Spausdinti
     Dažnai skaitytojai parašo mums laiškų, kuriuose pasisako nesupratę kokio nors straipsnio ar atsakymo į klausimus. Kiti atsiunčia klausimų, į kuriuos jau pirmiau buvo atsakyta. Norime čia padėti vieniems ir kitiems.
 
Svetimų laiškų skaitymas
 
     Skaitytojas O. G. rašo, kad jam atrodąs nepilnas atsakymas, duotas praėjusių metų 9-tame numeryje apie svetimų laiškų skaitymą. Jis norėtų sužinoti, ar žmona gali skaityti vyrui adresuotus laiškus, o vyras — žmonos laiškus. Ar žmona gali rašyti be vyro kontrolės, o vyras be žmonos kontrolės.
 
     Šeimos gyvenimas nebus laimingas, jei nebus pasitikėjimo vienas kitu. Taigi, tikrai būtų pasitikėjimo stoka, jei vyras ir žmona kontroliuotų vienas kito laiškus. Žinoma, jei abudu taip laisvai susitaria, gali kontroliuoti. Tai gali būti kartais naudinga, ypač jeigu jis ar ji rašo kam nors abiejų arba visos šeimos vardu. Tame atsakyme buvo pasakyta, kad tėvai gali kontroliuoti savo nepilnamečių vaikų laiškus. Bet kai kurie tėvai taip gražiai yra išauklėję savo vaikus, kad jais gali visiškai pasitikėti, ir nėra jokio reikalo kontroliuoti jų laiškus, nors būtų ir nepilnamečiai. Na, bet vyras ir žmona paprastai yra pilnamečiai...
 
     Kai kurie vyrai sutinka, kad žmonos skaitytų jiems adresuotus laiškus, bet jei nesutiktų, negalima ant jų pykti ir jais nepasitikėti. Paslapčių, kurios visiškai nekenkia gražiam sugyvenimui, gali turėti kiekvienas. Būtų tikrai neleistina, kad žmona ar kas kitas skaitytų tokių asmenų laiškus, kurie gali turėti profesinių paslapčių, pav., medikai, advokatai, teisėjai. Visiems, manau, yra aišku, kad ne tik kunigai negali kitiems pasakoti apie savo penitentų nuodėmes, bet nei gydytojai be paciento leidimo negali kitiems pasakoti apie jo ligas.
 
Apie rožančiaus kalbėjimą
 
     Kitam skaitytojui yra nesuprantamas praėjusių metų 10-tame numeryje buvęs paaiškinimas apie rožančiaus kalbėjimą. Jis nustebo, kad ten buvo parašyta, jog kalbant rožančių galima galvoti apie viską, kas turi šiokį ar tokį religinį atspalvį, kad rožančių galima kalbėti įvairiausiose vietose: traukiny, autobuse, vaikščiojant sode.
     Skaitytojas sulygina šį. paaiškinimą su tų pačių metų 9-tame numeryje rastu sakiniu: “Geriau yra melstis širdimi be žodžių, negu žodžiais be širdies”. Atrodo, kad prieštaraujama. Bet jokio prieštaravimo čia nėra. Kiekvienas turi pripažinti, kad malda turi būti žmogiška, bet ne papūgiška, t. y. reikia protingai melstis, reikia suprasti tai, ką sakai, bet ne tik mechaniškai išmoktus žodžius kartoti, nieko negalvojant.
 
     Taigi, ir rožančių kalbėti yra geriausia tokioj vietoj ir tokiu būdu, kad galėtum kuo geriausiai susitelkti. Tačiau ne visuomet tai yra galima. Kartais žmogui tenka būti tokiose vietose, kur yra sunku susitelkti. Kartais jam tenka ko nors ilgai laukti ir sėdėti, nežinant, ką daryti, ką veikti. Žmogus paprastai vis apie ką nors galvoja, jeigu jis nemiega. Taigi, autorius norėjo tik tai pasakyti, kad tokiose aplinkybėse esant, geriau yra kalbėti rožančių, nors ir negali susitelkti, negu būti visai nieko neveikiant ir išstatant save pavojun užsiiminėti visai nenaudingomis ar net ir blogomis mintimis. Kalbant rožančių, gal būt, vis ateis kokia nors naudinga, gyvenimiška mintis. Taigi, toks rožančiaus kalbėjimo būdas nėra idealus, bet yra geriau, negu nieko. Tokiose aplinkybėse, kai padarai visa, ką tik gali, nors galėtum ir nedaug, tavo veiksmas yra nuopelningas. Dievui yra svarbiau žmogaus noras ką nors gera padaryti. Jam ne tiek yra svarbu, kokius rezultatus žmogus pasieks, bet kiek geros valios ir pastangų jis parodys.
 
Apie ką jau buvo rašyta
 
     Du skaitytojai iš Kanados klausia tokių dalykų, apie kuriuos jau buvo rašyta, taigi, jiems patariame kur nors gauti tuos laikraščio numerius ir pasiskaityti. Vienas rašo apie celibatą ir sako, kad būtų daug geriau, jei kunigai vestų. Sutinkame su kai kuriais jo argumentais ir pripažįstame, kad celibatas gali turėti ir pliusų ir minusų. Bažnyčia jį įvedė ne kunigams kankinti, bet apsaugoti juos nuo šeimyniškų rūpesčių ir duoti galimybės geriau ir laisviau pasišvęsti ne tik savo žmonai ir vaikams, bet visiems, kurie prašys jų pagalbos. Jei, pasikeitus laikams ir aplinkybėms, Bažnyčia matys, kad celibatas atneša daugiau minusų, negu pliusų, ji galės jį panaikinti. Bažnyčia čia nėra fanatiškai užsispyrus. Neseniai ji davė leidimą perėjusiam į katalikų tikėjimą protestantų pastoriui priimti kunigo šventimus ir gyventi su žmona. Bet apie šį klausimą buvo plačiau rašyta 1950 m. kovo mėn. numeryje.
 
     Kitas nesupranta, kaip galima suderinti žmogaus laisvą valią su tuo, kad Dievas viską žino, kaip žmogus pasielgs. Apie tai buvo rašyta 1950 m. spalių mėn. numeryje.
 
     Ateinančiuose numeriuose duosime eilę straipsnių apie protestantus ir apie pagrindinius tikėjimo skirtumus tarp protestantų ir katalikų.
 
Juozas Vaišnys, S. J.