A. Saulaitis, S.J.
Vienas būdas sujungti atskirus jaunimo užsiėmimus yra duoti asmeninių klausimų lapelį, kurio medžiaga tiktų sekančiam susitikimui. Panašus lapelis dažnai esti išdalinamas rekolekcijose, kad dalyviai bei dalyvės galėtų iškelti rūpimuosius klausimus. Jaunimo dalyje — mergaičių sueigoje surinkti. Vyresniųjų — moterų rekolekcijose.
JAUNIMO KLAUSIMAI
1. Man rūpi šie tikėjimo klausimai:
Jei Dievas yra labai gailestingas, kaip jis gali ką nors nusiųsti į pragarą?
Kodėl daug žmonių netiki Dievo? Kodėl vieniems žmonėms labai rūpi Dievas, o kitiems ne?
Jeigu Dievas visą laiką atleidžia mūsų nuodėmes, tai kodėl sako, kad bus gale pasaulio teismas. Nes jeigu jis visą laiką atleidžia nuodėmes, tai visi turės su Dievu būti danguje?
Ar yra didelė nuodėmė nenueiti į bažnyčią? Jeigu mes tikime Dievą ir meldžiamės namie, ar yra taip bloga nenueiti į bažnyčią?
Man rūpi, kad, kai aš darausi vyresnė, užmirštu Dievą ir dešimt Dievo įsakymų.
2. Asmeniniai ir šeimos gyvenimo klausimai:
Kodėl kiekvieną savaitę reikia eiti į bažnyčią?
Kodėl kartais šeimos nesugyvena?
Jaunas vyras, kuris gerai mokosi ir turi gerą ateitį, labai suserga. Jis sunkiai dirbo ir mokėsi, o dabar viskas nesiseka.
3. Klausimai apie tikinčiųjų bendruomenę — Bažnyčią:
Kodėl Bažnyčia yra tokia "money-hungry"? Kodėl Bažnyčia visą laiką nori pinigų ir visą laiką tiek daug dėmesio skiria rūpesčiui, kiek žmonės duoda pinigų?
Kodėl žmonės eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, bet netampa geresni?
Kodėl kunigai ir vienuolės visą laiką vienodai apsirengia?
4. Mintys ir pergyvenimai, kuriuos sunku suprasti:
Kaip Dievas gali siųsti tokias tragedijas — žemės drebėjimus, audras, potvynius?
Kodėl mano draugas (jauno vyro vardas) mirė?
Kodėl geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai?
Prieš porą metų mano dėdė mirė automobilio katastrofoje. Kodėl jam reikėjo taip mirti?
5. Norėčiau, kad būtų paliesti šie klausimai:
Kodėl bažnyčia turi būti tokia materialistinė? Viskas papuošta auksu, aukštom lubom ir visokiais nereikalingais daiktais!
VYRESNIŲJŲ KLAUSIMAI
1. Man rūpi šie tikėjimo klausimai:
Galvoju, kad Bažnyčios, geriau sakant, kai kurių dvasininkų skelbiamas laisvas apsisprendimas maldoj, išpažinty, gyvenimo svarbiųjų klausimų išrišime žmones išmeta iš vėžių. Sąžinės laisvė, laisvi apsisprendimai — geras dalykas tiems, kurie turi gerą tikėjimą, stiprius pagrindus. O mes tikėjimo klausimuose (dauguma!) esame tik su krikšto marškinėliais. Mes, tėvai, nedaug turėdami paruošimo, išmanymo, mažiau dar davėm savo vaikams, ir šie, laisvės pagundų suvilioti, meldžiasi visur ir visaip, kitaip sakant — visai negarbina Dievo, nes jie viską patys gali! Kunigai neturi sąlyčio su žmonėmis arba jo turi labai mažai. Tikėjimas smilksta: juk nuodėmės, įsakymai Dievo ir Bažnyčios tebėra, juos reiktų akcentuoti, o ne žmogaus sąžinės laisvę; sąžinės, kurios nespėta išauginti, išauklėti. Lengva keliauti gyvenimo keliu, kai yra gairės, ir neįmanoma, kur nėra žinomi nei keliai, nei takeliai.
Vienose rekolekcijose mums aiškino, kad dalyvaujant ne vienose šv. mišiose tą pačią dieną, per kiekvienas galima ir reikia (jei nesijauti sunkiai nusidėjęs) eiti šv. Komunijos. Bet dabar atrodo, kad gal taip nereikia daryti. Kaip iš tiesų?
Kūno iš numirusių prisikėlimas. Jeigu mes tikime, kad mirtis yra laimingo amžino gyvenimo pradžia, nes tada susitinkame su Dievu, kodėl ji yra mums tokia nepriimtina ir nelaukiama?
Šv. Rašte yra kalbama apie Kristaus brolius ir seseris. Ar tikrai Marija ir Juozapas turėjo daugiau vaikų?
Kas bus išganytas? Daug pašauktų, bet maža išrinktų — reiškia, maža išganytų. Jeigu maža išganytų, tai daug pasmerktų, daug pragare. Bet tas man nesusiderina nei su Dievo gerumu, nei su jo išmintimi: jis viską taip gerai sutvėrė. Visur stebuklinga tvarka. Kaipgi jo paskutinis tvarinys būtų taip nepasisekęs?
Ar yra laikas po mirties? Jeigu yra, tai kada prasideda amžinybė? Jeigu nėra, tai kaip su skaistykla, kur baigiama atsilyginti už nuodėmes; ten turėtų būti laikas.
Pomirtinis gyvenimas: ar yra Šv. Rašte kur nors paminėta apie skaistyklą? ar yra kur nors minima sielų pomirtinis gyvenimas dar prieš paskutinįjį teismą?
2. Asmeniniai ir šeimos gyvenimo klausimai:
Kaip išmelsti Dievo malonę, kad nesijaustum vienišas — vienas? Iš šeimos lizdo išskrido visi. Buvę pilni namai — tušti. Jauties kažkaip užsilikęs ir labai nereikalingas. .. Žinau, reikia aukotis kitiems, bet taip norėtųsi gūdžiais vakarais ar dienos problemas sprendžiant gyvai, realiai jausti šalia Dievą, kaip išmelsti tos malonės? Kaip noriai priimti vienatvę?
Mortos ir Marijos nuolatinis pavyzdys mums moterims vis nesibaigianti problema. Mortos rolė yra palikta šeimoje moterims. Jei pasirinksi Marijos "geriausią dalį" — bijau, kad labai nukentės visa šeima. Atrodo, vyrai palikti Marijos rolėms, deja...
Šeimoje tenka visą laiką vienam nusileisti, jei nenori skyrybų. Ir tai tenka visada man tai daryti. Esu širdyje labai pikta ir jaučiuos nelaiminga. Kas daryti?
3. Klausimai apie tikinčiųjų bendruomenę — Bažnyčią:
Kai Bažnyčia (parapija, kunigai) pasidaro žmogui ta "siena", o ne kelias į Dievą — ar žmogus yra teisus siekti tikėjimo kelio be savo Bažnyčios? Parapija yra pavirtusi ceremonijų atlikimu ir nebesirūpina žmogaus dvasios vedimu.
Kokia yra gilesnė šv. mišių metu tarpusavio pasisveikinimo prasmė? (Mano pastaba: jei tokios naujovės būtų plačiau žmonėms paaiškintos, gal ir bažnyčiose nebūtų pasipriešinimo).
Skaistykloje — kenčianti Bažnyčia. Kai užprašomos ir atnašaujamos šv. mišios už atskirą mirusį asmenį... aš negaliu tikėti, kad Dievas nori, jog už kiekvieną atskirai būtų šv. mišios atnašaujamos. Juk tai būtų nelygybė: kas turtingas, gali daugybę šv. mišių užprašyti, o už vargšą — kartais gal net nė vienų. Ir aš negaliu tikėti, aš meldžiuosi už visus mirusius, kurie yra skaistykloje. Ar yra kas tuo reikalu apreikšta, ar yra kokia Bažnyčios dogma tuo reikalu?
4. Norėčiau, kad būtų paliesti šie klausimai:
Kaip labiau priartėti prie Dievo, kaip įsigyti gyvesnį, gilesnį tikėjimą ir didesnę meilę Dievui ir artimui?
Apie išpažintį. Jei nepadarai mirtinos nuodėmės, tai nereikėtų eiti prie išpažinties ir galima eiti prie šv. Komunijos. Bet esu girdėjus, kad nežiūrint į tai, yra gerai eiti dažnai išpažinties. Paaiškinkite.
Kada žegnojimasis buvo pradėtas — ar žinoma istorija?
Kaip jaunimą patraukti į religinį gyvenimą, kuris galvoja, kad Bažnyčia nereikalinga, geriau pasimelsti galima parke?
Meditacija, kaip atliekama, kaip dažnai, kaip ilgai trunka? Ir kuo skiriasi nuo TM (Transcendental Meditation)? Ir ar gerai daryti TM?
"Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista" (Luko 12,10). Malonėkit paaiškint.
Ar galima dukart tą pačią dieną priimti Švenčiausiąjį?
Ar Katalikų Bažnyčia ne per daug iškelia Dievo Motinos kulto? Gal daugiau meldžiamasi į Mariją, negu į Jėzų Kristų bei Šv. Dvasią?
Tikėti — reiškia laikytis Viešpaties net ir tamsoje. Ieškantis savo religinius pergyvenimus ir mintis išversti į klausimus, kuriais gali su kitais pasidalinti, žmogus turi progos gilinti tikėjimą, savo atsakomybę už kitus Dievo akivaizdoje. Kai kuriems klausimai yra paskata toliau lavintis — lankyti pokalbius, suaugusiems kursus apie Šv. Raštą, auklėjimą šeimoje. Bažnyčios istoriją. Kitiems klausimai yra proga į juos praktiškame gyvenime atsakyti, įsijungiant glaudžiau į parapijos gyvenimą, skaityti, kalbėtis su kitais tikėjimo klausimais.
Į šiuos klausimus neduodame atsakymų. Laukiame, kad patys skaitytojai apie tai pagalvotų ir savo mintimis pasidalintų su kitais skaitytojais.