AUŠRA KARKIENĖ

     Maniau, kad Tėvas Bernardas, vaišėms pasibaigus, tikrai ateis prie mūsų. Matyt, kad jo garbingoj vietoj jam nelabai patinka, nes kaimynės atrodė per daug įkyrios. Kėdę palikau laisvą, atsisėdau į sofą. Ir neilgai reikėjo laukti. Nuo stalo pakyla šeimininkai ir T. Bernardas. Braukdamas kaktą nosinaite, jis taikosi prie mūsų.

     —    Ar ne per daug privargino savo kalbomis tos mūsų kaimynės, kunige? — stengiausi greičiau prakalbinti. O jis, sėsdamas į kėdę, sako:

     —    Kad ir sugalvojo! Klausia, ar tikrai kūnai kelsis iš numirusių. Ir tu joms aiškink!

     —    Tai kaip jūs joms aiškinot?

     —    Tik pasakiau, kaip tokios gražios kaip jūs galėtų taip ir pražūti? Privalo prisikelti.

     —    Tai ką jums atsakė? — paklausiau.

     —    Sakė, kad ir aš neblogas.

     —    Neblogas? Jūs labai puikus, — sakau.

     —    Visi kunigai labai puikūs. Gaila tik, kad jie jau nyksta.

     —    Kultūra nyksta, tai nyksta ir kunigai, —    atsako jis.

     —    O gal dėl to kultūra nyksta, kad kunigų mažėja, — atsakiau. — Iš tiesų, tėve, kaip jums atrodo, kokios yra dvasininkijos nykimo priežastys?

     —    Čia yra pasaulinė problema. Pasaulyje nėra pastovios tvarkos. Antrasis pasaulinis karas buvo labai žiaurus. Manoma, kad jis dar net iki šiol nepasibaigė. Amerikos kariuomenė dar ir dabar tebėra Vakarų Vokietijoje, Pietų Korėjoje... Komunizmas tvirtinasi, užima vis naujas ir naujas pozicijas. Tvirtinasi ypač katalikiškuose kraštuose. Jau kardas kabo ir virš Vatikano. O kaip žiauriai jis gali nukristi. Visa tai turi įtakos. Nėra entuziazmo dvasiniam pašaukimui. Ir mes, lietuviai, pasauliui negalime padėti. O gal ir nereikia stengtis jam padėti. Žiūrėkime, ką galime padaryti patys sau. Lietuvių parapijos lietuviškumui daug davė praeity. Jos buvo lietuvybei svarbiausias veiksnys. Dabar, išeivijai praturtėjus, lietuviškosios inteligentijos nauju atėjimu dalis tos naštos nuo parapijų nukrito. Tačiau lietuvių parapijos vis tiek dar pasiliko ir, kol dar bus rūpinamasi lietuvybe, jos bus šiam tikslui svarbus veiksnys. Žinoma, jeigu lietuvybe parapija norės rūpintis. Pirmiausia parapija yra Bažnyčios administracinis vienetas. Bažnyčios kūno gyva ląstelė. Parapija yra savo parapiečių religinės dvasios žadintoja, religinio gyvenimo ugdytoja ir t.t. Taigi tiesioginis parapijos uždavinys yra kitoks, negu rūpintis tautybe. Rodos, nebūtų galima ir norėti, kad parapija dirbtų ne savo darbą.

     —    Bet su tikėjimu surištos pareigos ir veikla iš etninės grupės neišskiria, savo tautai priklausomybės ir sentimentų nepanaikina, tai ir pareigos jai aukotis nemažina, — prabilo kartu sėdintis Tadas.

     —    Tai tiesa, — atsako tėvas, — bet aukotis visuomeniniam darbui, kaip tautybės išlaikymui ir kitiems panašiems, reikia entuziazmo. Entuziazmas turėtų būti iš kur nors žadinamas. Bet kai kunigas ar vienuolis dirba, aukojasi, o iš savo žmonių dažnai susilaukia tik priekaištų, tai kaip jis turės to entuziazmo?

     —    Čia ir yra problema, — atsakiau, — bet jeigu lietuvių parapija rūpintųsi tik religiniais reikalais, visai nesidomėtų ir nežadintų tautinių, tai pasauliečiams lietuviams nebūtų pareigos prie tokios parapijos prisirišti ir ją remti. Į bažnyčią eitum ten, kur arčiau ir patogiau. Ir maldos, ir pamokslai, išbuvus tiek laiko kuriame nors krašte, lygiai suprantama ir nelietuviškai.

     —    O jauni, gal būt, dar geriau supranta nelietuviškai, — įsiterpia Tadas. — Nesakykim, kad jaunimui nėra svarbi religija, jeigu jų negausu mūsų bažnyčiose. Pažiūrėkim televizijoje. Kiek jaunimo susirenka klausyti pamokslininkų. Rodos, netelpa salėse. Tai kas juos tęs traukia?

     —    Pamokslininko talentas kalbėti iš gyvo tikėjimo ir meilės, — atsako T. Bernardas.

     —    Vadinas, mes neturime užtenkamai to gyvo tikėjimo ir meilės, — nusistebiu.

     —    To niekas per daug neturi.

     —    Anksčiau lyg buvo tikima, kad Dievas ir pranašystės, ir stebuklingo gydymo dovanas suteikdavo tik išrinktiesiems katalikams. Dabar matome, kad Kristaus vardu pagydo ir nekatalikai, — aiškina Tadas.

     Tėvas Bernardas jam sako:

     —    Reikštų, jog Dievas nori, kad visi krikščionys susijungtų į vieną Bažnyčią. O parapijai vis tiek reikėtų priklausyti, nesvarbu ar ji daugiau ar mažiau rūpintųsi lietuviškais klausimais. Kai nebus prie parapijos prisirašiusiųjų ir lankančiųjų bažnyčią lietuvių, tai lietuvių parapija gali būti panaikinta. O ją vėl atkurti ar įkurti naują nebūtų lengva. Žinoma, jei nebus lietuvių kunigų, tai nebus nė lietuviškų parapijų. Argi nelietuvis klebonas būtų labai susirūpinęs, kaip jis patarnaus kitos tautybės grupei? Visi turi savus kunigus, tai reikia turėti ir mums.

     —    O kaip jų turėti, jei vieni pasensta ir pasitraukia, kiti kartais dar jauni pasitraukia iš kunigystės, o naujų labai mažai ateina, — atsakau.    

     —    Kunigai dažniausiai ateina iš tokių šeimų, kur Dievas turi sau tinkamą vietą. Sakome, iš religingų šeimų. O šeimos kuriasi ir gyvena bendruomenėje. Toji bendruomenė turi svarbiausios reikšmės ir įtakos šeimoms. Taigi mes visi, ir dvasininkai, ir pasauliečiai lietuviai, turėtume rūpintis susikurti gražią savo bendruomenę.

     Tėvas Bernardas sustojo, lyg galvodamas, ką toliau reikėtų sakyti. Tuo tarpu Tadas vėl prabilo:

     —    Kokia bendruomenė, jūsų manymu, būtų graži?

     —    Kaip graži šeima, — atsako T. Bernardas, — kur visi sugyvena, yra vieningi ir ramiai susitaria.

     Tadas vėl norėjo išsižioti, bet jam paspyriau koja, kad nebūtų toks įkyrus, ir paklausiau:

     —    Gal per daug nusibodo, tėve, toks pokalbis, gal ką nors kita?

     —    Man patinka kalbėtis, — atsako T. Bernardas, — bet jeigu kas nenori kalbėtis, tai man taip pat patinka stebėti gyvenimą ir iš jo mokytis.

     Paskui jis atsikvėpė ir ėmė pasakoti:

     —    Kartą buvau pakviestas į svečius. Graži vieta, erdvūs namai, didelis kiemas. Vaišinomės būrelis atskirame kambaryje. Tai ir pradėjo kalbėtis: to vaikas pabėgo iš namų, ano vaikas pabėgo iš namų... Vieni peikia vaikus, kiti tėvus. Ir čia ateina mergaitė nuimti arba pakeisti ant stalo lėkščių. Atrodė, kad ji tų kalbų net nė neklausė, bet ji suprato, apie ką kalbama. Pasitraukusi toliau nuo stalo ji ir sako:

     —    Ponai, ta, apie kurią dabar kalbate, yra mano draugė! Ji niekur nepabėgo, ji tik išėjo iš tėvų namų ir atskirai gyvena, dirba įstaigoje. Ji patenkinta. Ji labai gera mergaitė!

     —    Tai ko ji išėjo, jei namie yra vietos? —    piktai prieštaravo viena ponia.

     —    Tėvus ji labai myli, — atsakė mergaitė.

     —    Hm... Myli tėvus, o išėjo, — sako kita ponia.

     —    Tėvus ji labai myli, — sako mergaitė,

     —    tik...

     —    Tik ką?

     —    Tik jie daug kalba.

     Visi nusijuokia.

     —    Kalba tik apie kitus žmones: ką kiti daro, jiems viskas blogai, tik jie patys geriausi. Viską daro geriausiai, išmano geriausiai, o vis tiek jie tokie patys, kaip visi kiti. Tėvams to nepasakysi. Išėjus iš namų, nereikia tų kalbų klausytis.

     Tai pasakius, mergaitė pasiėmė lėkštes ir išėjo.

     Kunigui baigus tai pasakoti, visi tylėjo.

     —    O kas toje kompanijoje buvo? — paklausiau.

     —    Buvo vyresnių žmonių, kurių vaikai užaugo tada, kai ir norėdami išeiti negalėjo. Buvo porų, kurie vaikų neturi ir niekad neturės. Buvo nevedusių, kurie niekad ir neves. Buvo kunigas...

     —    Tai jūs, tėve, — juokdamasis skubino įsiterpti Tadas.

     T. Bernardas patyli, nusišypso ir sako:

     —    Kunigas ne tik aš vienas. Norėjote pakeisti temą, tai padariau ekskursiją, bet manau, kad tuo aš temos nepakeičiau.

     —    Aš nelabai norėčiau tikėti, kad mergaitė paliko tėvus tik dėl to, kad jie save giria, o kitus peikia, — pasakė Tadas.

     —    Kodėl mergaitė turėtų išsigalvoti? Ar taip nebūna? — atsakė T. Bernardas.

     Man rūpėjo kreipti temą daugiau dvasininkų prieauglio klausimu, todėl paklausiau:

     —    Kokios perspektyvos dabartinėje mūsų išeivijoje dvasininkijos prieaugliui?

     —    Manau, kad menkos. Kiek teko patirti, net ir gausesnių šeimų tėvai nežadina savo vaikams minties būti dvasininku. Tegul, sako, būna geras žmogus, ir to užtenka.

     —    Manau, kad tėvai nusivylę dvasiškiais, — įsiterpė Tadas.

     —    Gal ir taip, — atsako T. Bernardas, — o tu ar nusivylęs?

     —    Aš ne, tėve, aš nusivylęs tik kunigų pamokslais. Ar nebūtų geriau, jei pamokslus sakytų mišioms pasibaigus. Kas nori — klauso, kas nori — išeina...

     —    Tai kaipgi kunigai mokys doro kelio, jei niekas neklausys?

     —    Man rodos, kad vieni moko, kiti nemoko to kelio, — pridėjau aš.

     —    Jūs, tėve, pats anksčiau sakėte, kad svečiuose, tame pokalbyje, kur buvo peikiami tėvai ir vaikai, taip pat dalyvavo kunigas, — sako Tadas.

     —    Aš tik klausiausi ir mokiausi, — atsakė T. Bernardas.

     —    Tadai! — čia aš sušukau.

     Tadas paraudo, pasimuistė kėdėje ir sako:

     —    Labai atsiprašau, tėve, aš maniau, kad ten buvo dar ir kitas kunigas. Ar aš jus įžeidžiau?

     —    Tadai, kaip tu mane įžeisi? Kunigai irgi žmonės, padaro ir klaidų, ir nuodėmių.

     —    Man atrodo, — aš čia įsiterpiau, — būtų neteisinga sakyti, kad tėvai nusivylę dvasininkija. Gal būt, dvasininkija dar labiau nusivylusi pasauliečiais. Čia gal tik labai trumpo laiko reiškinys, kad mažiau skiriame dėmesio dvasininkų pašaukimui. Pradžioje šio mūsų pokalbio, T. Bernardai, sakėte, kad pasauly nėra pastovios tvarkos. Iš visų pasaulyje besireiškiančių institucijų Bažnyčia yra didžiausia pastovios tvarkos ir gražių tradicijų saugotoja. Ji konservatyvi, keičia tvarką labai atsargiai, neskubėdama. Pasaulietiškos institucijos daug daugiau laisvės duoda žmonėms elgtis, kaip jie patys mano ir nutaria. Kartais atrodo, kad valstybinės institucijos visai ignoruoja Bažnyčios skelbiamus principus. Pvz. šiandien aktualiai iškilęs abortų legalizavimo klausimas ir praktika. Jei valstybė per daug ignoruoja Bažnyčią, jos autoritetą nustumia į šalį, tai tikinčiuosiuose atsiranda nervingumas. Ir tie tikintieji, kurie gerbia Bažnyčios autoritetą, pradeda priekaištauti Bažnyčios vadovybei, kad ji neveikli, negina principų, vengia aukos... Jie vadovybei šaukia: "Quo vadis!"

     —    Tai ką daryti, jei ignoruoja? — sako Tadas. — Per didelė laisvė, išėjusi per kraštus, anksčiau ar vėliau blogai baigsis. Po to Bažnyčios autoritetas grįš.

     —    Bet kiek dvasinės skriaudos žmonės patirs, — atsakiau.

     —    Patirs tai patirs, — sako Tadas patylomis.

     —    Tadai, — jam aiškina T. Bernardas, — kai tu sakei, kad po to, kada žmonija patirs daug nelaimių ir žalos, tai Bažnyčios autoritetas grįš, reikštų, kad dabar Bažnyčia neturi autoriteto. Jos autoritetas ir dabar toks pat kaip ir buvo. Ji laikosi principų ir mokslo, kuriuos skelbė Išganytojas. Jei kas mus atstumia, kad mes nenorime jos klausyti — tai mūsų kaltė.

     —    Lyg mūsų, lyg ir ne mūsų, — sako Tadas. — Aš pažįstu nemažai dar jaunų, bet jau subrendusių, gerose tarnybose ar profesijose dirbančių, kurie nuo pat pradžios mokėsi, studijavo ir baigė konfesines mokyklas, o jiems religija, religinė praktika, bažnyčios lankymas — tai... Tad kas gi čia kaltas? Tėvai religingi.

     —    Jie nenori galvoti, kokia yra religijos bei religinės praktikos svarba, — sako T. Bernardas. — Jie Bažnyčiai dar nėra žuvę. Tik reikia juos prižadinti iš snaudulio.

     —    Tiesa, — atsakau, — pas mus maža propagandos — mes visai jos neturime. Reklamuojame tik balius.

     —    Cha, cha, — nusijuokia Tadas ir sako: — Tai nori, kad būtų kaip Amerikoje. Važiuoji, o į tave rodo pirštu: "The Navy Wants You!" Atvažiuoji, ir rodo; pravažiuoji, ir rodo; nuvažiuoji toliau, ir vis rodo. Net nejauku pasidaro. Atrodo, ims ir pagriebs. Tai tokios propagandos tu nori?

     —    Visokios, — atsakau.

     —    Komunizmas propaganda ir laikosi, — prideda T. Bernardas.

     —    Komunizmas naudoja visokią propagandą. Mes naudokime tik teisingą, įdomią, gražią ir įtikinančią, — atsakau.

     —    Man atrodo, kad kunigų autoritetui reikštis galimybės ar ribos susiaurėjo, — aiškina Tadas. — Anksčiau, pavyzdžiui, kunigas buvo autoritetas visur. Žmonės į juos kreipdavosi ne tik sielos klausimais, bet ir kitais, net ir mediciniškais. Dabar, kai pradinis mokslas yra išplėstas ir privalomas, o kai kur privalomas ir aukštesnysis iki tam tikros amžiaus ribos, kai palengvėjo galimybės visais klausimais susirasti autoritetingos informacijos iš kitų šaltinių, tai kunigų patarimų mažiau ir mažiau klausiama. Kunigija jaučia, kad jų svarbumas susiaurėja. Anksčiau kunigai pagelbėdavo psichiškai sergantiems, o dabar gydo psichiatrai daktarai.

     —    Ką tu čia sakai, Tadai, — užprotestavau, — atrodo, kad kunigo ir gydytojo psichiatro rolės labai artimos.

     —    Nesakyčiau, kad labai artimos, tik kunigui nekenktų būti ir gydytoju psichiatru.

     Tėvas Bernardas klausydamasis šypsosi. Tuo metu šeimininkė parengė stalą kavai. Tėvui Bernardui nuėjus, Tadas ir sako:

     —    Jei galėčiau būti toks kunigas kaip T. Bernardas, tai ir aš eičiau į kunigus...