Spausdinti

A. SAULAITIS, S.J.

     Nelengva priprasti prie pakeitimų Bažnyčioje.. 1910 metais popiežius X grąžino dažną Komuniją, ir po 68 metų kiekvienoje lietuvių parapijoje yra asmenų, kurie kunigo klausia, ar galima net kasdien priimti šv. Komuniją, kaskart išpažinties nėjus. Taip lengvai atsisakėme romantiško kaimo ratų, žirgų, gyvenimo be telefono, televizijos, šulinio, šiaudinio namelio mažus langelius pakeitėme į "picture" langus, bet tikėjimo ir religijos sritis, liečianti žmogaus giliausius jausmus, lėčiau keičiasi. Todėl suprantama, kaip galima reaguoti į šį įvykį: sėdime prie pietų stalo lietuviškoje šeimoje, ir po pagrindinio valgio motina padeda ant stalo jau pradėtą valgyti tortą. "Tai mūsų dukrelės pirmojo Susitaikymo sakramento šventės pyragas", paaiškina motina. Tikrai negirdėtas dalykas. Naujovėms tikinčiųjų šeimoje nėra galo!

     Brazilijoje vienas kunigas paaiškino prisirišimą prie kai kurių tradicijų šiuo būdu. Iš karo ir persekiojamų, ekonominių krizių siaubiamos Europos žmonės susėdo į didžiulį būrinį laivą keliauti į Ameriką, ieškoti laisvos šalies, kurioje būtų progos ramiai ir gerai gyventi. Pasiekę krantą, išlipo, įsteigė kaimą. Po kiek laiko žvalgai surado dar geresnę gyvenamą vietą už daugelio kilometrų, per kalnus ir slėnius. Naujakuriai nusprendė keltis toliau nuo jūros krašto gilumon. Bet jiems labai sunku buvo skirtis su laivu, tebesisupančiu įlankoje. Juk tas laivas per du tris mėnesius buvo jų namai, juos saugiai per visus pavojus atplukdino į svajonių šalį. Kaip to laivo atsisakys, juk jis taip ištikimai tarnavo visai bendruomenei. Ar šie žmonės nusprendė laivą iš vandens iškelti ir kartu su savimi per miškus, laukus nuvilkti iki naujų sodybų toli nuo jūros?

     Šiuo metu visi sakramentai yra šventės. Visi, išskyrus vieną. Jau seniai esame įpratę valgyti pyragą krikštynose, po pirmosios Komunijos, po Sutvirtinimo sakramento, vestuvėse ir kunigo šventimo proga. Net Ligonių patepimo sakramentas teikiamas nebe tik mirštantiems, bet ir šiaip sergantiems, aplink ligonį susirinkus visai šeimai. Sergantysis sąmoningai ir ramiai dalyvauja maldose, suprasdamas ir jausdamas aplink esančius artimuosius ir visos Bažnyčios viltingas pažiūras į žmogaus ateitį. Tik Susitaikymo sakramentas, mūsuose tebevadinamas "išpažintimi", dar nėra šventė, bent ne tokia, kokia būdavo per šimtmečius Bažnyčios istorijoje. Nebent tokioje šeimoje, kuri iškepa pyragą savo mergytei, pirmą kartą dalyvavusiai Susitaikymo sakramentinėje šventėje. Žinoma, jeigu krikštas nuplauna prigimtinės nuodėmės pėdsakus, ir po jo ilgai puotaujame, tai kodėl nesilinksminti po sakramento, kuris nuplauna tolimesnes kaltes?)

DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTĖ

     Savo knygoje iš gyvenimo kacete kun. St. Yla pasakoja apie "išpažintį", kuri būdavo atliekama neįprastiniu būdu. Per kitus slaptai susitarta, kad vedamas mirti lietuvis pažvelgtų į tolimą langą ir tada nulenktų galvą iš gailesčio už nuodėmes. Už lango beveik nematomas slaptai stovi kunigas, kuris pakelia ranką išrišimui. Sakramentas be žodžių, be smulkios nuodėmių sąskaitybos, nes Susitaikymo sakramento esmė yra Dievo gailestingumas ir Kristaus paliktu matomu ženklu užtikrinimas, kad Dievas šiam asmeniui tikrai atleidžia tikinčiųjų šeimoje. Todėl ir šį sakramentą vadinti išpažintimi ne visai tikslu, nes nuodėmių išpažinimas tėra viena jo dalis, ir tai niekad pilnai neįvykdoma, nes žmogui neįmanoma viso savo pergyvenimo, nuodėmės jausmo ir kokio nors blogo veiksmo (ar gero stokos) aprašyti kitam. Nuodėmių išpažinimas yra atgailaujančio būdas simboliškai išreikšti savo gailestį, prašyti išrišimo ir užtikrinto atleidimo už specifines nuodėmes, susitaikyti toje srityje, kurioje labiausiai jaučia reikalą.

     Kaip tai negalima pilnai kaltės ir nuodėmės išpažinti? Kartą ateina septynerių metų berniukas, išpažindamas "nuodėmę prieš Šventąją Dvasią". Paaiškėjo, kad jis savo motiną užgavo ir manė, kad tai baisiausias nusikaltimas. Peržiūrėdamas maldaknygėje sąžinės sąskaitą, surado nuodėmę, kuri už visas blogiausia ir kurios (kaip sakoma) Dievas neatleis: nuodėmė prieš Šv. Dvasią. Ieškojo būdų savo nuodėmingumą išreikšti kuo aiškiau, bet nesugebėjo.

     Kaip mums kartais sunku pripažinti savo silpnumą, taip ir sunku tikėti, jog Dievas galėtų būti nepaprastai ir visuotinai gailestingas. Naujajame Testamente su Jėzumi susitinka daugybė visokių nusidėjėlių; nuoširdžiuosius jis priima be sąlygų, nuolat pabrėždamas žodžiais ir savo veiksmais išreikšdamas Dievo rūpestį kiekvienu žmogumi, paklydusia avele, nuklydusiu sūnumi. Daugiau žvelgdami į savo nuodėmes, o ne į Dievo gailestingumą, pasakojimą Luko evangelijos 15-tame skyriuje vadiname "Sūnaus palaidūno palyginimu", o ne kaip turėtų būti — "Gailestingo tėvo palyginimu" .

NUODĖMĖ IR NUODĖMINGUMAS

     Ne tik seniau parapijų mokyklose išmokyti, bet ir Lietuvoje subrendę asmenys jaukiau jaučiasi, kai išpažįsta specifines nuodėmes ar kaltes su skaičiais: "Septynis kartus bariausi su žmona, vienuolika kartų užmiršau melstis, trylika kartų praleidau mišias (nors penkis kartus sirgau, triskart buvo užsnigę, keturis kartus buvome atostogose labai toli nuo bažnyčios), keturis kartus apkalbėjau kitus..." Jeigu kunigą įsivaizduojame kaip teisėją (ar toks buvo Jėzus?), tai suprantama, kad reikia iš vienos pusės nuodėmių svorio, iš kitos — pritaikytos atgailos. Tik bėda ta, kad kunigui žmogus neišreiškia savo sąmonės apie tų veiksmų šaltinį savo širdyje, arba kad per ilgesnį laiką peržvelgia savo gyvenimą Dievo akivaizdoje, pajusdamas, kur bręsta, kur reikia ramybės, kantrybės, gydymo. Tos kasdienės kaltės kartosis metų metus, kol asmuo įsižiūrės į savo elgesio šaknis, į jausmus ir poreikius, kurie iššaukia piktumą, apkalbas, pavydą ir panašiai.

     Neturėdamas didesnių ar reikšmingesnių kalčių skaičiais išpažinti ir jausdamas, kad toks sąrašas jam nepadeda tobulėti, žmogus gali nebeiti išpažinties. Nėra sunkių nuodėmių, o lengvas Dievas atleidžia per kitas maldas ir apeigas. Užtat prisimintina, kad šio sakramento prasmė nesiriša tiek su specifiniais darbais, bet su žmogaus nuodėmingumu, silpnumu, kurį pripažindamas ir pastebėdamas žmogus jungiasi žmogiškon tikinčiųjų šeimon. Būdami silpni (tai labai gerai išaiškina šv. Paulius savo laiškuose), Susitaikymo sakramente pareiškiame savo ištikimybę ir norą sekti kartu su visa Bažnyčia tuo keliu, kurį Kristus pirma mūsų nuėjo.

     Neišgyvendami sąmoningai Bažnyčios narių žmogiškumo, tai yra, silpnumo ir nuodėmingumo, lengviau pasipiktiname krikščionių, katalikų ir dvasininkų negeru elgesiu, sunkiau suprantame Bažnyčios klaidas, lėtumą, įvairius istorinius įvykius ir sąlygas, kurios nespindi Kristaus evangelijos dvasia. Kaip tik bendruomeninis pasiruošimas Susitaikymo sakramentui arba bendruomeninė šio sakramento forma duoda progos matomai išgyventi mūsų visų norą ištikimai sekti Kristaus nurodytu keliu. Retai matome, kad kunigas eitų išpažinties. Vienoje stovykloje, kai trim šimtam jaunimo Susitaikymo apeigose vadovavo du kunigai, ne vienas iš dalyvių nustebo, kai vienas kunigas pas kitą priėjo savo nuodėmingumo išpažinti.

MATOMASIS ŽENKLAS

     Krikšte per vaikelio kaktą varva tyras vanduo. Sutvirtinime vyskupas uždeda rankas ir galvą aliejumi patepa. Eucharistijoje valgome duoną (ypač kur parapijos laikosi dėsnio, kad ostija turi būti panaši į duoną) ir geriame (gaila, labai retai) iš taurės. Ligonių patepime kunigas sunkiose valandose it atletą žmogų patepa aliejumi. Santuokos apeigose žodžiu ar ženklu jaunieji pareiškia vienas kitam ištikimybę Dievo akivaizdoje, vyskupas naujai šventinamą kunigą įveda šion tarnybon, uždedamas rankas. Koks yra Susitaikymo sakramento apčiuopiamas ženklas? Žinoma, išrišimo žodžiai. Bet yra ir kitas — judesys. Senoviškoje klausykloje (jeigu per groteles galime įžiūrėti) kunigas laiko iškėlęs dešinę ranką, dar prieš peržegnodamas atgailaujantį. Tai yra privalomas judesys, užsilikęs iš tų laikų, kai vyskupas ar kunigas uždėdavo ant atgailaujančio galvos rankas. Neseniai atnaujintoje šio sakramento formoje sugrąžinamas rankų uždėjimas, ypač akivaizdinėje išpažintyje, kada pertvaros nėra. Kaip kitaip jaučiuosi, kai kunigas uždeda rankas ant galvos ir taria gailestingumo maldą, negu kai tik žodžius girdžiu klausykloje iš kunigo. Būdavo laikų, kai vyskupas atgailaujančius už rankos įvesdavo bažnyčion Didįjį Ketvirtadienį.

     Sakramentai kaip tik ir vadinami matomais ženklais, kuriuose ypatingu būdu pajuntame Dievo veikimą, buvimą ir malonę. Kai matomasis ženklas ryškus, sakramento reikšmė suprantamesnė. Tuo pagrįstas ir visas liturginis atsinaujinimas: kad simboliai, ženklai tikrai išreikštų tai, ką jie reiškia.

KUNIGO PATARIMAI IR MALDA

     Išpažinties dalimi, tur būt, visada buvo tam tikras patarimas, įspėjimas ar pan., tartas kunigo ir pritaikytas žmogaus išpažintom kaltėm ar nuodėmės šaknim. Kai buvo pernai įvesta vėl akivaizdinė Susitaikymo sakramento forma, ir kunigai, ir žmonės pajuto skirtumą tarp religinės, sakramentinės "išpažinties" maldos, trumpo patarimo ir patarimų, kurie vadinami "counseling". Kunigas, ne visada būdamas psichologas, sociologas ar pan., negali padėti asmeniui spręsti savo problemų, bet žmogus eina išpažinties ne dėl to, bet dėl religinio išgyvenimo tikėjimo plotmėje — ir tam kunigas tarnauja savo būdu Bažnyčioje. Jeigu yra kokia nors painesnė problema arba jeigu žmogus jaučia reikalą kalbėti apie savo dvasinį brendimą, apie maldą ir gyvenimo kryptį, jis parenka kitą laiką ir kitą progą išsikalbėti su kunigu (ir tai religijos plotmėje). Todėl akivaizdinė išpažintis nereiškia, kad sakramentas tampa patarimo (Counseling) forma arba kad atstoja dvasinio ugdymosi (spiritual direction) pokalbius. Bendruomeninė ir akivaizdinė Susitaikymo forma taip pat nereiškia, kad išpažintis ilgiau užtrunka, tik kad bendrai atliekamostam tikros dalys. Šiuo metu visi sakramentai, kai kurie privalomi, kiti pagal sąlygas, teikiami mišių metu (po pamokslo ir prieš tikinčiųjų maldą), išskyrus Susitaikymo sakramentą, ir visi palydimi skaitymu iš Šv. Rašto (Ligonių patepime kartais tik kunigo malda), išskyrus — iki atnaujintos formos — Susitaikymo sakramente. Atnaujintos apeigos duoda pajusti, kad sakramentai yra malda, Dievo garbinimas, jam padėka ir kartu prašymas. Jeigu tiesa, kad žmonės rečiau eina išpažinties, tai neapsunkins kunigo darbo kiek ilgesnė sakramentinė malda su Šv. Rašto skaitymu ir kitomis naujųjų apeigų dalimis.

VELYKINĖ

     Seniau, jausdami kitokią Susitaikymo sakramento reikšmę negu mes, krikščionys labai retai jį priimdavo. Vienu metu kai kurie net laukdavo krikšto, kol užaugs, o atgailos sakramento — iki mirties patalo. Priežastis — kad abu sakramentai jiems reiškė viso asmens atsivertimą ar atsisukimą į Dievą, visai pagrindinį ir esminį, kurio negalima kartoti daug kartų — atsiversti, visai Dievo atsisakyti, vėl atsiversti ir taip toliau. Susitaikymo sakramentas buvo teikiamas vieną ar du kartus gyvenime.

     Sakoma, kad kai žmonės rečiau pradėjo dalyvauti Eucharistijoje (priimti šv. Komuniją), buvo įvestas įstatymas, kad kartą per metus reikia Komuniją priimti (palyginkime tai su Justino Kankinio apologija pagonims, kad "mes be Eucharistijos negalime gyventi"). Tada buvo išvesta, kad per metus kartą reikia eiti ir išpažinties, nes žmogus vargu ar metus (be sakramentų pagalbos) išsilaikytų malonės kelyje, nesuteptas. Taip ir atsirado "Velykinė".

ATLEIDIMAS

     Jeigu paklausi, "kada Dievas žmogui atleidžia?", kiekvienas atsakys, kad tada, kai žmogus gailisi (nors Susitaikymo sakramento eitų ir daug vėliau). Kodėl tad eiti išpažinties, jeigu jau vis vien nuodėmės atleistos?

     Kiekvienos mišios prasideda atgailos malda (Viešpatie, pasigailėk ir pan.), pats žmogus melsdamasis irgi prašo atleidimo. Nuodėmes nuvalo, kaip iš Šv. Rašto ir Bažnyčios gyvenimo aišku, atgaila, pasninkas, dosnumas vargšams. Susitaikymo sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, ypatingas tuo, kad Dievo atleidimas užtikrinamas (jei žmogus nuoširdžiai gailisi) matomu ir pajuntamu ženklu (judesiu ir žodžiais). Yra tokių atvejų, kad nebeužtenka tik atskiro žmogaus ryšio su Dievu, bet bendruomenės (kas Vasario 16 mini vienas?).

     Kaip Komunijos priėmimas (į ranką ar tiesiai į burną), taip ir Susitaikymo sakramento forma (klausykloje ar akivaizdinė) paliekama kiekvienam pasirinkti pagal savo krikščioniškos nuojautos stovį. Naujai įrengiamos ar pertvarkomos klausyklos taip sutvarkytos, kad žmogus gali priklaupti prie kunigo nematomas, arba atsisėsti priešais ir pokalbio forma Susitaikymo sakramentą priimti. Matomoje vietoje Šv. Raštas, iš kurio atgailaujantis paskaito ištraukėlę, kai kunigas jį įėjusį pasveikina.

     Atgaila — užduodami poteriai — taip pat yra simbolis ar ženklas, o ne ataskaita, atlyginimas už kaltes, žmogaus atsisukimo į Dievą matoma išraiška. Vietoj "užduodami" poterių, kunigai kartais pasiūlo aplankyti ligonį ar senelį, ką nors ypatingai gražaus šeimoje padaryti ir pan., kad veiksmas ir jį lydinti nuotaika padėtų išreikšti bendruomeninę nuodėmės ir doros prasmę.

     Po išpažinties — pyragai?

•    Vak. Vokietijos katalikų centras ir vyskupai, lankantis ten Brežnevui, paragino vyriausybę iškelti religinės laisvės ir žmogaus teisių reikalą.

•    Sovietų Sąjungoje išleisto Naujojo Testamento laida, bet ji kainuoja 25 rublius (apie 33 dol.), tuo gi tarpu Lenino raštų rinkinys, 55 tomai, kainuoja tik 29 rubliai.

•    Rašytojas Malcolm Muggeridge, jaunatvėje buvęs socialistas ir žavėjęsis Stalino Rusija, vėliau tapo nuoširdžiu krikščioniu. Jis ypač susižavėjęs Motinos Teresės artimo meilės darbais ir apie ją yra parašęs knygą. Dabar sulaukė 75 m. amžiaus.