Spausdinti
     Praėjusiais metais “L, L.” skyriuje “Prie šeimos židinio” buvo daug rašyta apie įvairius moterystės klausimus, ypač apie vyro ir žmonos santykius. Nuo tų santykių supratimo ir tinkamo sutvarkymo gali priklausyti ne tik žemiška, bet ir amžina šeimos narių laimė. Šeima yra priemonė žmonijai augti ir tobulėti. Kalbant apie santykius šeimoje, reikia skirti dvi tų santykių rūšis: a) santykiai tarp vyro ir žmonos; b) santykiai tarp tėvų ir vaikų. Be abejo, dar nebuvo pilnai išnagrinėti santykiai tarp vyro ir žmonos, pasitaikius progai, apie tai dar rašysime, bet šįmet daugiau vietos šeimos skyriuje norėtume duoti tėvų santykiams su vaikais, atseit, rašyti apie vaikų auklėjimą. Laukiame tėvų pasisakymų šiuo klausimu ir auklėtojų pagalbos — straipsnių.
 
     Dviejų praėjusių metų straipsniuose jau buvo daugiau ar mažiau paliesta moterystės esmė ir jos tikslas. Vis dėlto iš skaitytojų laiškų matome, kad yra jiems dar daug neaiškumų. Taigi, čia norime trumpai suglausti tai, kas jau buvo įvairiuose straipsniuose rašyta apie moterystės esmę ir jos tikslą. Tai gerai suprantant, nebus tiek neaiškumų nei vyro santykiuose su žmona, nei tėvų su vaikais.
 
     Moterystė yra sutartis. Tai yra vyro ir mergaitės susitarimas ir pasižadėjimas sukurti šeimą. Visa tai, kas ir kaip susitariama, priklauso nuo to, kam susitariama, t. y. nuo tikslo. Jau sakėme, kad šeima yra priemonė žmonijai augti ir tobulėti, taigi, ir moterystės pagrindinis tikslas yra vaikų gimdymas bei auklėjimas. Todėl turi būti susitariama, kad sutartis šiam tikslui padėtų, bet ne kenktų. Iš čia išplaukia pagrindiniai tos sutarties reikalavimai, pagrindinės moterystės žymės. Kai šeimos sudarymo sutartis yra atliekama pagal šiuos reikalavimus, ji gauna ypatingą vertę ir kilnumą — tampa sakramentas. Taigi, moterystės sakramentą jaunavedžiams teikia ne kunigas, bet jie patys vienas kitam. Kunigas yra reikalingas tik kaip liudininkas, kaip Bažnyčios atstovas, kurs tą jaunavedžių sutartį ir juos pačius palaimina. Katalikų Bažnyčios yra išleistas pozityvus įstatymas, reikalaująs šį sakramentą priimti kunigo akivaizdoje. Tai yra sąlyga, be kurios sutartis negalioja ir todėl nėra nė sakramentas. Išimtis gali būti tik tuose kraštuose, kur nėra jokio kunigo. Ten užtenka paprastų liudininkų. Jei nebūtų nė liudininkų, pav., jei vyras ir mergaitė moterystės sutartį darytų kokioj nors negyvenamoj saloj, sutartis galiotų ir taptų sakramentu tik jųdviejų susitarimu, jei tik būtų susitarta pagal prigimties reikalavimus, be kurių pagrindinio moterystės tikslo nebūtų įmanoma pasiekti.
     Tie reikalavimai yra du: moterystės vienybė ir nesuardomumas. Vieninga moterystė gali būti tik tarp dviejų: tarp vieno vyro ir vienos moters. Pats Dievas tokiu būdu įsteigė šeimą, sutverdamas vieną vyrą ir vieną moterį. Juk Dievas, kaip teisingai pastebi Šv. Jonas Krizostomas, būtų galėjęs Adomui sutverti ir daugiau moterų, jeigu Jis būtų norėjęs, kad šeima būtų poligamiška. Adomas taip pat puikiai suprato Tvėrėjo mintį, tardamas, kad dėl moters vyras paliks savo tėvą ir motiną, ir juodu susijungs, ir bus du viename kūne (Prad. 2, 24). Kad paskui, patrijarkų laikais, buvo praktikuojama poligamija, tai teologai mano, jog Mozės įstatymas buvo padaręs laikiną išimtį, kad po visuotinio tvano žmonija greičiau prasiplatintų. Kristus šią ypatingą dispensą aiškiai atšaukė. Tai matyti iš visų evangelijų ir iš Povilo laiškų.
 
     Poligamija (daugpatystė) neprieštarauja pagrindiniam moterystės tikslui, bet jį labai apsunkina. Žmonijos dauginimui ji gali ir padėti, bet kenkia vaikų auklėjimui. O juk vaikų auklėjimas nėra mažiau reikalingas dalykas, kaip jų gimdymas. Taip pat labai apsunkina pasiekti ir antraeilį moterystės tikslą, kurs yra abipusė parama ir pagalba. Vyras tikrai mylėti ir tinkamai globoti gali tik vieną moterį. Prie šios abipusės paramos ir pagalbos priklauso taip pat moralistų minimas “remedium concupiscen-tiae” — žmogaus prigimtų palinkimų patenkinimas. Aišku, kad ir čia poligamija yra didelė kliūtis, ypač moteriai. Visiems suprantama, kad šeimos vienybei labai kenkia neištikimybė, kai vyras ar moteris pradeda draugauti ir santykiauti su svetimais. Bažnyčios mokslas čia yra labai aiškus. Visuotiniame Tridento susirinkime buvo nutarta: “Jei kas sakytų, kad krikščionims yra leista turėti daugelį žmonų ir tai jokiu dievišku įstatymu neuždrausta, tebūna atskirtas nuo Bažnyčios” (Sess. XXIV, c. 2).
 
     Panašiai to paties susirinkimo dekretas toliau kalba, paskelbdamas esant nuo Bažnyčios atskirtus ir tuos, kurie sako, kad Bažnyčia klysta, mokydama, jog moterystės ryšys yra nesuardomas net ir tada, kai kuri nors pusė sulaužo šeimos ištikimybę. Tikros moterystės tarp dviejų krikščionių ryšį nutraukia tik mirtis, niekas kita. Štai paties Kristaus žodžiai: “Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį ir kitą veda, svetimoteriauja, ir kas vyro paleistąją veda, svetimoteriauja” (Luko 16, 18).
 
     Bet ką daryti, kai dėl kokių nors priežasčių sugyvenimas tampa neįmanomas? Tada galima atsiskirti, tačiau tik ta prasme, kad kiekvienas gyvens atskirai, bet moterystės ryšys vis tiek pasilieka: vyras negali vesti kitos, o moteris negali ištekėti iki abudu bus gyvi. Apie šios rūšies skyrybas yra kalbama ir Šv. Mato evangelijoj (19, 9), kaip mano teologai ir šventraščio aiškintojai.
 
     Nesunku suprasti, kad skyrybos būtų didelė kliūtis tiek pirmaeiliams tiek antraeiliams moterystės tikslams. Skyrybos tai yra tikra šeimos tragedija, jos židinio avarija. Paleista moteris lieka be globos, išsiskyrusiųjų vaikai netenka auklėtojų. Iškilmingai prižadėta amžina meilė nutraukiama, moterystės grožis, papuoštas sakramento kilnumu, sumindžiojamas. Taigi, Bažnyčia su savo aiškiais įstatymais nėra žmonių laimės priešas, nėra žiaurus tironas, bet šeimos laimės ir tikros meilės puoselėtoja bei saugotoja.
 
     Visi moterystės įstatymai ir reikalavimai yra toki, kad jie lyg galėtų įstatyti šeimą į tą kelią, kuriuo eidama ji kuo lengviausiai pasiektų pagrindinį moterystės tikslą, kad joje būtų tęsiamas Kūrėjo pradėtas darbas. Šeimoje ne tik turi būti stengiamasi įžiebti naujų gyvybių kibirkštėles, bet ir saugoti bei rūpintis, kad tos įžiebtos kibirkštėlės neužgestų, bet augtų ir plėtotųsi. Sukurti naują gyvybę, rūpintis savo vaikų kūno augimu ir tobulėjimu yra, be abejo, labai kilni ir garbinga tėvų pareiga. Bet kur kas kilnesnė ir garbingesnė pareiga rūpintis jų sielos gyvenimu, jų auklėjimu.
 
     Taip, tai yra kilniausia tėvų pareiga ir pagrindinis moterystės tikslas. Bet kilnumas įpareigoja. Taigi, ji yra ir pirmutinė, svarbiausia pareiga. Kažkas pasakė, kad vaiko auklėjimas yra visų menų menas. Tad tėvai turi būti tikri menininkai. Bus garbingas ir labai malonus “Laiškų Lietuviams” uždavinys apie šį menų meną, apie šią kilniausią tėvų pareigą ateinančiuose numeriuose plačiau pakalbėti.
 
Juozas Vaišnys, S. J.