I. Pirmieji žingsneliai
Vaikas vystosi fiziškai, dvasiškai, religiškai. Šis vystymasis eina kartu, jei tam yra sąlygos. Yra ne tik vaiko kelias į pasaulį, tai yra dvasinis vystymasis, bet ir vaiko kelias į religiją — religinę raidą. Sunku yra aiškiai nusakyti, kaip šita religinė raida vyksta, kaip kiekvienoje vystymosi fazėje religinis gyvenimas pasireiškia, tačiau šis tas pasakyti galima.
Didelis gaisras prasideda nuo menkos kibirkštėlės, ilga kelionė nuo pirmųjų žingsnių. Taip yra ir su vaiko religine raida, religiniu gyvenimu. Juo vaikas mažesnis, juo religinis gyvenimas paprastesnis. Čia tinka lietuviškas priežodis — pagal Jurgį ir kepurė, pagal dvasinį ir fizinį subrendimą ir religija. Ir mažas vaikas linksta prie religijos, turi religinį polinkį, tačiau religinis gyvenimas dar nepasireiškia, nes tos sielos galios, per kurias reiškiasi religija, dar tebėra neišsivysčiusios. Kūdikio santykį su religija galima palyginti su tais Egipto kviečiais, kurie buvo rasti faraonų kape.
Prieš daug daug metų, laidojant vieną faraoną, į kapą įdėjo ir saujelę kviečių. Kviečiai turėjo galią dygti ir augti, bet tam stigo reikalingų sąlygų: žemės, vandens, oro, šviesos. Kai kapas buvo atrastas ir kviečiai pateko į purią, drėgną žemę, po kiek laiko sudygo ir ėmė augti. Taip yra ir su vaiko religine raida. Religinis gyvenimas ima reikštis tada, kai tam atsiranda tinkamos sąlygos — religinė aplinka ir šioks toks dvasinis subrendimas.
Kaip gimsta vaiko sieloje pirmas religinis aktas, pirmas ryškesnis pajutimas, kad Dievas yra, rodo žemiau duodamas pavyzdys. Kartą mažas vaikutis, kuris jau galėjo šiek tiek kalbėti ir vaikštinėti, išėjo su motina pasivaikščioti. Buvo pavasaris. Saulė švietė paukšteliai čiulbėjo, švelnus vėjelis pūtė. Jie atsisėdo pievoje pailsėti. Mažytėmis rankelėmis, pirmą kartą gyvenime, vaikutis skynė žiedus ir nešė motinai, o ši pynė vainiką. Įsižiūri vaikutis į pinamą vainiką, į margaspalves gėles ir sako: “Mamyte, o kas padarė gėlytes?” Motina ima vaiką ant rankų ir kalba: “Klausyk, aš tau viską pasakysiu. Visas gėlytes, aną ten auksinę saulę, paukštelius ir medžius, visa tai sutvėrė gerasis Dievas. Jis gyvena danguje, yra taip gražus ir geras, kad ir apsakyti negaliu. Jis tave myli daug labiau, negu aš galiu mylėti.” Tai sakydama motina spaudžia kūdikį prie savo širdies, lyg norėdama parodyti, kaip labai Dievas jį myli. Vaikas jaučia motinos meilę ir per jos meilę jis pajunta Dievo meilę. Vaiko sąmonėje pasirodo Dievo paveikslas. Dievas yra didis ir geras. Jis mane myli. Jis sutvėrė saulę, gėles, paukštelius. Šiuo ar panašiu būdu vaikas padaro pirmuosius žingsnelius į religiją, atsiranda sąmoningesnis ir aiškesnis santykis su Dievu.
Pradžioje vaikas neturėjo jokio supratimo apie Dievą. Panašiai jis nesuprato kas yra durys, šaukštas, duona. Girdėdamas jų vardus ir vartodamas pačius daiktus, vaikas vis ryškiau pradeda atskirti kas yra pienas, šaukštas, duona. Panašiu keliu eina ir prie Dievo supratimo. Vaikas nuolatos girdi Dievo vardą tariant, girdi kalbas apie Dievą, mato meldžiantis motiną ir kitus artimuosius asmenis, stebi kaip jie atlieka kitas religines pareigas, ir kažkaip savaime pats įsitraukia į religinę sferą. Dievo sąvokai išryškėti daug padeda vaiko malda. Dar negalįs kalbėti, motinos padedamas, vaikas išmoksta “labas vakaras” ir “labas rytas” Dievuliui pasakyti. Jis kelia į viršų rankutes, o motina taria žodžius. Pradėjus kalbėti, vaikas kalba trumpas ryto ir vakaro maldeles. Jo sąmonėje vis labiau ryškėja mintis: yra kažkas, kas klauso vaiko žodžių, kam reikia melstis, dėkoti.
Religines idėjas, tegu netobulas ir nepilnas, vaikas susidaro ir iš religinių paveikslų. Motinos pamokomas vaikas sužino, kad čia yra Vaikelis Jėzus, ten Jo Motina Marija, Angelas Sargas. Motina ne tik paaiškina, ką reiškia paveikslai, bet ir atsako į vaiko klausimus.
Vaikas patiria iš savo tėvų meilės, globos, pagelbos. Gerumą ir meilę, gaunamą iš tėvų, jis perkelia į Dievą. Gerąsias tėvų ypatybes jis priskiria Dievui. Ir pats Dievas įgauna žmogiškąjį pavidalą. Dievo, kaip dvasios, vaikas negali suprasti. Vaiko Dievas dažniausiai turi kilnaus, galingo žmogaus išvaizdą.
Dar pirmoje vaikystėje (iki 3 m. amžiaus), padedamas religinės aplinkos, vaikas sukuria savotišką religinį pasaulį, kuriame centrinę vietą užima Dievas. Jo Dievo supratimas esminiai yra teisingas. Dievas daugiau gali negu bet kuris žmogus. Jis gerus myli, o piktus baudžia. Geruosius priims į dangų. Dievas duoda vaikams tėvus ir Angelą Sargą. Jis mato, ką mes darome. Dievas sutvėrė (“padarė”) visus daiktus. Tinkamai pamokomas ir auklėjamas, šio meto vaikas Dievą laiko aukščiausia, galingiausia, teisingiausia ir geriausia Būtybe. Šalia Dievo mažo vaiko religiniame pasauly žymią vietą užima Vaikelis Jėzus, Dievo Motina Marija, Angelas Sargas.
Mažas vaikas yra jausminė būtybė. Toks jis yra ir savo religiniame pasauly. Jo religijoje yra daugiau pasitikėjimo negu tikėjimo, daugiau širdies negu proto ir valios. Jis tiki noriai ir neabejoja. Dievą priima kaip savaime suprantamą dalyką, Jį myli ir Jam meldžiasi. Melstis noras pasireiškia labai anksti. Jis išplaukia iš vaiko religinio polinkio.
G. šeimoje yra dvi mergaitės, viena 6, kita 4 metų. Jų broliukas tėra 2 m. “Jis viską supranta, bet dar nekalba”, sako motina. Kiekvieną vakarą, kai mergaitės meldžiasi, ir jis prisideda prie jų: palieka motiną, žaislus, klaupiasi šalia seserų, gražiai sudeda rankutes, atidžiai, seka žodžius iki maldos baigiasi. “Keletą kartų aš bandžiau sukliudyti, neleisti”, sako ponia G., “bet jis ima verkti, bėga prie seserų ir prie jų klaupiasi.” Šito berniuko elgesį būtų sunku išaiškinti tik noru pamėgdžioti, daryti tai, ką kiti vaikai daro. Greičiausiai jis nujaučia, kad seserys daro svarbų darbą, kalbasi su Dievu, prie ko ir jis nori prisidėti.
Mažo vaiko religinis pasaulis dar nėra atskirtas nuo šiaip pasaulio. Tiesa, Dievas gyvena danguje, bet ir pats dangus esminiai nesiskiria nuo žemės, tik gal sunkiau pasiekiamas. Ir danguje panaši tvarka, kaip šeimoje. Trijų ir pusės metų mergytė dažnai girdi Dievo ir Jėzaus vardus tariant. Kartą ji klausia tėvų: “Kur gyvena Dievulis ir Jėzus?” -— “Danguje”, atsako motina. “O kaip gerai”, sušunka mažoji smalsuolė, “kurią nors dieną eisime Jų aplankyti”.
Mažas vaikas, Dievą įsivaizduodamas žmogaus pavidalu, Jam teikia kai kurių žmogiškų ypatybių. Ir Dievas panašiai klauso ir girdi, kaip ir kiekvienas žmogus. Trijų m. Onytė kartu su motina užeina į bažnyčią. Čia ji pastebi tyliai besimeldžiančią moterį. “Mama”, klausia ji, “ką daro ši moteris?” — “Ji meldžiasi”, atsako motina. “Ar galima ir tyliai melstis? Ar Dievulis tada girdi?” — “Taip, Jis girdi ir visai tyliai kalbamas maldas”, tvirtina motina. Mažoji Onytė ligi to meto visados meldėsi balsiai ir manė, kad taip darant Dievulis geriau girdi.
Ankstyboje vaikystėje religinis vaiko pasaulis paprastas ir nesudėtingas. Šio meto vaikas gali Dievą mylėti ir jausti, kad ir Dievas jį myli. Jis gali kalbėti trumpas maldeles, dalyvauti trumpose pamaldėlėse, įsigyti kai kurių religinių įpročių, išgyventi švenčių prasmę, padaryti gerų darbelių dėl Dievo.
Jo elgesys tvarkomas vyresniųjų nurodymais. Tai gera, daryk, tai bloga, nedaryk. Nuostabu, kaip anksti vaikas nujaučia, kas gera ir kas bloga. Jau 18 mėn. vaikas gėdinasi, jei prišlapina grindis. 21 mėn. amžiaus nujaučia, kam suaugę pritars ir kam nepritars. Būdamas 2 m. supranta, ką reiškia “geras vaikas” ir ką reiškia “blogas vaikas”. Apie trečiuosius metus vaikas noriai meldžiasi: “Dieve, padaryk mane geru vaiku”.
2. Antrojoje vaikystėje
Nuo trečiųjų amžiaus metų prasideda nauja vystymosi fazė, kuri tęsiasi iki 7-jų m. Vaiko dvasinis pasaulis diena iš dienos, metai iš metų kinta. Tai klausimų amžius, nepaprasto aktyvumo ir gyvumo dienos, kada stipriau pabunda protas, išsiplečia patirtis ne tik fizinėj aplinkoj, bet ir religinėje srity.
Moralinis gyvenimas tebesiremia tėvų, vyresniųjų autoritetu. Ką jie laiko geru ir doru, panašiai sprendžia ir vaikas. Vis dėlto Dievas, Jo autoritetas vis dažniau ima reikštis dorinėj srity. Dievas nori, kad jis klausytų tėvų, nemeluotų, gražiai elgtųsi. Pabunda sąžinė ir prikaišioja kiekvieną blogą darbą. Prisiminimas blogo elgesio vaiką slegia. Supranta, kad už blogą darbą laukia bausmė.
Kad Dievas yra visur ir viską mato, šio amžiaus vaikui yra sunku suprasti. Jis į tai tiki, nes taip sako vyresnieji, tačiau Dievo visko matymas suprantamas gan žmogiškai. Trijų m. Gertrūdai atrodo, kad Dievui lengviausiai matyti per stiklą, per stiklines duris ir langą, nors ji neprieštarauja, kai broliukas teigia, jog Dievas mato per sienas ir akmenis.
Nors antrojoj vaikystėje vaikas Dievą laiko galingiausia, išmintingiausia Būtybe, bet Jo nebijo. Ketvirtų m. Petriukas baigia vakaro maldas ir klausia motinos, ar jis galįs pasakyti Dievui, jog turi naujų kareivėlių. Gavęs pritarimą, pilnas džiaugsmo sušunka: “Gerasis Dieve, aš turiu daug naujų kareivėlių. Juos man dovanojo dėdė.” Kai jis buvo 5 m., tėvams einant į bažnyčią, tarė: “Sveikinimai mielajam Dievui”.
Vaikas tarp 3-6 m. amžiaus dar nesupranta, ką reiškia mirti arba būti mirusiu. Jam atrodo, kad ir miręs tą patį jaus, kaip ir gyvas. R. Kabisch’as prisimena, ką jis jautė ir kalbėjo, kai dalyvavo vienose laidotuvėse, būdamas 4 m. “Aš nenorėčiau mirti”, sakiau artimiesiems, “nors ir turėčiau 100 m.” — “Kodėl nenorėtum, Ričardai?” paklausė teta. “Dėl to, kad palaidojus smėlis byrės ant veido.” — “Tave įdės ne į žemes, bet į karstą, kurį pridengs gėlės.” — “Taip, bet jų kotai man badys akis”.
Aukščiau minėtam Petriukui buvo didelė problema, kaip gali žmogus mirti ir kartu eiti į dangų. Jis, mat, jau buvo matęs, kad mirusiųjų kūnai kasami į žemę. Tačiau greit surado išeitį: angelai ateina, iškasa mirusiuosius ir juos nuneša į dangų. 5-rių metų vaikas dar nesupranta kas yra siela ir savojo “aš” neskiria nuo kūno. Gyvenimo be kūno jis neįsivaizduoja. Tas pats Petriukas žiūri smalsiai į migdolinius obuolius, pakabintus Kalėdų eglutėje ir klausia, ar ir danguje jie auga, bet atsidusęs čia pat sako: “Kaip gaila, kad aš ten niekados nebūsiu”. Kai motina aiškina, kad jis nueisiąs į dangų, nes to prašąs kas vakarą kalbėdamas poterius, pastebi: “Tu manai, kad tai bus tada, kai aš mirsiu? Bet ten tebus tik mano siela, ir aš nieko negausiu.”
3. Trečiojoje vaikystėje
Šiame brendimo tarpsny vaikas pradeda lankyti mokyklą. Apie 7-sius metus pasiekia taip vadinamąjį proto amžių. Jo akiratis paplatėja, patirtis padidėja, protiniai darosi pajėgesnis. Trečiojoje vaikystėje vaikas ruošiasi pirmai išpažinčiai, Komunijai, sutvirtinimui. Jo religinis pasaulis darosi turtingesnis, gauna daugiau religinių žinių. Dalis religinių sąvokų yra sudvasintos. Dievo supratimas pilnesnis ir gilesnis, bet Jam tebeteikiama kai kurių žmogiškų bruožų. Dar nedaro aiškaus skirtumo tarp antgamtinio ir gamtinio pasaulių.
Ir dorinėj srity vaikas daro didesnę pažangą. Jis ryškiau skiria, kas yra dora ir nedora. Viena svarbiausių dorinių pareigų laiko klusnumą tėvams. Kas neklauso tėvų, vyresniųjų, tas nusideda Dievui.
Palankiomis aplinkybėmis vaikas pasiekia didelio pamaldumo. Jo pasitikėjimas Dievu didelis, tiesiog neribotas, kokio nebesutinkame vėlyvesniame amžiuje. Dėl Dievo meilės gali atlikti didelių darbų, pakelti sunkių aukų.
Vladimiras Solovjovas (1953-1900), žinomasis rusų filosofas, labai anksti išmoko skaityti ir rašyti. Būdamas 6 m., jis jau skaitė Šv. Istoriją ir šventųjų gyvenimus. Jo religingumas ir pamaldumas buvo nepaprastas. Jis išaugo į didžią religinę asmenybę, gilų mistiką. Dar vaiku būdamas, jis darė sunkią atgailą už žmonių nuodėmes. Motina rasdavo jį naktį nusiklojusį ir drebantį šaltame kambary. Kai bandydavo apkloti, sakydavo: “Palik mane, mama. Aš žinau, ką darau”.
Šio meto vaikai, jei tam paruošti, noriai dalyvauja liturgijoj, ypač jei gali pasireikšti aktyviai. Jie mėgsta giedoti, Mišioms tarnauti, gėles barstyti, procesijoje dalyvauti, pamaldose būti.
Egocentrizmas ir kiti šio laiko psichiniai bruožai atsispindi religiniame vaikų brendime. Jie mano, kad jei Dievas yra visagalintis ir visažinantis, Jis turįs kiekvieną kartą padėti žmonėms ir parodyti savo galybę.
K. Herwagen’as kalba apie tokį atsitikimą. Kartą jis papasakojęs maždaug 7 m. mokiniams Juozapo egiptiečio istoriją. Kai pasakęs, kad Juozapas, pirkliams parduotas, nors ir maldavęs Dievo pagelbos, bet nebuvęs išklausytas, pasigirdę balsai: “Tai nebuvo gražu iš Dievo pusės”. Kai vėliau sužinojo, kaip Juozapas liko išaukštintas, vaikai pakeitė nuomonę ir sakė: “Dabar gerai padarė. Aną kartą Jis nepadėjo, bet dabar puikiai pagelbėjo.”
Manydami, kad visi gamtos įvykiai — giedra arba lietingas oras — yra tiesioginio Dievo įsikišimo rezultatas, vaikai pyksta ant Dievo, jei blogas oras sutrukdo iškylą.
Dvi mergaitės, 11 ir 12 m. amžiaus, sugalvojo padaryti gražią ekskursiją dviračiais. Jos jau iš anksto džiaugėsi būsima pramoga. Bet, kaip tyčia, numatytą dieną nuo pat ryto prasidėjo lietus ir lijo visą dieną. “Aš maniau”, rašė vėliau viena tų mergaičių, “kad Dievas tyčia taip padarė. Kadangi buvau pikta, kelias dienas visai nesimeldžiau. Aš mąsčiau: jei Dievas nedaro tai, ko aš noriu, kodėlgi aš turėčiau daryti tai, ko Jis nori?”
Buvo pastatytas vaikams toks klausimas: “Kaip manai, ar Dievas turi didelę knygą, kurioje užrašo gerus ir blogus darbus?” 4640 vaikų, nuo 6 iki 8 m. amžiaus, atsakė taip: 36% pasisakė už tai, kad tokią knygą turi ir blogus darbus pažymi, 43% sakė, kad knygos neturi ir mūsų darbų neužrašo, 21% abejojo.
Anksčiau minėtieji pavyzdžiai rodo, kad didelė dalis vaikų trečioje vaikystėje Dievą supranta žmogiškai. Dievas žino mūsų blogus darbus, nes pažymi didelėje knygoje. Paauglys arba jaunuolis jau taip nebegalvoja. Jų Dievo supratimas yra daugiau dvasinis, aukštesnis. Apie paauglį ir jo religinį pasaulį pakalbėsime kitą kartą.
Kun. Dr. J. Gutauskas
Būti minutę ar valandą didvyriu yra daug lengviau, negu tykiame heroizme leisti dieną iš dienos. Tik prisiminkime tą pilką, monotonišką kasdienybę, tą darbą, už kurį niekas nepagirs — didvyriškumą, kuriuo niekas nesusidomės. Kas tą kasdienybę pakelia ir vis tiek pasilieka žmogus, tas tikrai yra herojus.
Dostojevskis