Mielas Drauge,
 
      Žinai, ir aš turiu atvirai prisipažinti, jog kasdieniniai vargai ir rūpesčiai mane taip pat spaudžia. Todėl Tave pilnai suprantu ir atjaučiu, kai rašai:
 
      “Kasdien dirbu, bėgu, varginuos, rūpinuos ir vėl dirbu... Tai nėra nepakeliama, bet viskas atrodo taip beprasmiška. Nejaugi tai tiktai už būvį, už duonos kąsnį? O kad būtų bent aukštesnis tikslas, dėl ko būtų verta pavargti. Man atrodo, tada dar ir daugiau galėčiau pakentėti”.
 
      Aš taip pat dažnai panašiai pagalvoju, bet gal tik truputį iš kitos pusės. Tu jautiesi kasdieniško beprasmiškumo varginamas. O aš pastebėjau norįs tapti laimingu, bet ilgą laiką niekas manęs negalėjo patenkinti, kol pagaliau... Bet geriau pradėsiu iš pradžios.
 
      Taigi, ieškodamas pasitenkinimo, nueidavau į kiną, į teatrą ir kitus pasilinksminimus. Ten laikas greitai prabėgdavo be rūpesčių. Bet kai aš iš ten išeidavau, sieloje būdavo tuščia. Norėdamas vis dėlto rasti daugiau malonumų, nusipirkau automobilį. Važinėjau visur, kur reikia ir kur nereikia. Iškart atrodė labai malonu, bet po poros savaičių nusibodo, tapo kasdieniška. Pasijutau vaikišku žaidimu norėjęs save patenkinti. Paskui man atėjo mintis: Amerikoje už pinigus viskas galima; gal už juos ir laimę nusipirksiu. Puoliau jų medžioti. Netrukus tapau šykštus, savanaudis, net gėda prisipažinti. O kaip džiaugiuosi dar laiku supratęs, kad už storesnę piniginę širdies laisvę praradau.
 
      Mečiau viską. Kurį laiką buvau visiškai gyvenimu nusivylęs. Nebesitikėjau laimės surasti. Ir taip mane tas nusiminimas prislėgė, jog nebežinau, prie ko jis būtų mane privedęs, jei ne tas išganingas atsitikimas praeito sekmadienio popietį. Sėdėjau savo kambaryje, nežinodamas ką bedaryti, kai staiga mano beklaidžiojančios akys stabtelėjo ties Naujojo Testamento knyga (žinai, tokią pačią, tur būt, ir Tu turi; Vokietijoj visiems jas dalino, kaip Amerikos vyskupų dovaną tremtiniams lietuviams). Taigi, iš nuobodumo atverčiau ją kažkur per vidurį ir ėmiau skaityti:
 
      “Nuo žydų gavau penkis kartus po keturias dešimtis kirčių be vieno; tris kartus buvau rykštėmis plaktas, kartą akmenimis muštas, tris kartus nukentėjau laivo sudužimą, naktį ir dieną buvau jūros gilumoje, dažnai kelionėse upių pavojuose, pavojuose nuo vientaučių, pavojuose nuo galvažudžių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose miestuose, pavojuose tyruose, pavojuose jūroje, pavojuose tarp netikrų brolių; varge ir skurde, daugelyje budėjimų, alkyje ir troškime, daugelyje pasninkų, šaltyje ir nuogume; be to, kas kitaip atsitinka, kasdieninis veržimasis prie manęs, rūpestis visomis bažnyčiomis” (2 Kor. 11, 24-28).
 
      Skaitant mano nusistebėjimas augo su kiekviena eilute. Tokie iškentėjimai, taip dideli... Ir tai tik ant vieno žmogaus pečių. Nejučiomis palyginau juos su savo kasdieniniais vargais, kurie man dabar pasirodė tokie mažyčiai. Nenorom susigėdau...
      Supratau, kad šv. Povilas (taip jis pats apie savo kentėjimus rašė korintiečiams) turėjo kokį aukštesnį tikslą, kuris jam suteikė jėgų tuos sunkumus kantriai pakelti. Jau ėmiau nujausti, kas tai galėtų būti. Bet, norėdamas pilnai išsiaiškinti, dar tą patį vakarą nuėjau pas pažįstamą kunigą. Jis paklaustas taip man paaiškino:
 
      “Taip, po tokių vargų našta iškentėti nesužlugus, bet dar sieloj sustiprėjus, be aukštų idealų yra neįmanoma. O šv. Povilo širdyje degė pats aukščiausias idealas — meilė Jėzui Kristui. Tu, be abejo, žinai, kad pradžioje Povilas, anksčiau Saulium vadintas, buvo žiaurus krikščionių persekiotojas. Bet Kristus dar visai neseniai buvo leidęs save prikalti prie kryžiaus žmonijos išganymui. Jo kančios išganingą malonę netrukus patyrė ir Saulius. Taigi, tą valandą, kai puolęs nuo žirgo išgirdo: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?”, jis suprato klydęs. Tada pajuto, jog Kristus tiesia jam savo rankas, norėdamas jį ištraukti iš nuodėmės.
 
      Na, bet kai skęstantis yra išgelbstimas, jis tampa labai dėkingas savo išgelbėtojui. Šv. Povilas jautė dar didesnį dėkingumą savo Išganytojui už jo išgelbėjimą nuo amžinos pražūties amžinai laimei. Iš dėkingumo jis ėmė uoliai dirbti dėl Kristaus, mielu noru pakeldamas visus pasitaikančius sunkumus. Visur jis matė daug žmonių, skęstančių nuodėmėse, reikalingų pagalbos. Bet skęstantį išgelbėti galima, tik įšokus į vandenį ir kovojant su srove bei bangomis. Nuodėmėse skęstančias sielas Kristus išgelbėjo savo kryžiaus kančia ir mirtimi. Tą darbą tęsdamas šv. Povilas turėjo labai daug vargti ir kentėti. Savo laiške draugui Timotiejui šiais žodžiais jis išreiškė visų savo vargų ir kančių tikslą:
 
      “Todėl aš pakenčiu visa dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą, kurs yra Kristuje Jėzuje, drauge su dangiška garbe" (2 Tim. 2, 10).
 
      Ar nepastebite šiuose žodžiuose šv. Povilo džiaugsmo, net entuziazmo? Juk jis čia rašo su tokiu džiaugsmu, lyg kad būtų radęs užkastus turtus ir norėtų juos su kitais pasidalinti. Taip, šis didis apaštalas surado didžiausius lobius — išganymą ir laimę Kristuje — ir nori juos su kitais pasidalinti, netgi per savo paties kentėjimus.
 
      Matydamas, kad vis daugiau sielų išgelbstima, jis jautė džiaugsmą net tada, kai alko ir jautėsi išsisėmęs kelionėse, ir net tada, kai kūnas buvo aižomas rykštėmis ar pats buvo vedamas mirti už Kristų. Iš tikro, tai buvo jo laimingiausios valandos, nes jis suprato skausme galįs daugiausia sieloms pagelbėti.”
 
      Čia kunigas nutilo, bet iš jo veido išraiškos supratau, kad jis norėjo dar ką svarbaus pasakyti. Gal ieškojo tinkamų žodžių, gal tik mano pritariančio žvilgsnio. Pagaliau prabilo:
 
      “Ir dabar, kaip ir anuomet, yra daug klystančių ir savo klaidose žūstančių žmonių. Jais susirūpinusi pati Dievo Motina, pasirodžiusi Fatimoje, sakė: “Melskitės, labai daug melskitės, aukokitės už nusidėjėlius. Atsiminkite, jog daug sielų eina į pragarą, nes nėra, kas už jas melstųsi ir aukotųsi”.
 
      Laikas ir mums tais nelaimingaisiais susirūpinti. Mes, Kristaus išganyti, privalome iš dėkingumo Jam tas sielas padėti gelbėti, jei ne tiesioginiai apaštalaudami, tai bent savo kasdieninius vargus už jas paaukodami. Tada, kaip ir šv. Povilas, surasime gyvenimo prasmę bei džiaugsmą sunkumuose.”
 
      Tą vakarą grįžau namo giliai susimąstęs. Susipratau klydęs, ieškodamas laimės vien sau. Kaip vos prieš valandą jaučiausi lyg Saulius, nublokštas nuo žirgo ir aklas, taip dabar man ėmė jau akyse šviesėti ir jaučiaus lyg kieno keliamas už rankos. Pirmą kartą savo gyvenime pajutau nuoširdų dėkingumą savo Išganytojui. Juk tai Jis mane išgelbėjo ir dabar kelia. Nuo šiol ir aš privalau Jam padėti kitus gelbėti.
 
      Ryžaus ir pradėjau. Išoriniai mano gyvenimas nepasikeitė. Dirbu, ką ir iki šiol dirbau. Pasitaiko tų pačių vargų ir rūpesčių. Bet dabar tuos sunkumus galiu lengviau pakelti, nes žinau jų prasmę. Pagalvojau, kad tie vargeliai palengvins kokiam netikinčiam per tamsybes surasti tikėjimo šviesą ar kitam, nuodėmėn puolusiam, vietoj amžinos ugnies, patirti dangaus džiaugsmą. Ta mintis man pačiam kantrybės suteikia.
 
      Kartą darbovietėj kažkas pasijuokė iš mano netaisyklingos anglų kalbos. Susigėdau ir buvau jau beužsigaunąs, kai staiga dingtelėjo: tebūnie tai dėl Kristaus; gal koks mano tautietis, persekiojamas Lietuvoje, nesigėdins prisipažinti tikįs Dievą. Supratau, jog ir pažeminimai bei nepasisekimai gali būti prasmingi-
 
      Kasdien iš ryto savo Išganytojui paaukoju visą dieną, o taip pat, kai atsimenu, ir dienos metu atnaujinu šią intenciją. Bent vienas bus dėl to šiandien laimingesnis, pagalvojau... Ir pats pajuntu, kad tampu laimingesnis. Taip, suradau, ko ieškojau, bet tokiu būdu, kuriuo niekad nesitikėjau.
 
      Mano drauge, norėčiau su Tavimi pasikalbėti gyvais ir atvirais žodžiais, bet kadangi tai neįmanoma, perskaityk bent šį laišką ir priimk mano nuoširdžius linkėjimus, kad ir Tu surastum, ko ieškai. Ir už Tave kasdien paaukosiu savo darbų bei vargų dalį, kad Tau būtų lengviau panešti savo vargus. Jei Tu nepasitenkini kasdieniniu beprasmišku gyvenimu, bet ieškai aukštesnio tikslo, neabejoju, kad jį surasi.
 
To aš Tau nuoširdžiausiai ir linkiu.
 
Tavo draugas Antanas K.