Spausdinti

K. Parėštytė

     Per lietuvių mokytojų suvažiavimą, kuris vyko savaitę prieš Pasaulio Lietuvių Dienas, iškilo klausimas, kurį jau seniai diskutuoja ne tik mokytojai, bet ir daugelis kitų mūsų visuomenės narių. Auklėjant jaunąją išeivijos kartą, ar svarbiau pabrėžti lietuvių kalbos mokymą, ar tautinės dvasios ugdymą? Šią problemą vertėtų trumpai panagrinėti, nes ji paprastai sukelia aštriai skirtingas nuomones.

     Pirmieji lietuviai išeiviai tikriausiai tokiu klausimu nesirūpino. Jie stengėsi išlaikyti savo tautinį savitumą visais atžvilgiais. Tam jie steigė mokyklas, kūrė organizacijas ir meninius vienetus. Tačiau ilgainiui, naujoms kartoms augant, išeivijos padėtis pradėjo keistis ir dar tebesikeičia. Atitolimas nuo gimtosios žemės, gyvenamo krašto įtaka, iš pasiturimo gyvenimo kylanti apatija veda nutautimo link. Tas tautinis užsidegimas, kuris skatino pirmuosius išeivius, jau dabar blėsta arba yra kitaip suprantamas, jaučiamas. Kuo jaunesnė išeivijos karta, tuo labiau ji prisitaiko prie savo krašto aplinkos, gyvenimo būdo, papročių, galvosenos. Tai vienas nutautimo reiškinys. Su juo rišasi ir kitas — kalbos praradimas. Jaunesnieji lietuviai vis mažiau ir silpniau vartoja lietuvių kalba. Ji virsta antraeile, jau nebe gimtąja kalba. Tad išeivija susiduria su gyvybiniu reikalu: jeigu jau beveik neįmanoma visapusiškai lietuvybę išsaugoti, ar nereikėtų sukaupti visas pastangas ir užtikrinti bent vieno jos aspekto išsilaikymą? Jei taip, tai kyla klausimas, kokio aspekto? Čia ir prasideda nesutikimas.

     Vieni teigia, kad kalba yra tautos kertinis akmuo, be kurio kultūra virsta vien tik etninių papročių palaikymu ir pagaliau visai išnyksta. Anot kitų, kalbos mokėjimas ne būtinai paverčia žmogų sąžiningu tautiečiu; o kadangi nutautimas kalbos atžvilgiu vis tiek neišvengiamas, verčiau žadinti jaunoj kartoj meilę ir pagarbą lietuvių tautai, kad nepražūtų nors dvasinis ryšys tarp atskirų lietuvių.

     Teoretiškai kalbant, kalbos ir dvasios negalima atskirti, nes jos viena kitą papildo. Jeigu, pavyzdžiui, žmogus gerai moka lietuvių kalbą, bet mažai tesidomi lietuvių veikla ir nejaučia noro ar atsakomybės pasitarnauti visuomenei, jis vien savo kalbos mokėjimu neprisideda nei prie lietuvybės išlaikymo, nei prie jos skleidimo. Antra vertus, jeigu žmogus aktyviai domisi lietuviškais reikalais, bet nemoka kalbos, jo veiklos ribos žymiai susiaurėja. Jis mažai tegali naudotis lietuvių spauda; jam būtų sunku vadovauti susirinkimams ar kitoms programoms; jis gali susikalbėti tik su tais lietuviais, kurie moka jo krašto kalbą. Taigi būtų idealu, jei kiekvienas lietuvis pasižymėtų ir tobulu kalbos vartojimu, ir tautiniu susipratimu.

     Deja, praktiškai taip nėra. Ypač jaunimo tarpe vis mažėja skaičius tokių, kurie ne tik didžiuojasi esą lietuviai, bet ir be klaidų kalba bei rašo lietuviškai. Ar tai būtinai turi vesti prie visokių pasirinkimų ir atmetimų? Kalba ir tautinis susipratimas iš tikrųjų lieka lygiai svarbūs. O jei vis sunkiau darosi išugdyti abi tas ypatybes pavieniuose asmenybėse, tai galima bandyti jas atskirai vystyti toj pačioj visuomenėj.

     Reikia pripažinti, pavyzdžiui, kad ne visas jaunimas gali ar galės gerai išmokti lietuvių kalbą. Dėl vienos ar kitos priežasties daugelis jų nėra patyrę išsamaus lietuviško auklėjimo. Vieni jau yra trečios ar ketvirtos kartos lietuviai, kiti kilę iš mišrių šeimų ir pan. Tačiau vis dar atsiranda jaunuolių, kurie labai gerai lietuviškai moka arba kurie lengvai galėtų savo kalbą patobulinti. Su tokiais reikėtų intensyviai dirbti, kad jie kuo stipriau išlavintų savo gabumus toje srityje. Kadangi tauta negali išsilaikyti vien tik muzika, valgiais, papročiais, tuos jaunus žmones reikėtų skatinti talkinti lietuvių spaudai, tęsti lituanistinio švietimo darbą ir t.t. Trumpai sakant — išlaikyti gyvą lietuvių kalbą.

     Negalima atstumti ir tų, kurie lietuviškai tik šiaip sau kalba ar visai nemoka. Jų tarpe yra ne tik jaunimo, bet ir vyresnių žmonių, kurie anksčiau iš Lietuvos emigravo arba jau gimė svetur. Daugelis jų finansiškai, morališkai, o dažnai ir konkrečiais darbais remia lietuvių veiklą. Jie, pavyzdžiui, naudojasi progomis išgarsinti lietuvių vardą profesinėje, akademinėje ir politinėje savo krašto sferoje. Jaunimas sportuoja, priklauso meniniams vienetams, dalyvauja suvažiavimuose, stovyklose, demonstracijose. Jie ne visada kalbasi tarp savęs lietuviškai, bet vis vien didžiuojasi savo tautinėmis ypatybėmis, jaučia vieningumą. Tokie žmonės, kad ir nemokėdami gerai kalbos, gali reikšmingai prisidėti prie lietuvybės išlaikymo. Visuomenė turėtų sudaryti jiems palankias sąlygas, kad jie galėtų drąsiai bendradarbiauti su tais, kurie kalbą gerai moka. Tuo būdu vieni susilauks naujų darbo jėgų, o kiti per tą ryšį gal ir kalbos daugiau pramoks.

     Anksčiau minėtos Pasaulio Lietuvių Dienos kaip tik buvo geras įrodymas, kad negalima atmesti nei kalbos, nei dvasios. Tame įvykyje dalyvavo ir vyresnės ir jaunesnės kartos atstovai iš įvairių pasaulio kraštų. Suplaukė minios lietuvių. Ne visi jie gerai mokėjo lietuvių kalbą; buvo galima girdėti visokių akcentų. Tačiau visi kartu sportavo, dainavo, diskutavo savo krašto reikalus. Visus jungė šilta, šeimyniška nuotaika. Jei ne ta lietuviška dvasia, tas tautinis solidarumas, nebūtų atvykę nė pusės tiek žmonių. Antra vertus, reikia pripažinti ir lietuvių kalbos reikšmę. Per PLB Seimą, pavyzdžiui, ir vyresnieji, ir jaunimas turėjo skaityti referatus, duoti pranešimus, nagrinėti įvairių kraštų lietuvių padėtį. Tai būtų buvę labai sunku be bendros kalbos. Lituanistinis švietimas kaip tik rūpėjo dalyviams, atstovaujantiems kraštams, kur jaunimas visai nemoka lietuviškai. Jiems buvo aišku, kad kalbos mokėjimas žymiai praturtintų ir pagilintų jų tautinę veiklą.

     Taigi kalba ir dvasia yra lygiai svarbios lietuvybės išlaikymui. Tauta gali greitai pranykti be savo kalbos, bet tas pats pavojus jai gresia, jei jos nariai praranda tautinį sąmoningumą, ištikimybę. Nutautimas yra sunkiai išvengiamas, su juo reikia apsiprasti. Tačiau nors gal ir neįmanoma išlaikyti tobulą lietuvybę, reikėtų bent stengtis, kad ji išliktų su visomis savo ypatybėmis, kad nepražūtų nei kalba, nei dvasia.

KRISTINA PARĖŠTYTĖ įsijungė į "Laiškų lietuviams" redakcinį kolektyvą. Ji rūpinsis JAUNIMO skyrium. Kristina gimė 1952.VIII.23 Manchesteryje, Anglijoje. Nuo 1957 m. gyvena Kanadoje. Hamiltone baigė katalikių mergaičių gimnaziją ir humanitarinius mokslus McMaster universitete. Taip pat baigė Vysk. M. Valančiaus lituanistinę mokyklą ir joje dėstė šešerius metus. Dainavo "Aido" chore ir priklausė skautėms. Nuo 1974 m. gyvena Toronte. Klausė paskaitų Lituanistikos seminare jaunimui prie Kent universiteto. 1975 m. įsigijo magistrės laipsnį Toronto universitete iš slavistikos (pagrindinė šakarusų literatūra). Dabar iš šios srities ruošia doktoratą. Šiais metais pradėjo dėstyti Toronto Maironio lituanistinėje mokykloje. Ji yra Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkė lituanistiniams reikalams. Yra dalyvavusi II ir III Jaunimo kongrese.

•    Nauja Winonos, Minn., vyskupijos laikraščio "The Courier" redaktore pakviesta Notre Dame vienuolyno seselė Paula Young.

•    Los Angeles arkivyskupijos aukštesniųjų mokyklų ir kolegijų superintendento pavaduotoja yra paskirta seselė Cecilia Louise Moore, juozapiečių vienuolijos narė.