Daugelis mūsų žmonių, ypač inteligentų, jeigu ir nežiūri su panieka į kai kuriuos katalikiškus papročius bei paprastus pamaldumo reiškinius, vis dėlto mano, kad mūsų tikėjime yra daug dalykų, kurie tinka tik tamsiai liaudžiai, inteligentui tai vartoti ir praktikuoti būtų nerimta ir gal juokinga. Prie tokių paprastų pamaldumo reiškinių priklauso ir škaplieriai. Daugeliui yra visai nežinoma jų kilmė ir jų reikšmė, kitiems atrodo, kad tai yra nereikalingas ir nenaudingas vienos kitos pamaldžios moterėlės paprotys. Pažvelkime truputį į škaplierių istoriją bei jų reikšmę, ir gal ne vienas bent šiek tiek pakeis apie juos savo nuomonę.
 
      Kartą buvau pašauktas į Kauno miesto ligoninę prie acto esencija apsinuodijusios mergaitės. Jos gerklė buvo acto išdeginta, todėl visai negalėjo kalbėti. Nebuvo nei giminių ar pažįstamų, kurie būtų galėję pasakyti, kokio tikėjimo buvo ta mergaitė. Kas daryti? Kadangi Lietuva yra katalikiškas kraštas, buvo galima spėti, kad ta mergaitė greičiausiai bus katalikė, todėl, ilgai nedelsdamas, daviau išrišimą ir paskutinį patepimą. Po poros dienų, sutikęs mane pravoslavų šventikas pradėjo išmėtinėti, kad esu suteikęs sakramentus pravoslavei, jo parapijietei.
 
      Kitą kartą panašiam atsitikime kunigas atsisakė teikti negalinčiai kalbėti ligonei sakramentus, kol paaiškės, ar ji yra katalikė. Atrodė, kad gyvybei pavojaus dar nebuvo. Iki slaugės ištyrinėjo ir sužinojo, kad ji yra katalikė, ligonė mirė be sakramentų.
 
      Tokių nesusipratimų nebūtų, jei visi katalikai laikytųsi Bažnyčios patarimo nešioti škaplierius. Katalikai, atsitikus netikėtai mirčiai, taip dažnai nebūtų palikti be sakramentų ir, be to, nebūtų pavojaus atsakyti jiems katalikišką palaidojimą. Škaplieriai yra įrodymas, kad žmogus buvo ne tik katalikas, bet kad buvo ir praktikuojantis katalikas, nes atšalę nuo tikėjimo paprastai škaplierių nenešioja.
 
Škaplierių istorija
 
      Škaplierių atsiradimas yra susijęs su Karmelitų ordinu. Karmelitai savo pradžią išveda iš Elijo ir Eliziejaus laikų. Šiedu pranašai Karmelio kalne įsteigė eremitus. Tie eremitai kietu atgailos gyvenimu šimtmečiais gyvenę Rytuose. Kryžiaus karų metu buvo atrasti Rytuose tie šventi eremitai. Krikščionys kareiviai susižavėjo tų žmonių gyvenimu ir paprašė juos persikelti į Vakarus. Vakaruose tie vienuoliai paplito labai greitai, ypatingai Anglijoje. Popiežiai pritaikė jų regulą vakarų šalims. Jie buvo žmonėms žinomi kaip Marijos Karmelio kalno eremitai arba tiesiog karmelitai. Iš šito ordino yra kilusių daug žymių šventųjų: didžiausi Bažnyčios mistikai šv. Jonas nuo Kryžiaus ir šv. Teresė iš Avilos, gražiausias šių laikų Bažnyčios papuošalas šv. Teresė iš Lisieux ir kiti.
      Škaplieriams pradžią davė karmelitų ordino narys šv. Simonas Stock. Jis yra kilęs iš labai aukštos giminės. Gimė 1164 m. Dar jaunas būdamas, pajuto norą atsiskirti nuo pasaulio. Išpuvusio didelio medžio liemuo jam buvo celė ir koplyčia. Ilgus metus jis gyveno griežčiausioje atgailoje. Maždaug po 20 tokio gyvenimo metų jis sužinojo, kad į Angliją atsikėlė karmelitai. Dievo Motina jam apsireiškusi ir liepusi prisidėti prie karmelitų. Jis tuoj pakluso. Norėdamas geriau persiimti ordino dvasia, Simonas nuvyko į Palestiną, karmelitų ordino lopšį, kur išgyveno šešerius metus. Po to sugrįžo į Angliją ir buvo išrinktas šeštuoju ordino generolu. Ir generolu tapęs, nesumažino savo maldų bei atgailos. Susilaukė žilos senatvės. Kartą (1252 m. liepos 16 dieną) jam besimeldžiant savo celėje, pasirodė Dievo Motina. Ji padavė Simonui jo paties vienuolyno abito dalį, kuri jų kalboje vadinasi “Scapulare” arba “Suprahumerale”, t. y. plati ruda juosta, kuri yra vienuolių užmetama per galvą ir dengia nugarą bei priešakinę kūno dalį. Duodama šį drabužį, Dievo Motina ištarusi šiuos žodžius: “Imk, mano sūnau, šitą tavo vienuolyno abitą — jis suteiks tau ir visiems karmelitams privilegiją, kad kiekvienas, kurs mirs aprėdytas šituo rūbu, niekados nekentės amžinos ugnies”.
 
      Iš šių žodžių atrodo, kad tas didelis pažadas yra duotas tik vienuoliams karmelitams, bet remiantis kitais Marijos pasirodymais, šią privilegiją gauna ir tie, kurie prisirašo prie karmelitų šeimos, t. y. prie karmelitų škaplierių Brolijos. Tai padaryti kiekvienas gali savo parapijoje. Vieną kartą įsirašius, pasiliekama nariu visą gyvenimą, nors iš parapijos tektų ir kitur išvažiuoti. Pirmą kartą įsirašant, paprastai duodama vilnonės rudos medžiagos škaplieriai, paskui vietoj jų galima nešioti ir paprastą medalikėlį.
 
Škaplierių rūšys
 
      Karmelitų vienuolių škaplieriai, kaip jau minėjome, yra plačios rudos medžiagos juostos, einančios iš abiejų pusių iki žemės. Karmelitų tretininkai nešioja žymiai mažesnes juostas, bet vis dėlto panašias. Paprastų žmonių škaplieriai yra keturkampiai rudos medžiagos gabalėliai, pakabinti ant juostelių. Šita škaplierių forma išliko iki dvidešimtojo šimtmečio pradžios, kai Pijus X leido vietoj audeklinių škaplierių vartoti paprastą metalinį medalikėlį, kurio vienoj pusėj turi būti Jėzaus Širdies paveikslas, o kitoj — Dievo Motina su škaplieriais rankoje. Vis dėlto Popiežius Benediktas XV suteikė daugiau atlaidų nešiojantiems tikrus audeklinius škaplierius. Taigi, labiau yra patartina nešioti audeklinius škaplierius, bet jeigu kam dėl higieniškų sumetimų tai nebūtų patogu, gali nešioti ir medalikėlį.
 
Privilegium Sabbatinum
 
      Sakoma, kad 1322 m. kovo 3 d. Marija pasirodžiusi pačiam Popiežiui ir pasakiusi, kad kiekvienas, kurs nešios škaplierius, po mirties pirmąjį šeštadienį bus išvaduotas iš skaistyklos. Taip pat Dievo Motina pageidavusi, kad žmonės užlaikytų pagal savo luomą skaistybę, laikytųsi Bažnyčios įsakytų pasninkų ir be to dar nevalgytų mėsos trečiadieniais ir šeštadieniais. Jei kam ši paskutinė sąlyga būtų per sunki, gali kunigas ją pakeisti į septynerius poterius.
 
      Taip pat Dievo Motinos yra pažadėta, kad nešiojantieji škaplierius nemirs be pašvenčiamosios Dievo malonės, taigi, jiems amžinas gyvenimas yra užtikrintas. Škaplierius vartojant, lyg parodoma ypatinga meilė Dievo Motinai, todėl visai nenuostabu, kad tokiems žmonėms yra lengviau kovoti su įvairiomis pagundomis. Škaplieriai nėra koks nors amuletas, bet tik priemonė padaryti žmogų šventesniu ir doresniu.
 
      Katalikas, nešiodamas škaplierius, lyg ir nori, kad Marija jį apdengtų savo rūbu ir saugotų nuo visokių pavojų. Taigi, yra visai nenuostabu, kad Marija išklauso to prašymo ir ypatingu būdu globoja tuos jai pasišventusius asmenis.
 
J. Venckus, S. J.
 

      R e d a k c i j o s   p a s t a b a . Kai yra kalbama apie Marijos ar šventųjų apsireiškimus, kai kas užmeta Bažnyčiai, jog ji nepasitenkina Kristaus apreiškimu ir Jo paskelbtomis dogmomis, bet savo tikėjimą remia kartais labai abejotinos vertės privačiais apreiškimais. Tačiau šie priekaištai neturi prasmės, nes Bažnyčia niekados tikėjimo neremia privačiais apreiškimais ir neverčia žmonių jais būtinai tikėti.