo didingumu gali konkuruoti su garsiaisiais Norvegijos fiordais.

     Pietinėje saloje didesnieji miestai yra Christchurch, vadinamas angliškiausiu miestu už Anglijos ribų, ir Dunedin — universitetinis miestas. Ir viename, ir kitame mieste gyvena po kelias lietuvių šeimas. Atskridęs į Christchurch, apsigyvenau pas p. Svilainienę, labai nuoširdžią lietuvę, kuri į mišias sukvietė čia gyvenančius lietuvius, o kadangi jų buvo labai nedaug, tai prikvietė ir lenkų. Jie visi atsidėję klausė lietuviškų mišių ir lietuviško pamokslo.

     Šiame palyginti nedideliame miestelyje (apie 320.000 gyventojų) mane labiausiai nustebino nauja, moderni koncertų salė. Tokios gražios ir modernios salės neturi net ir didžioji Čikaga.

     Iš Christchurch autobusu važiavau aplankyti garsiojo Milford Sound. Autobusą kelis kartus sustabdė avys, kurių keli šimtai žygiuodavo keliu, ir autobusas turėdavo sustojęs laukti, kol jos išsisklaidys. N. Zelandija — avių kraštas. Ištisi laukai pilni avių. Labai nustebau, kad avys buvo be uodegų. Sužinojau, kad joms nukerta uodegas higienos sumetimais. Mat, klimatas gana karštas, tai atsiranda visokių parazitų. Taip pat ir karvės čia ganosi su nukirstomis uodegomis ir nukirstais ragais. Australijoje taip pat avims kerta uodegas, bet nekerta karvėms, nes ten yra gana daug musių, tai uodegos reikalingos joms nusibaidyti.

     Kelionė autobusu tęsėsi visą dieną, iki pasiekėme gražų, tarp kalvų išsitiesusį miestelį Queenstown. Čia pernakvojau viešbučio kambaryje, kuriame buvo net penkios lovos — kitokio jie neturėjo. Kitą rytą vėl autobusu iškeliavome į Milford Sound, o ten laivu apvežė aplink visą nuostabiai gražų ir didingą fiordą. Kas nėra matęs Norvegijos fiordų, tai, atvykus į N. Zelandiją, pamatyti Milford Sound yra būtinybė.

     Grįžęs į Christchurch, paskambinau lėktuvų kompanijai, kad rytoj skrendu į Australiją. Pasakė, kad mano skridimas jau išbrauktas, bet kadangi lėktuve dar buvo vietos, tai vėl įrašė. Mat, atvykus į kurią nors vietovę, reikia tuoj patvirtinti sekantį skridimą, o aš jau beveik visa savaitė buvau N. Zelandijoj ir dar nebuvau patvirtinęs skridimo į Australiją.

     N. Zelandijos simbolis yra paukštis, vadinamas kiwi. Jau jie yra beveik išnykę, dar galima pamatyti tik zoologijos soduose. Tai yra maždaug vištos didumo paukštis, apaugęs lyg plaukais, lyg pluksnomis. Jo sparniukai beveik visai atrofavęsi, užtat jis negali skristi, o tik bėgioja. Patelė per metus padeda vieną ar du labai didelius kiaušinius, kuriuos per 75 dienas patinas išperi. Šie paukščiai greičiausiai netrukus visiškai išnyks. Kažin koks tada bus N. Zelandijos simbolis?

     Atsisveikinęs su Naująja Zelandija, vėl puikiu N. Zelandijos lėktuvu artinausi prie pagrindinio savo kelionės tikslo — Australijos vesti lietuviams rekolekcijų.

     Dar pakartosiu, kad N. Zelandija tikrai yra vienas iš gražiausių kraštų, kuriuos man teko šioje ilgoje kelionėje aplankyti.