Spausdinti
P. ORINTAITĖ
Ar tai pasaka padangių mėlio lakštuos?
Ar tai rožių kvapo virpesys saldus?
O mūs širdys kaip paukštelio sparnas plasta,
Kad eini ir ateini vėl Tu!
 
            Ilgai mes glūdėjom nuodėmėj Gomoros, 
            Mirkom kaip peniukšliai žemės purvuose, 
            Plėšėm lelijas nuo tavojo altoriaus —
            Ar nė lašo švento nėr jau mumyse?
 
Štai, nugirdom tavo kojų žingsnį,
Kurs ateina per siautimą jūrų, per marias,
Lyg žolelė pakelėj mūs sielos linksta,
Kol versmių šaltinį gaivumas atras...
 
            Tu pagirdysi mūs širdis Dievo vynais 
            Ir nuprausi veidą vėl rasa skaidria,
            Ir pasilgsim mes tos dangiškos tėvynės,
            Kur negęsta šviesuma nė vakare...
 
Tad ateik su mum pabūti žemėj,
Verkti kūdikiu ir juoktis jaunuoliu,
Ir pajusti buitį mūsų taip neramią,
Ir praeiti velnio gundymų keliu...
 
            O kai perėjęs tą sopulingą dalią,
            Išdaviko skundimu numirsi kančioje,
            Tu atjausi mūsų nuopuolius ir mūs negalią
            — Ak, palūžta čia kad ir balčiausia lelija!
 
O tos žemiškos tavų kančių kelionės 
Likę pėdsakai mum rožėmis gyvom žydės...
Tavo pėdsakais kentėdami čia eina žmonės
— Pagailėk ir Tu mūs kruvinos, silpnos širdies...