DOC. J. DAILIDIENĖ

     Pašaliais šlaistosi vaikai. Jie slampinėja pakiemiais, gatvėmis, nuobodžiaudami, be jokios veiklos. Iš kur tokie abejingi veidai, nenoras ką nors veikti? Viskas prasideda dar lopšyje. Amžinai užimti tėvai, abejingos laisvai samdomos auklės arba dėl tam tikrų priežasčių nepakankami socialiniai pedagogo su vaiku kontakai darželyje, pagaliau ligos karantino periodu — Vienatvė užrakintame kambaryje bei "atsitiktinės tetos" priežiūra ir dar daugelis kitokių sąlygų. Vaikui nepakanka įspūdžių, emocijų, nebėra, kas reaguotų, vertintų jo džiaugsmą, liūdesį. Visi užimti, tik jam — mažajam žmogui niekas neturi laiko. Ir sustoja vystytis mažylio teigiamos emocijos, poreikiai, interesai. Mažėja iniciatyva, blėsta džiaugsmas, atsiranda slogi apatija, vangumas, pasyvumas. Tartum užgęsta vaiko akys, jis nieko nenori daryti, veikti. Slampinėja tokie vaikai nuobodžiaudami darželio pasieniais, vėliau gatvėmis ir šiaip pašaliais, o tėvai ir pedagogai konstatuoja: "Tinginys! Nevykėlis! Nevaleika!" Tėvams atrodo, kad jų santykiuose su vaiku nebuvo nieko smerktino, gal tik smulkmenos. Ar tik smulkmenos? Pavyzdžiui, penkiametis Ramūnas šaukia: "Mamyte, ateik!!" Virtuvėje mama nekantriai atsiliepia: "Ko?!" "Ateik: aš tau ką parodysiu!" "Neturiu laiko, netrukdyk!" atšauna gimdytoja. Ramūnas atneša nupiešęs mamytę ir pasididžiuodamas sako: "Žiūrėk, mamyte, čia tu. Matai, kokia graži!" Tačiau motina, net nežvilgtelėjusi, išstumia sūnelį pro duris, tardama: "Gerai, jau gerai, bėk iš čia, dūmai akis graužia!" Kitą dieną scena panašiai pasikartoja, bet dabar mama šaukia Ramūną, o šis jos tonu atšauna: "Ko?! Neturiu laiko, netrukdyk!"

     Dažnai skundžiamės, kad mūsų vaikai negeri, nejautrūs, negailestingi, pikti, nekantrūs, nemyli savo tėvų, mokytojų. Kodėl taip yra?

     Dvylikametis Remigijus pareina iš mokyklos irzlus, nepatenkintas. Motina pastebi: "Ko surūgęs? Matyt, ką nors iškrėtei, gal dvejetą gavai?" Vaikas užsidega pykčiu: "Jūs visi žinote mus tik ėsti! Kiekvienas mokytojas moralus skaito! Pareini namo — tėvai grizina! Kodėl visi mus tik persekioja, mumis netiki? Kodėl mes tik blogi galime būti?!"

     Iš tikrųjų, ar ne per dažnai moralizuojame vaikus, grasome jiems, gąsdiname "bloga ateitim"? Tuo verčiame vaiką nekęsti mūsų, užsidaryti savyje, netekti pasitikėjimo savo jėgomis. Nuolat reikšdami nepasitikėjimą vaiku, amžiną baimę jo likimu, patys atimame iš priaugančios kartos svarbios veiklos norą.

     Mokslininkai nurodo, kad įvairiapusė asmenybės sankloda gauna pradžią jau ankstyvajame amžiuje. Vienas po kito pradeda veikti objektyvūs faktoriai, kurie formuoja vaiko santykius su aplinkiniais žmonėmis. Vystosi mažylio psichinės savybės (pojūčiai, suvokimas, atmintis, vaizduotė), kalba. Vaikas įsijungia į mikroaplinką ir pats pradeda joje veikti. Didžiausią vaidmenį vaidina daiktai ir aplinkinių žmonių elgesys, kuris mažyliui — vienintelis visuomeninių santykių vertinimo kriterijus. Iš pradžių socialinė aplinka jam daro įtaką daugeliu lyg tai atsitiktinių elgesio faktų. Aplinkinių žmonių elgesyje yra pastovių, pasikartojančių elementų. Nuolatiniuose jų poelgiuose mažoji asmenybė per laiką įžvelgia tam tikrą pastovumą. Susidaro elgesio vaizdiniai, kurie vaikui — žmonių santykių pavyzdys — modelis. Tokie modeliai vaiko sąmonėje — vieninteliai išbaigti tinkamo elgesio pavyzdžiai, nes jo sąmonė nemoka sukurti kitokių modelių. Savas kritiškas požiūris atsiranda žymiai vėliau.

     Vadinasi, mažam vaikui aplinkinių žmonių elgesio pavyzdys yra lemiamas faktorius, formuojantis sąmonėje elgesio (santykių) modeliui, pagal kurį vėliau ši asmenybė ims veikti. Pamėgdžiojant aplinkinių elgesį atsiranda realus vaiko ryšys su aplinka. Jo elgesys visada turi socialinę reikšmę. Mikroaplinka vienaip ar kitaip reaguoja į šiuos veiksmus, juos priima arba atmeta (mimika, kalba, juoku, džiaugsmu). Vaikas, emociškai išgyvendamas šias reakcijas, savo veiksmus ima vertinti panašiai, kaip ir jo artimieji. Pavyzdžiui, jis išmėto žaislus po kambarį, o motina šypsodamasi juos surenka ir padeda į vietą. Šypsosi ir sūnus: vadinasi, žaislus mėtyti galima. Iš pradžių vaiko veiksmai siejasi su tam tikromis emocijomis (teigiamomis ar neigiamomis), vėliau pasitenkinimo jausmas atsiranda jau ne bet kaip pasielgus, pagal mikroaplinkos vertinamąją reakciją. Pavyzdžiui, vaikas sako: "Neimsiu degtukų — jie gali namus sudeginti!" (namus sudeginti — mikroaplinkos vertinamoji reakcija). Aišku, kartais vaiko poelgis gali neatitikti susidariusio elgesio modelio, tačiau palankiomis sąlygomis jis kitaip pasielgs, nes pavyzdžio įtaka didžiulė. Suaugusieji aiškina vaikui įvairius reiškinius, vertina poelgius (geras, blogas, piktas, galima, negalima ir t.t.). Su šiomis vertinimo sąvokomis mažieji susipažįsta anksti. Jų įsisavinimas visada lydimas emocijų. Labai greitai vaikai patys pradeda naudoti vertinamąsias sąvokas: "Jis nešvarus — negražus!" "Jis mušasi — negeras!" "Tėtis barasi — jis blogas!" ir kt.

     Priešmokyklinis amžius — intensyvus suaugusiųjų pavyzdžio, elgesio normų ir taisyklių įsisavinimo laikotarpis. Šio amžiaus vaikai priklausomai nuo temperamento, nervų sistemos savybių bei kitų sąlygų vystosi skirtingai. Pavyzdžiui, pagal santykius su aplinkiniais pastebėtos keturios vaikų grupės. Pirmajai priskiriami geros prigimties, žvalūs, organizuoti, mėgstantys bendrauti, antrajai — draugų atžvilgiu prarūkstantys tam tikrais poelgiais, trečiajai — linkę kitus žeminti, o patys keltis į puikybę, ketvirtajai — neryžtingi, bailūs, nemėgstantys bendrauti vaikai. Kiekvienam jų reikalingas individualus auklėjimas (neigiamų dorovinių savybių slopinimas, teigiamų — ugdymas). Blogai, jeigu vaikas, tinkamai neauklėjamas, namie mato neigia-us pavyzdžius, pasijunta vienišas ir niekam nereikalingas. Garsus ukrainiečių pedagogas V. Suchomlinskis rašė: "Kas svarbiausia buvo mano gyvenime? Be svarstymo atsakau — meilė vaikams". Nuoširdi meilė, nuolatinis domėjimasis vaiku, jo asmenybės gerbimas, atsargus poelgių traktavimas padeda atverti prieš mažųjų akis aplinkinės tikrovės grožį, palengvina jam protauti, pažadina jo sąmonėje gėrį ir teigiamus pergyvenimus, ugdo orumą, tikėjimą žmonėmis, pasididžiavimą tėvyne ir kt. Vaikas visada siekia suaugusiųjų pritarimo, nori dalintis su jais įspūdžiais, vertina jų nuomonę, laukia paskatinimo, pagyrimo. Suaugusiųjų teigiamos reakcijos padeda jam tobulėti, tapti geresniu. Jeigu iš mažens vaikas teigiamai emociškai neskatinamas, nepalaikomas, o tik atstumiamas bei ištisai moralizuojamas, ujamas, jis pasidaro viskam abejingas, egoistas, agresyvus, negatyvus arba bailus, melagis, mėgstantis gudrauti ir apgaudinėti. "Norint tapti tikru vaikų auklėtoju, reikia atiduoti jiems savo širdį" — pasakė V. Suchomlinskis.