Spausdinti

SESUO ONA MIKAILAITĖ

MOTERIŠKUMO MODELIŲ BEIEŠKANT

     Moterų išsilaisvinimo sąjūdis skaidosi, nes jo siūlomi moters modeliai ne visoms, net nė paties sąjūdžio narėms, nėra priimtini. Žymi prancūzė karikatūriste Claire Brétcher sako: "Bodžiuosi feminizmo sąjūdžio rimtumu bei dogmatizmu" (Time, May 8, 1978, psl. 91). Kitos moterys iš sąjūdžio traukiasi arba kuria savo sąjūdžius, nes feminizmas priešinasi jų religiniams principams. Tai buvo galima pastebėti per moterų suvažiavimą, įvykusį Houston, Texas. Gerai žinoma katalikė teologė Rosemary Haughton teigia, kad sąjūdis pasigavo ir išpopuliarino dvi legendas apie moterų priespaudą: 1. kad krikščionybė mokė ir palaikė moters antraeilį vaidmenį ir 2. kad visos moterys ligi feminizmo sąjūdžio atsiradimo buvusios nelaimingos ir nepatenkintos (Catholic Digest, June, 1973).

     Nors T. J. Venckus savo straipsnyje (L.L., 1878, balandis) gana kategoriškai moterų sąjūdį pasmerkė Katalikų Bažnyčios vardu, tačiau grynai iš psichologinio taško žiūrint, jis nėra toks jau peiktinas. Tiesa, jis pagimdė kraštutinumų. Bet be kraštutinumų nedarome pažangos. Sąjūdis bent tiek visoms moterims yra naudingas, kad priverčia jas galvoti, veda prie naujo savęs vertinimo, prie naujo nuosprendžio. Atoveiksmiai į sąjūdį net yra įdomesni, negu pats sąjūdis.

     Ar jam pritaria, ar ne, moterys vis viena sąjūdžio įtakoje rimčiau galvoja apie save. Manau, kad daugumas moterų nenori būti nei mimozos, nei amazonės (žr. A. Maceinos straipsnį "Amazonės mito prasmė". L. L., 1977, geg. nr.). Nūdienė moteris bodisi stereotipinio "moteriškumo". Ji nelabai nori būti "baltasis skraidantis angelas" (J. Venckus, "Women's lib"). Tačiau naujų modelių ieškojimas nėra lengvas. Kaip praktiškai įgyvendinti "jėgingą meilę", kuri, pasak A. Maceinos, turėtų būti idealus moteriškumo pažymys, nėra aišku.

MOTERYS NAUJAJAME TESTAMENTE

     Šventraštis mums duoda labai įdomių ir labai įvairių moteriškumo modelių. Senajame Testamente, neskaitant garsių motinų kaip Sara (Izaoko motina), Hanna (Samuelio motina), Rachelė (Juozapo ir Benjamino motina), Rūta (karaliaus Dovydo močiutė), randame ir moterų pranašių (pvz. Miriam ir Debora), moterų karžygių (pvz. Judita), net ir vieną karalienę, kad ir nelabai pavyzdingą (Atalija). Nors žyduose vyravo patriarchalinė sąranga, įdomu, kad dvi labai žydams svarbios religinės sąvokos išreiškiamos moteriškos giminės daiktavardžiais — tai dvasia ir išmintis. Dvasia išreiškia dieviškąją gyvybę, jėgą, įkvėpimą; išmintis — daug vėlyvesnė sąvoka — yra Dievo bendradarbė pasaulio kūrime ir tvarkos bei darnos palaikytoja.

     Taigi, matome, kad net Senasis Testamentas nėra taip jau šovinistiškai vyriškas. Naujajame Testamente moters veidas yra dar ryškesnis. Moters vaidmuo Naujajame Testamente yra intensyviai studijuojamas šiuo metu. Atkasami paslėpti lobiai. Subanalinti moters modeliai visuomenėje (net ir Bažnyčioje!) pagimdė subanalintą moters vaidmens interpretaciją Naujajame Testamente. Pasirodo, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais moterys gana smarkiai reiškėsi Jėzaus sekėjų Bendrijoje. Apaštalų darbuose ir ypač Pauliaus Laiškuose sutinkame daugelį moterų, besidarbuojančių Evangelijos labui. Eilė turtingų ir įtakingų moterų, priėmusių krikščionybę, tapo Kristaus Bendrijos šulais — pvz. Lidija Filipinuose (Apd 13,14 s.). Laiške filipiečiams Paulius mini Evodiją ir Sintichę, kurios "darbavosi su manimi Evangelijos labui" (Fil4,2-3). Paulius rašo susiriejusiems korintiečiams laišką, gavęs žinių iš Chlojės namiškių (1 Korl,ll). Savo Laiške romiečiams 16, Paulius vėl mini eilę moterų bendradarbių. Jis jų darbą dėl Kristaus aptaria tuo pačiu veiksmažodžiu kaip savo ir kitų vyrų evangelistų darbą.

MOTERYS EVANGELIJOSE

     Iš Pauliaus veiklos ir laiškų galime susekti moterų nemažą įtaką pirminėje Bendrijoje. Evangelijos jau yra vėlyvesnį ir kruopščiau paruošti raštai, negu Pauliaus laiškai. Evangelijos kalba apie moteris Jėzaus veiklos metu. Jų vaidmens apibūdinimas, aišku, atspindi tai, kas vyko tuometinėje Bendrijoje. Antra vertus, evangelijos, be abejo, ieško šaknų Jėzaus elgesyje tuometinėms praktikoms paremti. Aplamai, evangelijos perduoda gana avangardišką Jėzaus nusiteikimą moterų atžvilgiu, nes galima užtikti jo mokinių pasipriešinimą ir nesupratimą. Paskutinės trys evangelijos (chronologiškai žiūrint) — pagal Matą, Luką ir Joną — šiek tiek švelnina Jėzaus mokinių duodamą paveikslą, bet jų nusistebėjimas Jėzaus elgesiu su moterimis nėra išbraukiamas, o kai kur net pabrėžiamas.

JĖZAUS STEBUKLAI MOTERIMS

     Visos keturios evangelijos mini stebuklus, kuriuos Jėzus padarė moterims. Dviejose minimas pagonės moters dukters pagydymas (Mk 7,24-30; Mt 15,21-28). Šis atvejis yra vienas iš dviejų visose keturiose evangelijose, kur Jėzus padaro stebuklą nežydui ir iš tolo, jam visai žmogaus nepalietus. Jėzus padaro išimtį šiai atkakliai si-rofenikietei. Šio stebuklo aprašyme pagal Matą, matome, kaip mokiniams nesmagu, kad moteris juos seka ir vis šaukia, prašydama pagalbos. Jie patys maldauja Jėzų ją išklausyti, kad tik ji nutiltų!

     Kitas įspūdingas stebuklas yra kraujoplūdžiu sergančios moters pagydymas. Jis aprašomas trijose evangelijose, bet plačiausiai ir jautriausiai evangelijoje pagal Morkų (5,25-31). Stebuklas įvyksta beveik netyčia, net pačiam Kristui beveik nepajutus, kad moteris palietė jo drabužį. Morkus pabrėžia, kad ši moteris buvo viską dariusi atgauti sveikatą — "ji buvo nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo" (Mk 5,26). Atrodo, kad ji buvo tyliai stebėjusi Jėzaus veiklą iš tolo ir padariusi išvadą, kad net mažiausias prisilietimas prie jo bus veiksmingas. Tai yra vienintelis atvejis evangelijose, kada žmogus pagydomas Jėzaus drabužio palietimu. Jėzus pagiria moters tikėjimą, kai sužino, kas ji yra, o mokiniai stebisi, kaip Jėzus gali klausti; "Kas mane palietė?"

     Evangelijoje pagal Luką aprašomas moteriai padarytas stebuklas, jai visai neprašant (tai irgi išimtis, nes paprastai evangelistai pabrėžia Kristaus reikalavimą, kad stebuklo norįs jo prašytų ir išreikštų savo tikėjimą). Naino našlės sūnaus prikėlimas iš numirusių yra ypatingai jaudinantis stebuklas. Nainas yra Galilėjoje, netoli Jėzaus tėviškės. Keliaudamas savo mokinių apsuptas, Jėzus susitinka kitą eiseną — laidotuvių eiseną. Toje žmonių minioje Jėzaus dėmesį patraukia ir jį sujaudina ne pats numirėlis, bet jo motina: "Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: 'Neverk'" (Lk7,14). Jis paima jaunuolio ranką, jį prikelia ir atiduoda motinai.

     Šie keli atvejai rodo Jėzaus ypatingą jautrumą moterims. O jos atvaizduojamos kaip ištvermingo tikėjimo pavyzdžiai. Būdinga, kad evangelijose Jėzus kartais mokinius bara už netikėjimą, kartais stebuklų prašančius ragina labiau tikėti, bet nėra atsitikimo, kad Jėzus moteriai prikaišiotų tikėjimo trūkumą!

JĖZAUS ATLAIDUMAS MOTERIMS

     Du atsitikimai liudija Jėzaus atlaidumą nusikaltusioms moterims ir ypač jo švelnumą, jas atstatant. Lukas ypatingai išryškina vieną atvejį, kuris aprašomas ir kitose evangelijose. Moteris, visų žinoma nusidėjėlė, įeina į Simono fariziejaus namus, kur Jėzus pakviestas pietauti, puola jam po kojų, jas plauna savo ašaromis ir nušluosto plaukais (Lk 7,36-50). Puotos šeimininkas ir svečiai piktinasi, kad Jėzus prisileidžia viešą nusidėjėlę. Jėzus visų akivaizdoje pagiria moters tikėjimą ir meilę, kuris ryškus kontrastas kietaširdžiam Simonui.

     Evangelijoje pagal Joną randame trumpą aprašymą (NT tyrinėtojai mano, kad tai gali būti intarpas) apie nusidėjėlę ir klastingus jos skundikus (Jn 8,1-11). Čia vėl pateikiama labai dramatiška scena. Skundikai (Rašto aiškintojai ir fariziejai) yra įsitikinę savo pozicijos teisingumu ir nori viešai Jėzų pažeminti, pasinaudodami nelaimingos moters padėtimi. Mozės Įstatymas reikalavo mirties bausmės už svetimavimą. Jei Jėzus pagerbs Įstatymą, apvils savo sekėjus, kurie pratę jį matyti gailestingą ir atlaidų, o jei jo nesilaikys ir moters nesmerks, viešai paniekins žydų švenčiausias tradicijas. Dvigubas — galima sakyti, net trigubas — teismas labai subtiliai parodomas. Pirmoj eilėj yra teisiamas pats Jėzus. Jis tačiau "teisėjams" sumaišo kortas, ir jie patys save nuteisia, nes nė vienas nedrįsta viešai prisipažinti esąs be nuodėmės. Jiems susigėdus ir pasišalinus, Jėzus kreipiasi į nuteistąją moterį. Tačiau jis jai teismo neruošia. Trumpame pokalbyje su ja, jis parodo, jog atėjęs jie pasmerkti, o atpirkti. Jis jos ne išteisina, bet nuteisina, kviesdamas pradėti gyventi iš naujo.

MOTERYS — IŠTIKIMIAUSIOS JĖZAUS MOKINĖS

     Esame pratę manyti, kad Jėzaus mokiniai buvo vyrai, o moterys tik palydovės, kurios padėdavo jiems apsirūpinti medžiaginiais reikmenimis. Iš tikro evangelijos duoda kitą moterų, Jėzaus sekėjų, vaizdą.

     Savo evangelijoje Lukas skiria ypatingą dėmesį Jėzaus motinai Marijai. Ji dominuoja Jėzaus gimimo ir vaikystės aprašyme (Lk 1-2). Mato evangelijoje didesnis vaidmuo duodamas Juozapui, nors Jėzaus geneologijoje Matas įrašo keturias moteris šalia Marijos (Labai įdomi NT tyrinėtojo Raymond E. Brown studija šiuo klausimu — "Why Bring on the Ladies?", The Biith of the Messiah.) Lukas rodo, kad nuo pat pradžios Marija priima Dievo išganingojo plano paslaptį į savo širdį — ji jau tiki, kai niekas kitas nė nežino to Dievo plano. Jėzaus viešosios veiklos metu Marija taip pat pasirodo du kartus. Lukas pabrėžia, kad Marija yra "pagirta tarp moterų", ne tiek dėl savo garbingos fizinės motinystės, kiek dėl to, kad ji ištikimai klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo (plg. Lk 1,38:8,19-21; 11,38).

     Marija yra pirmoji ir ištikimiausioji Jėzaus sekėja — jo mokinė. Kai Lukas išvardina reikalavimus Kristaus sekėjui (14,24-35), Marija jau juos visus yra tobulai įvykdžiusi. Todėl Apaštalų darbų pradžioje Marija oficialiai įtraukiama į Jėzaus mokinių sąrašą Sekminių išvakarėse (Apd 1,14). Marija, turėjusi tokį svarbų vaidmenį Jėzui ateinant į pasaulį, ištikimai jį sekusi viešosios veiklos metu ligi pat Kalvarijos, turi ne mažiau svarbų vaidmenį krikščionių Bendrijai gimstant.

     Evangelijoje pagal Joną Marijos vaidmuo vaizduojamas kiek skirtingai, nors jo svarba lygiai pabrėžiama. Kanos vestuvėse, Jėzaus viešosios veiklos pradžioje, Marija parodoma kaip Mesijo motina, dalyvaujanti jo misijoje. Kanos stebuklas — vyno padauginimas — yra kupinas mesijinės simbolikos. Jis primena Jėzaus mirtį — kraujo išliejimą ant kryžiaus. Eucharistijos įsteigimą, Naująjį pilnatvės amžių, pranašų žadėtą. Šiame pakiliame momente Marija turi ne pasyvią, o aktyvią rolę. Būdinga, kad Jonas pabrėžia, jog šio stebuklo dėka Jėzaus mokiniai įtiki. Marija tačiau tiki dar prieš stebuklui įvykstant! Kai mokiniai drauge su Jėzumi iškeliauja iš Kanos į Kafarnaumą — tai oficiali Jėzaus viešosios veiklos pradžia pagal Joną — Marija keliauja drauge (Jn2,12). Šiuo būdu Jonas įrašo Mariją į Jėzaus mokinių būrį.

     Jonas vėl parodo Mariją po kryžiumi, priimančią Jėzaus jai suteikiamą naują vaidmenį išganymo plane. Čia yra ta paslaptingoji valanda, apie kurią buvo užsiminta Kanos vestuvėse. Kristaus misijos kulminaciniame taške (nes pagal Joną Jėzaus mirtis-prisikėlimas-išaukštinimas yra vienas išganingas veiksmas) Marija turi išskirtiną vaidmenį. Jonas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad po Jėzaus kryžiumi stovėjo keturios moterys, bet tik vienas Jėzaus mokinys! (Jn 19,25).

     Taigi Marijos vaidmuo evangelijose nesiriboja jos motinyste. Greičiau Marijos motinystė yra parodoma jos, kaip ištikimos Kristaus sekėjos, vaidmens rėmuose.

     Šalia Marijos, Jėzaus motinos, Luko evangelijoje turime ir Marijos, Lozoriaus sesers, portretą, išryškinantį Jėzaus sekėjų moterų svarbą. Luko aprašyme (Lk 10,38-42) Morta kiek nukenčia, nes Marijai duodama pirmenybė. Kažin ar evangelistas čia norėjo pabrėžti kontrastą tarp veiklos ir kontempliacijos? Greičiau jis norėjo parodyti, kad Jėzaus sekėjas pirmiausia turi klausytis jo žodžių ir tik paskui veikti. Marija, sėdėdama prie Jėzaus kojų, yra klasikinis ištikimo mokinio atvaizdas. Žydų tradicijoje mokinys kaip tik yra tas, kuris sėdi prie mokytojo kojų.

MOTERYS — APAŠTALĖS

     Matėme, kad pirmuosiuose krikščionių židiniuose moterys aktyviai reiškėsi. Evangelijoje pagal Joną moterų apaštalinė misija pabrėžiama Jėzaus veiklos metu.

     Pagal Joną, pati pirmoji apaštale yra samarietė (Jn 4). Ji skelbia Kristų, mokiniams dar vos įsitikinus, kas jis yra, ir tai tik dėl stebuklų. Samarietė įtiki be jokio stebuklo. Mokytasis Nikodemas (Jn 3) šiaip taip įtiki Jėzaus keliamais šventraštiniais įrodymais atgimimo per Šv. Dvasią reikalingumu, o samarietė, Jėzui atskleidus jos gyvenimą, puola jam po kojų ir išpažįsta jį esant Mesiją. Nieko nelaukusi, ji skuba į miestelį ir visiems skelbia Kristų. Tuo tarpu iš apsipirkimo miestelyje grįžę mokiniai svarsto, ar Jėzui dera kalbėti su moterimi, ir dar samariete! Mat, ji ne tik moteris, bet dar ir klaidatikė... Jos susitikime su Kristumi evangelistas įžiūri sielos dramą — išganymo ieškanti siela atranda Išganytoją. Jonas nori parodyti, kaip tampama krikščioniu ir kaip susitikimas su Kristumi pakeičia visą žmogaus gyvenimą.

     Taip pat jautrus, jaudinantis ir pamokantis yra Jono aprašymas, kaip Marija Magdalena susitinka su prisikėlusiu Jėzumi (Jn 20,11-18). Nors Petras su Jonu pirmieji pamato tuščią kapą, pasak Jono, Marija pirmoji pamato Prisikėlusįjį. Šiuo susitikimu evangelistas moko dviejų dalykų: 1. kad prisikėlęs Kristus atpažįstamas ne fiziniu būdu, bet jo žodžiu. Marija susivokia, kas jis, tik jam pašaukus ją vardu. 2. Prisikėlęs

     Kristus jau yra visiškai skirtingas nuo žemiškojo Jėzaus — jis jau nebe iš šio pasaulio, bet yra perėjęs į kitą garbingą ir galingą būseną. Todėl Marijai neleidžiama apkabinti jo kojų. Žiūrint grynai iš žmogiško taško, šis Marijos susitikimas su Kristumi yra tikras dramatinis šedevriukas. Marijos ieškojimas, atradimas, visiškas persiorientavimas liudija, kaip Prisikėlusysis paveikia jo ieškantį žmogų. Jis ragina Mariją, šiek tiek apstulbusią, nesilaikyti jo, o bėgti pranešti broliams apie jo Prisikėlimą. Tai krikščioniškojo pašaukimo pirmavaizdis.

KOKIOS IŠVADOS?

     Kažkur gana teisingai pastebėta, kad pagoniškose kultūrose moteris yra ir vergė, ir deivė. Tačiau Šventraštyje ji atvaizduojama kaip Dievo ir vyro bendradarbė. Gal ir mes, krikščionys, kiek klydome, į moterį žiūrėdami beveik išimtinai kaip į tarnaitę, ir tą savo modelį parėmėme Marijos pavyzdžiu: "Štai, aš Viešpaties tarnaitė" (Lk 1,38). Tada padarėme išvadą, kad vyras turi vadovauti, o moteris tarnauti. Kažin ar tai yra visiškai teisinga ir visiškai krikščioniška? Tokią išvadą siūlo ir T. J. Venckus savo straipsnio pabaigoje.

     Man rodos, kad Šventraštis sako ką kita. Žmogus yra pašauktas tarnauti Dievui — tiek vyras, tiek moteris. Jie abu bendradarbiauja su Dievu ir vienas su kitu, kurdami geresnį pasaulį. Jie abu turi būti savitai kūrybingi. Tai nėra vyriško autoriteto pažeminimas šeimoje ir Bažnyčioje. Ir tuo ne būtinai argumentuojama už moterų kunigystę. Man visad labai juokinga, kai užklausta pasisakau, kad studijavau teologiją; pirma reakcija visad būna: "Ar norėtum būti įšventinta kunigu". Atsakau, kad ne.

     Mano manymu, A. Maceina prieš keturias dešimtis metų, kada Lietuvoje ir visoje Europoje jau buvo iškilęs moterų išsilaisvinimo klausimas, labai teisingai pastebėjo: .. buvo padaryta didelė klaida, atnešusi moteriai ir kultūrai daug nuostolių. Moteris nustojo kūrybinio produktingumo, o kultūra, patekusi į vienų vyrų rankas, neteko švelnumo, pasidarė šalta, sunki ir net bru-tali" ("Amazonės mito prasmė"). Maceina toliau sako: "Ir jeigu šiandien moteryse pradeda kilti reakcija prieš tokį vienašališkumą, tai šitokius žygius reikia tik sveikinti ir jiems pritarti". Jis taip pat labai teisingai kelia didžiausią tokios reakcijos pagundą: moteriai pačiai suvyriškėti ir su vyrais rungtyniauti, užuot papildžius ir atstačius pusiausvyrą.

     Nemažas skaičius dabartinių feminisčių —krikščionių ir nekrikščionių — gana smarkiai plaka Šventraštį, Bažnyčią ir kitas krikščioniškąsias institucijas už moters pažeminimą. Neatrodo, kad tai bus labai efektingas kelias į pusiausvyros atstatymą, todėl kad kaltės metimas bus prašovęs pro tiesą. Nelabai veiksmingas nė apsiginklavimas vyrų ginklais ir stojimas į kovą jų pačių tvirtovėse. Jei suvarysime vyrus į namus ir pačios išeisime pasaulio valdyti, kažin ar bus gerai ir ar pačios būsime tuo patenkintos?

     Taigi raktas į naująjį moteriškumo ir moters veiklos modelį yra bendradarbiavimas. Bet kaip ir koks, jau pačios turėsime atrasti. Tame mūsų nuoširdžiame ieškojime Šventraštis gali daug padėti. Jis nėra mūsų priešas, o draugas. Semkimės išminties iš jo lobių.

     Išmintis šviesi ir niekuomet nevystanti,
     ji pigiai pamatoma tų, kurie ją myli,
     ir randama tų, kurie jos ieško.
     Dievas... yra išminties vedėjas ir
     išmintingųjų vadovas. Nes jo rankoje  esame
     ir mes, ir mūsų kalbos,
     ir visa išmintis, ir mokėjimas veikti, ir drausmė...

(Išminties knyga, 6,13.15-16)