Vilija Vakarytė
NERINGA 1977
Kai Neringoj nutyla vėjas
ir lietaus lašeliai pasislėpę laukia,
gali pajusti neišreiškiamą ramybę
ir Dievo meilės sparnus.
Akys mato jaunimo gyvybę,
ausys girdi jų džiaugsmą,
širdis jaučia jų draugystę,
siela jaučia jų meilę.
Šią ramybę ir meilę
jaučią Neringoj kiekvienas,
kuris tik atsiveria Tam,
kurs yra džiaugsmo ir meilės šaltinis.
Su šypsena ir juokais atsikelkim
ir žaiskime tik čia.
Išmoksim gyventi kartu gamtoje
ir dalintis savo jausmais.
Pabūkim kartu, nes greitai laikas praūš,
kaip jūsų besibaigiantys juokai —
paieškokim to džiaugsmo kartu,
nes, ji suradę, niekados nepamesime
tos draugiškos šypsenos.
Duok man savo ranką,
ir parodysiu tau miško grožį —
duosiu tau savo mintis;
pasiimk jas savo širdies saujelėn
ir saugok jas...
Kai reikės tau jų — nesivaržyk
ir tuoj atiduok kitiems,
nes jie trokšta meilės,
kurią tik širdis gali duoti...
Pažvelk į tas mėlynas akis,
kiek jos duoda mums vilties,
kiek jos duoda mums džiaugsmo,
kai tas veidas nusišypso
ir akys, rodos, taria “ačiū”.
Mums tada sieloje toks ramumas...
Žinome, kad vieną jauną širdį paveikėme,
vieną jauną dvasią sustiprinome.
Tos vaiku akys pasako tiek daug.
o mūsų darbas toks paprastas —
bet kai jie linksmi,
mes esame jų tikri herojai —
o jie mums duoda daugiau vilties,
negu kas kitas pasaulyje.
Nepabuskit jūs visos,
nes žvaigždutės saugo jūsų miegą,
o pasislėpęs mėnulis linki laimės.
Stovykloj tik ramybė beliko,
o tamsuma apšviečia dangaus švieseles —
taiką suriša širdies skausmus,
ir meilė pripildo sielos troškimus.
Naujos dienos rasa
paliečia mano basas kojas,
ir aš linksmai bėgu per pievas.
Vasaros saulutė
pasirodo pro debesėlio plyšį
ir greitai pranyksta
Mano siela gieda džiaugsmo giesmę,
o vėjelis prašvilpia juokdamasis.
Gamtos vaizdas atsiveria man prieš akis,
o aš tik regiu,
nes nuostabiai ramu pasidaro širdy —
nuostabiai išvystu Dievo dovaną sau
ir viso pasaulio džiaugsmui.
Nepraraskim tos dvasios,
kurią radome žalios vasaros vidury...
Prisiminkim stovyklos darbo prakaitą
ir to davimo džiaugsmo jausmą,
kai matom vaiko besišypsanti veidą.
Vėl pajuskim Dievo padedančią ranką.
Dėkokim Jam
už saulę,
už lietu,
už draugus,
už stovyklautojas.
O toji dvasia sugrįš
taip greitai į mūsų laukiančias širdis,
ir galėsime vėl duoti
neribotą meilę Dievo vaikams.
Pievoje matėsi gėlės,
o virš jų tik kalnai...
Tas mėlynas dangus atvėrė man akis,
ir jos pamatė pasakišką grožį.
Paparčių jūroje skendau aš
ir norėjau pasilikti amžinai.
Gal ir vėl grįš mano mintys čia —
apkabinsiu tuos kalnus
ir pasieksiu mėlyną dangų.