religinės ir tautinės kulturos žurnalas sausis/january 1978 volume XXIX no. 1

MINTYS METŲ PRADŽIOJE

1

 Juozas Vaišnys, S.J.

CHARIZMATINIO SĄJŪDŽIO KUNIGŲ SUVAŽIAVIMAS

3

 L. Zaremba, S.J.

MŪSŲ TAUTOS LIKIMAS IR MES

6

 P. Salantas

EILĖRAŠČIAI

8

 Nijolė Jankutė

ALBERTAS VIJUKAS KOJELAVIČIUS

9

 Dr. V. Gidžiūnas, OFM

POPIETINĖ POLEMIKA

11

 Aušra Karkienė

VIEŠNAGĖ PARYŽIUJE

15

 Juozas Prunskis

GALILĖJUS IR PAULIUS VI

17

 J. Venckus, S.J.

PIRMIEJI SANTUOKOS METAI

23

 Vytautas Kauneckas

DUKTĖ 

25

 T. M.

JAUNIMO SAVAITGALINIAI SUSITELKIMAI

26

 Antanas Saulaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

31

 Vilija Vakarytė

TĖVYNĖJE

32

 D. ir G. Vakariai

KALBA

34

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

36

 J. Pr.

Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas Lino Meilaus nuotraukomis, vaizduojančiomis Čikagos architektūrą. L. Meilus šiais metais baigia aukštesniąją mokyklą, lanko Pedagoginį Lituanistikos institutą. Pradėjo fotografuoti prieš trejus metus. Baigęs aukštesniąją mokyklą, studijuos fotografiją.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Pradedant naujuosius metus, naudinga pažvelgti į praėjusiuosius ir iš jų ko nors pasimokyti ateičiai. Į praėjusiuosius metus nežvelgsime pasauliniu mastu, apsiribosime tik mūsų lietuviškąja visuomene ir aplinka. Visuomenės nuotaikos daugiausia atsispindi spaudoje. Nors dabar naujienas greičiausiai sužinome per radiją ir televiziją, bet spauda vis tiek dar yra svarbiausias kultūrinio gyvenimo veidrodis.

     Galime džiaugtis, kad čia, išeivijoje, turime teisę naudotis visiška spaudos laisve. Siekiant mūsų tėvynės laisvės arba bent dabartinės padėties pagerinimo Lietuvoje, spauda gali būti pirmaeilė priemonė, jeigu tik ja mokėtume naudotis. Deja, ne visuomet mokame. Iš rimtų šaltinių teko patirti, kad tada, kai Lietuvoje pradėjo komunistai uždarinėti ar sandėliais paversti bažnyčias, būtų buvę galima bent Vilniaus katedrą išgelbėti, jeigu išeivijos spauda būtų pradėjusi laiku rašyti ir protestuoti.

     Okupantui labai nemalonu, kai užsienyje paskleidžiama žinios apie jo nehumaniškus ir nekultūringus veiksmus, bet jis labai džiaugiasi, kai mes jį paliekame ramybėje, o savo spaudos puslapiuose tik kovojame vieni prieš kitus, stengdamiesi iš laisvės kovų fronto išstumti visus, kurie galvoja kai kuriais klausimais šiek tiek kitaip negu mes.

     Dažnai pagalvoji: nejaugi tie žmonės, kurie yra baigę aukštuosius mokslus, kurie save laiko inteligentais ir patriotais, to nesupranta? Nejaugi jie nesupranta, kad tokiais savo veiksmais ir straipsniais spaudoje silpnina mūsų pozicijas ir tarnauja tik okupantui? Ir klausi save, ar jie tai daro iš nežinojimo, naivumo, ignorancijos, o gal iš blogos valios. Nesinorėtų tuoj kaltinti juos bloga valia, bet kartais atrodo, kad kitokia interpretacija beveik neįmanoma.

     Atrodo, kad kai kuriems jau nusibodo ir įgriso kitus pravardžiuoti bendradarbiautojais, kolaborantais, suraudonėjusiais ir kitokiais panašiais savo susigalvotais vardais. Taip rašydavo ir kalbėdavo, prisidengę patriotų vardais, tie, kuriems labai toli nuo tikro patriotizmo. Nusibodus kartoti tas pasenusias temas, dabar griebiamasi naujų. Pradėjo už moralę kovoti tie, kurie šiai kovai gal mažiausiai kvalifikuoti. Ir čia labai sunku atsikratyti minties, kad tai yra daroma iš blogos valios.

Lino Meilaus nuotrauka

     Kun. Leonas Zaremba, S.J., lietuvių jėzuitų provincijolas, dalyvavo kunigų studijų dienose (National Conference for Priests on the Catholic Charismatic Renewal). Tai buvo 1977 m. birželio mėn. 20-.24 d., Steubenville, Ohio. Čia jis atsako į klausimus, pateiktus "Laiškų lietuviams" redakcijos.

     1. Kas paskatino vykti į tas studijų dienas?

     Jau seniai domėjausi šiuo sąjūdžiu. Sekdavau spaudoje, taip pat ir lietuviškoje, pasirodančias žinutes apie šį naują sąjūdį.

     Pagaliau daugiau kaip prieš metus Clevelando vyskupo oficialus laiškas pastūmėjo tiesiogiai susipažinti su sąjūdžiu. Vyskupas patarė visiems savo diecezijos kunigams nebijoti susipažinti su charizmatikais. Jis nurodė dvi priežastis: pažinti tiesą iš pirmųjų šaltinių ir savo dalyvavimu apsaugoti sąjūdį nuo galimų klaidų.

     2.    Ar daug kunigų dalyvavo?

     Suvažiavo 830 kunigų. Tiek buvo oficialiai užsiregistravusių. Be šių kunigų buvo dar keliolika brolių. Buvo taip pat ir pasauliečių, daugiausia jaunuolių, kurie įrašė konferencijas ir pamaldas į juosteles. Dar buvo ir pasauliečių muzikantų bei choristų grupė. Birželio 23 dienos vakariniame maldos susirinkime privažiavo daug pasauliečių, daugiausia iš paties Steubenville miestelio. Nežinau tikslaus skaičiaus, bet galėjo būti apie tūkstantis asmenų.

     3.    Kas kalbėjo šiose studijų dienose?

     Pagrindinis studijų dienų koordinatorius buvo kun. M. Scanlan. Jis šiuo metu yra Steubenville kolegijos rektorius. Taip pat buvo kun. J. Bertolucci, Albany, N.Y., diecezijos kunigas, daug metų klebonavęs parapijose; kun. Fr. MacNutt, O.P., Merton House, St. Louis, Mo., direktorius. Kalbėjo ir vienas pasaulietis, turįs nemažą šeimą, aviacijos atsargos pulkininkas. Labiausiai man patiko kun. Fr. Martin kalbos. Jis priklauso Madonna House komunitetui, Cambrrmere, Ont., bet gyvena ir profesoriauja Jeruzalėje. Jo specialybė — Šv. Raštas.

P. SALANTAS

     Neseniai iš okupuotos Lietuvos į laisvus Vakarus pasitraukęs lietuvis poetas Tomas Venclova, žymaus komunistų veikėjo A. Venclovos sūnus, savo paskaitoje per Poezijos dienos Čikagoje iš naujo vaizdžiai ir įsakmiai priminė keletą labai svarbių tiesų.

     "Gal būt, mes, lietuviai, turėtume liautis jautęsi maža tauta. Net ir demografiniu požiūriu nesame menki; o Lietuvos istorija sukirpta pagal stambų mastelį. Šiaip ar taip nesame provincialai; mūsų pakraštyje vyksta tai, kas pasaulyje svarbiausia. Sakyčiau, dabartiniai Lietuvos įvykiai esmingesni, negu Ispanijos ar Italijos, nors pasaulis kreipia į juos kur kas mažiau dėmesio" ("Draugas", 1977.VII.2).

     Tikrai, mūsų istorija didinga, ir mūsų tauta turėjo labai didelės reikšmės svarbiausiuose pasaulio įvykiuose. Juk didžiųjų kunigaikščių lietuvių tauta. Mindaugo, Kęstučio, Algirdo, Vytauto Didžiojo Lietuva 500 metų sulaikė didįjį vokiečių, kalavijuočių, kryžiuočių veržimąsi į Rytus, ji išgelbėjo Europą nuo žiauriųjų mongolų-totorių užplūdimų ir, kas svarbiausia, perstojo rusams imperialistams kelią į Vakarus 400 metų.

     To nepajėgė padaryti didžiulė galinga vokiečių tauta: per II pasaulinį karą Sovietų Rusija įsigalėjo pusėje Vokietijos ir visoje Vidurio Europoje. To nepajėgė padaryti JAV — rusai per savo karius, instruktorius, siunčiamus ginklus ir savo dominuojamas vietos komunistų partijas įsigalėjo dideliuose Azijos ir Afrikos žemyno kraštuose ir pačioje jos panosėje — Kuboje.

     O kurie dabartiniai Lietuvos įvykiai esmingesni ir svarbesni už Ispanijos įvykius, kur norima išsilaisvinti iš fašistinės Franko partijos? Kurie įvykiai svarbesni už Italijoje vykstantį apsisprendimą, ar likti jai demokratiškai, ar išsirinkti komunistinę valdžią? Tie svarbieji dabartiniai Lietuvos įvykiai tai yra Kalantos susideginimas, Kudirkos šuolis į laisvę, komunistinėje dvasioje auginto jaunimo slaptai ir viešai rodomas nepasitenkinimas komunizmu ir jo santvarka. Tai lietuvių priešinimasis nutautimui, tai katalikų nepasidavimas brukamam ateizmui, leidimas "Katalikų Bažnyčios kronikos; ir jos išsiuntimas į Vakarus; tai stiprios lietuvių rezistencinės grupės, kurios padarė lietuvių tautą labiausiai disidentinę, rezistencinę visoje Rusijoje ir jos pavergtų tautų tarpe.

Nijolė Jankutė

KINGISSEPA

Beržai lyg nupiešti — beržų alėja
Ir nesutemstanti naktis.
Ant gotiškų palangių gulinėja
Balta katė ir pilnatis.

Palydžiu, atsisveikinu, palieku
Tave vaiduoklių valandoj.
Pro vitražus, pro bokštus nepasiekiu ...
Pilies tarpuvartėj siauroj
Įstrigo žodžiai. O purslai fontano
Tau ant blakstienų neramiai
Suvirpa... Kingissepos gatvėj gano
Mėnulį baltą katinai...

Talinn, 1973

 

DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.

     Šį rudenį, spalio 6 d., suėjo 300 metų nuo istoriko Alberto Kojelavičiaus mirties, dėl to šis pranešimas yra skiriamas susipažinti su jo gyvenimu ir istoriniais darbais.

1.    GYVENIMO KELIAS

     Albertas Kojelavičius, kilme bajoras, kurio tėvai prie Raudondvario turėjo Vijukų dvarą ir namus Kaune, baigęs Vilniaus kolegiją, 1627 m. įstojo į jėzuitus. Po novicijato filosofiją studijavo Nesvyžiaus kolegijoje, o teologiją (1634-1538) Vilniaus akademijoje.

     Į jėzuitus įstojo ir jo broliai Kazimieras ir Petras, dėl to, kuriantis jėzuitams Kaune, jie padovanojo savo namus ir patys buvo atkelti į Kauną. Tačiau Albertas Kaune buvo labai trumpai, nes 1643 m. Vilniuje padarė keturis įžadus ir vienerius metus dėstė filosofiją akademijoje. Paskui dar vienerius metus dėstė teologiją Braunsberge, o 1645 m., grįžęs į Vilnių, gavo teologijos daktaro laipsnį ir paskui ilgą laiką profesoriavo Vilniaus akademijoje, 1649-1650 m. buvo akademijos prokancleris, o rusų invazijos metu (1654-1656) ėjo rektoriaus pareigas.

     Varšuvos kongregacijoje 1655 m. buvo išrinktas Lietuvos jėzuitų provincijos prokuratorium, dėl to jėzuitų reikalais lankėsi Romoje. Grįžęs iš Romos, buvo Vilniaus vyskupo nuodėmklausys. Vilniuje siaučiant marui, kurį laiką gyveno Brastoje ir Slanime. Paskui buvo Vilniaus Šv. Kazimiero namų viršininko patarėju, nuodėmklausiu ir viršininku. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais (1666-1677) gyveno Varšuvoje, ten ir mirė.

2.    ISTORINIAI RAŠTAI

     Atrodo, kad Albertą Kojelavičių imtis istorinių studijų paskatino jo paties palinkimas istorijos tyrinėjimui, noras supažindinti studentus su Lietuvos istorija, didikų ir viršininkų paraginimas.

AUŠRA KARKIENĖ

     Maniau, kad Tėvas Bernardas, vaišėms pasibaigus, tikrai ateis prie mūsų. Matyt, kad jo garbingoj vietoj jam nelabai patinka, nes kaimynės atrodė per daug įkyrios. Kėdę palikau laisvą, atsisėdau į sofą. Ir neilgai reikėjo laukti. Nuo stalo pakyla šeimininkai ir T. Bernardas. Braukdamas kaktą nosinaite, jis taikosi prie mūsų.

     —    Ar ne per daug privargino savo kalbomis tos mūsų kaimynės, kunige? — stengiausi greičiau prakalbinti. O jis, sėsdamas į kėdę, sako:

     —    Kad ir sugalvojo! Klausia, ar tikrai kūnai kelsis iš numirusių. Ir tu joms aiškink!

     —    Tai kaip jūs joms aiškinot?

     —    Tik pasakiau, kaip tokios gražios kaip jūs galėtų taip ir pražūti? Privalo prisikelti.

     —    Tai ką jums atsakė? — paklausiau.

     —    Sakė, kad ir aš neblogas.

     —    Neblogas? Jūs labai puikus, — sakau.

     —    Visi kunigai labai puikūs. Gaila tik, kad jie jau nyksta.

     —    Kultūra nyksta, tai nyksta ir kunigai, —    atsako jis.

     —    O gal dėl to kultūra nyksta, kad kunigų mažėja, — atsakiau. — Iš tiesų, tėve, kaip jums atrodo, kokios yra dvasininkijos nykimo priežastys?

JUOZAS PRUNSKIS

     Kitados Paryžius buvo didžiausias pasaulio kultūros ir politikos centras. Nors dabar dalį savo garbės yra užleidęs Niujorkui, Londonui, Tokijui, iš dalies ir Maskvai, bet vis dėlto su savo trimis milijonais gyventojų ir milžiniškais meno turtais yra vienas pačių įdomiausių miestų Europoje. Dar aštuonioliktame šimtmety kun. Galiani Paryžių pavadino Europos kavine, ir to garso savo spalvingumu bei lengvu linksmumu Paryžius nėra praradęs. To liudininku visų pirma buvo poetas Henrich Heine, sakydamas:

     Es lebt so herrlich, es lebt so süss
     Am Seinestrand, in der Stadt Paris.

     Gyvenama taip puikiai, gyvenama taip saldžiai,
     Senos pakrantėse, Paryžiaus mieste.

     Taigi Paryžius ir yra išsidriekęs Senos ir Mamos upių santakos slėnyje, plačiai išsiskleidęs daugybe savo priemiesčių.

     Jau pati kelionė į Paryžių yra didžiai patraukli. Vykdamas iš Genovos gėriesi blizgančiais Lago Maggiore vandenimis, ganai akis miškais apaugusiuose kalnuose, kurių viršūnės pasipuošusios amžino sniego kepurėmis. Traukiniui riedant per Šveicariją, lengvai jautiesi, kai vagonais vaikšto civiliniais drabužiais apsirengę bilietų tikrintojai. Pripuolęs prie lango, galvą užvertęs stebi statų uolos kalną ir gėriesi vešliomis tarpukalnėmis, kur platūs vynuogynai, kur žiba bažnyčių bokštai. Vasarą traukinio vagonas vėsinamas; tvarkai temperatūrą, kaip tau maloniau.

     Kalnai tokie statūs, kad jei ne medžiai — būtų baisu gyventi — rodos, žiemą taip lengvai sniego griūtys galėtų sutraiškyti.

     Bet, man keliaujant, buvo dar ankstyvas ruduo. Žaismingi prancūzai vienoj vietoj net balionus leido. Prancūzai mandagūs. Mano kupėję priešais mane sėdasi berniukas. Tėvas jį perkelia į šoną, tardamas man: "Nebus jums kur kojų ištiesti..."

APIE KOMUNISTUS IR SOCIALISTUS

     Pradedame politikuoti su prancūzų inžinieriumi. Jis pasakoja apie komunistų ir socialistų susigyvenimą, tačiau medaus mėnesiai jau pasibaigė. Nemažai vienus ir kitus perspėjo Portugalijos pavyzdys: socialistai pamatė, kaip komunistai bandė klastingai perimti krašto kontrolę vieni patys, o komunistai pamatė, kaip atsigavę socialistai juos nuo valdžios lovio nustūmė. Prancūzijoje dabar gerovė pakilusi. Tiesa, yra bedarbių, bet jų yra ir JAV-se, ir Švedijoje. Komunistai be atodairos kelia socialinius reikalavimus, bet dauguma supranta, kad krašto ūkis neturi pajėgumo jų įvykdyti ir todėl jų žodžius telaiko jiems būdinga demagogija.

J. Venckus, S.J.

     Praėjo 350 metų nuo Galilėjaus bylos. Reikėtų manyti, kad po tokio ilgo laikotarpio viskas jau užmiršta, bet iš tikrųjų taip nėra. Mokslo pasaulis, rašydamas ar kalbėdamas apie gausius Galilėjaus išradimus, vis prisimena jo bylą su Bažnyčios atstovais ir vis kartoja, kad Galilėjus buvo teisus. Bažnyčios atstovai tikrai klydo, gindami geocentrinę sistemą, sakydami, kad saulė sukasi aplink žemę, o ne žemė aplink saulę. Jie manė, kad Galilėjaus teorijos prieštarauja Šv. Raštui. Tačiau Šv. Raštas su tomis teorijomis neturi nieko bendra, nes jo tikslas nėra aiškinti žmonėms naujas gamtos, fizikos ar kitų mokslų teorijas. Kai kurie, prisiminę Galilėjaus bylą, sako, kad Bažnyčia nėra neklaidinga, nes šiuo atveju suklydo. Bet nei Bažnyčia, nei popiežius niekad sau nepriskiria neklaidingumo gamtos ar fizikos moksluose. Kai kalbama apie Bažnyčios neklaidingumą, tai suprantama tik tikėjimo ir doros dalykai.

Galileo Galilei

POPIEŽIUS PAULIUS VI PIZOJE

     Paulius VI 1965 m. buvo Pizoje (Italijoje), t.y. tame mieste, kur gimė Galilėjus ir kur katedroje besimelsdamas pastebėjo, kaip prieš tabernakulį pakabinta lemputė svyruoja į abi puses ir kaip tie didesni ar mažesni svyravimai vyksta vienodu laiku. Jis tai matavo savo pulsu. Galilėjus išrado svy-

Lino Meilaus nuotrauka

Vytautas Kauneckas

     Nors "nėra namų be dūmų", daugumas pasakys, kad jų santuoka itin vykusi ir, jei reikėtų tuoktis iš naujo, pasirinktų tą patį asmenį. Deja, labai daug ir tokių santuokų, kur partneriai nuolat vaidijasi, vienas kito negerbia ir net nekenčia. Vis daugiau visur skyrybų. Apie 84% išsiskyrusių turėjo vaikų, kurie labiausiai ir nukenčia nuo ištuokų, bet ne mažiau ir nuo apnuodytos šeimos atmosferos.

     Kaip nurodo gyd. doc. Anzorg, tyrinėjusi santuokos konfliktų priežastis Vokietijoje, pirmiausia dėl jų kalti veiksniai, glūdintys pačiose sutuoktinių asmenybėse: egoizmas, partnerio negerbimas, abejinga pažiūra į santuoką ir savo elgesį, žemas asmens kultūrinis lygis, vergavimas instinktams, nesugebėjimas prisitaikyti ir kt. Viena gydytoja rašo: "Arčiau įsižiūrėjus į jaunavedžių vaidų priežastis, pasirodo, kad dažniausiai tai yra neesminiai nuomonių skirtumai, menkniekiai, kartais — "kova dėl valdžios". Kiekviena pusė laikosi savo pozicijos ir nenori nė žingsnio atsitraukti".

     Santuokos partneriai, deja, dažnai pasirenkami neatsakingi, nepasitarus su vyresniais ir patyrusiais žmonėmis, dažnai pagal "išorinius rodiklius". Priešvedybinis lytinis santykiavimas dažnai sudaro "prievartinės" santuokos motyvą, nes mergina būna nėščia. Paprastai tik po to abu prablaivėja ir pamato, kaip mažai tarp jųdviejų bendra... Jaunuoliai, ypač merginos, į santuoką dažnai veržiasi kupini tuščių svajonių, o praradę iliuzijas, stengiasi kuo greičiausiai išsituokti. Tokie jaunavedžiai, žinoma, remiasi klaidingomis prielaidomis. Kiekviena santuoka net palankiomis aplinkybėmis turi atlaikyti tam tikrus išbandymus; tik jų dėka ji gali sustiprėti ir tapti tikro gyvenimo bendryste.

     Kuo skiriasi teigiamos, save pateisinančios santuokos nuo netikusių, priešiškų?

T. M.

     Tėti, aš pakviečiau tave čia, į šią ramią kavinukę, kad mes galėtume pasikalbėti. Susitarkime taip: aš tau pasakysiu viską, ką galvoju, o tu man vėliau atsakysi. Gerai? Tiktai prašau — nepertrauk manęs ir, jei gali, nesižvalgyk į šalis. Žiūrėk į mane. Aš suprantu, kaip tau nelengva.

     Tu gi žinai, kad aš tave garbinau. Man tu buvai pats protingiausias. Pats gražiausias. Pats elegantiškiausias. Pats-pats... Mano draugės dėl tavęs ėjo iš proto...

     Nesistebėk. Aš viską žinojau. Nuo to momento, kai tavo gyvenime atsirado ši moteris. Aš visam gyvenimui prisiminsiu mamos skundus ir tavo pasiteisinimus. Kai tu kalbėjai su mama, aš buvau kitam kambaryje ir viską girdėjau. Beveik kiekvieną žodį. Kai tu pašnibždom raminai mamą, aš negirdėjau žodžių, bet nuvokiau, apie ką tu kalbėjai.

     Ta moteris už tave daug jaunesnė. Tu gi jau senyvas. Ji tavęs niekada neprižiūrės taip, kaip rūpinasi tavimi mama. Tai jau tavo gulbės giesmė. Paskutiniais metais mama tave tik dirgino. Jūs nebesupratote vienas kito. Ji nustojo tave žavėti kaip moteris.

     Ar galima rimtai kalbėti apie savo laimę? Kaip ji kuriama? Nors vieną minutę tu pabūk mamos vietoje. Kiekvieną dieną iš darbo ji pareis į tuščius namus... Kas rytą ji pabus iš miego tuščiuose namuose. Jei tu mirtum, ji žinotų, kad tu buvai, bet numirei. Bet dabar mama kasdien, kiekvieną minutę galvoja: ją išdavė.

     Jūs išgyvenote ilgą gyvenimą. Buvo džiaugsmo ir laimės. Buvo ir skausmo, pergyvenimų. Betgi buvo bendras gyvenimas. Ir kas iš jūsų abiejų daugiau aukojosi kitam — aš nežinau. Negi tu nesupranti, kad mama jau ne jauna. Argi tu nesupranti, kad, begalvodamas tik apie save, tu tapai egoistu. Tu išdavei artimiausią žmogų.

Antanas Saulaitis, S J

     "Kristau, jau visą dieną esame praleidę su tavimi jaukioje šeimyniškoje aplinkoje. Daug kalbėjome, diskutavome, klausėmės. Atėjo daug naujų minčių ir supratimo. Dabar nuoširdžiai pasiryžtame bandyti tų dalykų neužmiršti ir juos pritaikyti savo gyvenimui. Bandysime tave prisiminti ne tik skausmo ir sunkumų momentais, bet ir kada džiaugiamės. Po šio savaitgalio mes norime ne tik išlaikyti savo santykius su tavim tokius, kokie jie šiandien yra, bet ir norime augti tavyje. Šiems pasiryžimams įgyvendinti prašome tavo pagalbos".

     "Ačiū, Dieve, kad galėjome čia visi susitikti ir džiaugtis tavo buvimu. Tegu tavo meilė gyvena mumyse ir stiprėja kasdieną, kad mes galėtume ją perduoti kitiems. Dėkojame tau už mūsų gyvybę ir kad tu mus vedi. Padėk mums sekti tavo pėdsakais ir būti tvirtais gyvenime".

     Taip gimnazistai meldžiasi savaitgalio rekolekcijose toliau už miesto rekolekcijų namuose, stovyklavietėje ar vasarvietėje. JAV Kunigų Vienybės 1977 m. suvažiavimo pirmasis nutarimas buvo: "Jaunimui reikia savaitgalinių religinių susikaupimų, vadovaujamų keletos asmenų (kunigo, seselės vienuolės, pasauliečio), pokalbių forma, neatitraukiant jų iš parapijos. Vyresniesiems parapijose reikalingos rekolekcijos. Galima taip pat ruošti ir specialiuose uždarų rekolekcijų namuose. Sustiprinti religinį auklėjimą. Šalia asmeninio atsinaujinimo reikia susirūpinti ir visų gyvenimo sričių atnaujinimu Kristaus dvasia".

REKOLEKCIJŲ UŽUOMAZGA

     Visų pirma reikia žinoti, kad toks dalykas įmanomas! Kiekvienoje vietovėje yra lietuvių jaunimo, kurie dalyvavo vietinės mokyklos ar parapijos ruoštose rekolekcijose arba jaučia reikalą gilintis vidiniame gyvenime, arba kovoja su kokia nors problema, kurios išeitis glūdi, jų nuojauta. Dieve. Kiti iš namų tiek krikščioniškai subrendę, kad savaitgalinės "uždaros" rekolekcijos būtų logiška to brendimo tąsa. Pasitaikius progai, vienas ar kitas su tėvo, motinos ar jaunimo vadovo ar vadovės pagalba skleidžia mintį ir organizuoja savaitgalį, ieškodami vietos, dalyvių ir rekolekcijų vadovų. Kai kurios lietuvių organizacijos, jų vienetai ar vietovės lietuviai kasmet ar dažniau rengia susitelkimo dienas ar savaitgalius. Susikaupimo valandėlės ar vakarai yra kiekvienos stovyklos dalis.

Vilija Vakarytė

NERINGA 1977

Kai Neringoj nutyla vėjas
ir lietaus lašeliai pasislėpę laukia,
gali pajusti neišreiškiamą ramybę
ir Dievo meilės sparnus.

Akys mato jaunimo gyvybę,
ausys girdi jų džiaugsmą,
širdis jaučia jų draugystę,
siela jaučia jų meilę.
Šią ramybę ir meilę
jaučią Neringoj kiekvienas,
kuris tik atsiveria Tam,
kurs yra džiaugsmo ir meilės šaltinis.

Su šypsena ir juokais atsikelkim
ir žaiskime tik čia.
Išmoksim gyventi kartu gamtoje
ir dalintis savo jausmais.
Pabūkim kartu, nes greitai laikas praūš,
kaip jūsų besibaigiantys juokai —
paieškokim to džiaugsmo kartu,
nes, ji suradę, niekados nepamesime
tos draugiškos šypsenos.

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

Į TSRS TAUTŲ DAINIŲ ANTOLOGIJĄ PATEKO IR 25 LIETUVIAI POETAI

     Antologijoje lietuviai užtinkami 210-248 puslapiuose. Jie supažindinami vienu arba dviem eilėraščiais. Knygoje randami šie lietuvių poetai: D. Poška "Giesmė mužikėlio", A. Strazdas "Jau sniegelis ir nubėgo", S. Stanevičius "Šlovė žemaičių". Antano Baranausko gan ilgokas "Anykščių šilelio" vertimas, A. Vienažindys, S. Dagilis, P. Armino -Trupinėlio pasakėčia "Keleiviai ir šunys". Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė", Maironio "Trakų pilis", "Išnyksiu kaip dūmas", "Jei kada pančiai nukris", "Poeta" ir "Rudens dienos". Prano Vaičaičio keturi elėraš-čiai, V. Stonio "Vasaros vakaras", K. Binkio "Kur tavo dainos, kur sapnai" ir "Kad ateitum čionai, kur balti putinai..V. Mykolaičio-Putino "Snaigės". Gaidamavičiaus (Z. Gėlė) — eilėraštis, Juliaus Janonio penki eilėraščiai ir Balio Sruogos eilėraštis.

LIETUVIŲ KALBOS ATLASO PIRMASIS TOMAS

     Lietuvių kalbos tarmių tyrimu ypatingai pradėta domėtis 1950 m. vasarą. Tais metais iš Vilniaus į Prienų rajoną nuvyko kalbininkų grupė dalyvauti pirmoje dialektologinėje išvykoje. Kitais metais panašią išvyką suruošė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas į Vilkaviškio rajoną. Nuo 1950 m. prasidėjo didysis lietuvių kalbos tarmių tyrimo laikotarpis, kuris tebesitęsia iki šiandien. Šiose išvykose dalyvauja šimtai lietuvių kalbos žinovų, mokyklų dėstytojų bei studentų. Iš daugiau kaip septyni šimtai parinktų vietovių, maždaug 6-8 mylių atstumu viena nuo kitos, užrašyta tarminė medžiaga. Ji užrašyta pagal tam tikslui sudarytas ir 1951 m. išleistas "Lietuvių kalbos atlaso" medžiagos rinkimo taisykles. Lietuvių kalbos ir literatūros institute sudaryta Lietuvių kalbos atlaso apie septyni šimtai tūkstančių kortelių rinkinys. Į juostas ir sąsiuvinius užrašyta daug tarminių išsireiškimų.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KLAIDINGAS KILMININKO VARTOJIMAS

     Lietuvoje išleidžiama nemaža knygų kalbos klausimais. Pernai pasirodė dvi naudingos knygos, kuriose nurodoma daug dažnai pasitaikančių kalbos klaidų, ypač netiksliai vartojant linksnius. Specialiai šiam tikslui buvo išleista knyga "Taisyklingai vartokime linksnius", bet nemaža šios rūšies klaidų pateikiama ir kitoje knygoje — "Kalbos praktikos patarimuose".

     Su vardininko linksniu paprastai daug bėdos nėra, bet pasitaiko klaidų, ne ten, kur reikia, pavartojus kilmininko linksnį.

L. Meilaus nuotr.

     Kilmininkas klaidingai vartojamas su žodžiais, kurie reikalauja kurio nors kito linksnio ar prielinksninės konkstrukcijos. Veiksmažodis siektireikalauja kilmininko, kai kalbama apie kokio nors tikslo siekimą, pvz.: siekti tikslo, siekti pergalės, siekti geresnių rezultatų.Tačiau, kalbant apie kiekį, vartotinas ne kilmininkas, o galininkas, pvz.: Šios upės gilumas siekia penkis metrus.Jo svoris siekia šimtą kilogramų.Čia būtų klaidinga sakyti: penkių metrų, šimto kilogramų.

     Veiksmažodis pasiektivisuomet reikalauja galininko, o ne kilmininko. Tad yra taisytini tokie pasakymai: Kaip galima pasiekti geriausių rezultatų( = geriausius rezultatus,)? Tuomet galėsiva pasiekti tikslo ( = tikslą).(J. Jabl.).

     Veiksmažodis biaurėtis ir šlykštėtis reikalauja įnagininko, o ne kilmininko, pvz.: Aš žinau, kad tu jo (=juo) biauriesi. Aš tokių darbų ( = tokiais darbais) šlykščiuosi.

•    JAV-se, kaip rodo paskutinieji Gallup tyrimai, jaučiamas didesnis susidomėjimas religija, negu prieš dešimtmetį; pagausėjo įsijungimas į religinius sąjūdžius. Mišių klausymas nemažėja kaip 1975 m., o jaunimo vykimas į bažnyčią yra net kiek padidėjęs.

•    Rašytoja, redaktorė Dorothy Day, iš marksizmo atsivertusi į katalikybę, lapkr. 8 d. atšventė 80 m. amžiaus sukaktį. Ji yra katalikų darbininkų sąjūdžio organizatorė ir laikraščio "Catholic Worker" steigėja. Jos sukakties iškilmingas minėjimas buvo Marguette universitete, Milwaukeje.

•    Pasaulio vyskupų sinodas, užtrukęs arti mėnesio, baigtas bendru pareiškimu 3.000 žodžių ilgumo. Sinode buvo 204 dalyviai. Sinodas priėmė 34 rezoliucijas, kurios perteiktos popiežiui Pauliui VI ir kurias popiežius panaudos, skelbdamas dokumentą apie kateldzavimą. Tikimasi, kad toks dokumentas bus paskelbtas vienerių metų laikotarpy.

•    Rabinas Marc Tannenbaum, Amerikos Žydų komiteto tarpreliginių reikalų direktorius, pagerbtas Švč. Širdies universiteto Bridgeporte, Conn. — jam suteiktas teisių garbės daktaro laipsnis.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso temos pavadinimą pasirenka patys autoriai, bet reikia rašyti apie pykčio, neapykantos ir keršto ydą: kaip su ja kovoti, kaip nugalėti, kaip jos išvengti. Galima rašyti ir beletristine forma. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1978 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius bus skiriamos penkios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. V — 25 dol.

     Premijų mecenatai: Pranas ir Bronė Vitai — 150 dol., Bronė ir Jonas Veselkai — 100 dol., Vytautas Vizgirda — 75 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol., Vincas Kuliešius — 25 dol.

     Praėjusi kartą buvome paskelbę, kad I-ją 150 dol. premiją skiria dr. Leonas Kriaučeliūnas, bet tuoj gavome ir kitą I-ją premiją iš Prano ir Bronės Vitų, gyvenančių La Salle — Montrealyje. Jie nežinojo, kad I-oji premija jau paskirta. Su dr. L. Kriaučeliūnu susitarėme, kad jis skirs I-ją premiją ateinančių metų konkursui. Visiems mecenatams nuoširdžiai dėkojame.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Vytautas Alantas. LIEPKALNIO SODYBA. Romanas. Išleido Lietuvių Agronomų sąjunga 1977 m. Iliustracijos — A. Verbicko. Kieti viršeliai, 440 psl., kaina 10 dol.

A. Norimas. SANTAKA. Novelės. Viršelis — Giedros Trečiokaitės. Išleido ir spausdino “Draugas” 1977 m. 303 psl., kaina 6 dol. Knygoje yra 12 novelių, tarp kurių 3 “Dirvos” premijuotos.

Stasys Santvaras. DAINOS IR SAPNAI. Šeštoji lyrikos knyga. Dauguma šio rinkinio eilėraščių parašyti 1947—1967 m. Viršelį ir skyrių pavadinimus piešė Julius Špakevičius. Išleido Juozas Kapočius 1977 m. 127 psl., kaina 5 dol.

Milda Kvietytė. KALNUOSE. Pasakos ir vaizdeliai vaikams. Iliustravo Ada Korsakaitė-Sutkuvienė. Išleido Pasakų fondas (6540 S. Campbell, Chicago, Ill. 60629) 1977 m. 78 psl., kaina 3 dol.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA, No. 26. Išleido Liet. Kunigų vienybė 1977 m.