Mielasis Vincai,
Daug sunkiau yra neprityrusiam žmogui atskirti tikrą perlą nuo netikrųjų, negu Kristaus įsteigtąją Bažnyčią nuo žmonių prasimanytųjų. Ir štai kodėl:
Kristus yra tikras Dievas. Dėl to Jis negali nei pats klysti, nei kitų klaidinti. Nė kiek nesvyruodamas, Jis pasakė kursiąs savo Bažnyčią ir ta tversianti šimtmečių šimtmečius, iki pasaulio pabaigos. Iš tų dviejų tiesų neišvengiamai plaukia trečioji: šiandieną turi būti gyva pasaulyje Kristaus įkurtoji Bažnyčia.
Prisiminkime dar viena. Kristus įpareigoja visus įsijungti į savo Bažnyčią, net grasindamas pasmerkti amžinai kančiai neklaužadas užsispyrėlius. Tad Jo Bažnyčia turi būti kiekvienam žmogui lengvai randama.
Kristaus Bažnyčia pirmą kartą viešai pasirodė Sekminių rytą, Šventajai Dvasiai nužengus į apaštalus. Jos pradžia buvo tokia triukšminga, kad ją pastebėjo tūkstančiai Jeruzalės gyventojų ir jos svečių. Tą dieną, po pirmojo Petro pamokslo, priimta “apie tris tūkstančius sielų” (Apd. 2, 41). Tą dieną gimė viena, o ne šimtai “bažnyčių”. Jau vien dėl to daugybė krikščioniškųjų bendruomenių šiandieną besiginančių, kad jos esančios Kristaus bažnyčios, švelniai tariant, labai klysta. Nė viena jų neprasidėjo pirmųjų Sekminių rytą. Ką žinojo pasaulis apie visokių atspalvių metodistus, mormonus, išganymo armiją ir kitus, per 1700 metų? Ką žinojo pasaulis apie baptistus, kvakerius, universalistus prieš tūkstantis šešišimtuosius metus? Kur buvo episkopalai, kalvinai, unitarai, kon-gregacijonalistai prieš 15 šimtmetį? Kam buvo žinomi liuteronai, reformatai ir presbiteronai prieš tūkstantis penkišim-tuosius metus? Per pusantro tūkstančio metų pasauliui buvo žinoma tik viena paties Kristaus įkurtoji Bažnyčia, ir ta buvo Romos Katalikų Bažnyčia. Tiesa, visais laikais buvo ir grupelės atskilėlių. Kai kurios jų gyvavo net po keletą šimtų metų. Tačiau niekas nedrįso tada tvirtinti, kad Romos Bažnyčia nebūtų Kristaus įkurtoji. Nė viena tų atskilusių grupių nepasitraukė iš Romos Bažnyčios savo noru. Visos buvo atskirtos, išmestos arba ekskomunikuotos.
Neretai įvairių sektų atstovai, pateisindami jų atsiradimą ir veikimą, sako Katalikų Bažnyčią šimtmečių eigoje išsigimus, iškreipus tikrąjį Kristaus mokslą, o jos vėl atstatę grynąją Evangeliją. Taip kalbėdami, jie nė nepastebi piauną šaką. ant kurios patys nori sėdėti. Juk taip jie paneigia Kristaus dievystę. Jie pamiršta, kad Kristus Dievas prižadėjo būti su savo Bažnyčia “per visas dienas, iki pasaulio pabaigai”, kad todėl jos “nė pragaro vartai nenugalės”. Pamiršta, kad Kristaus Bažnyčiai atsiųsta “tiesos Dvasia, kuri primins ir išmokys visko, ką Jis yra apreiškęs” (Jo. 14, 26). Jei tad Kristaus įkurtoji Bažnyčia išsigimė, jei iškrypo iš apreikštosios tiesos, tai pats Išganytojas suklydo arba Jis nesilaikė savo žodžio, apsaugoti ją nuo klaidų. Tuo atveju Jis būtų pasaulį prigavęs ir todėl negalėtų būti laikomas Dievu. Bet tada nei Katalikų Bažnyčia, nei nė viena kita Kristumi besiremianti bendruomenė neturėtų dieviško autoriteto ir mums būtų be vertės.
Nors tai ir ne tiesa, bet prileiskime minutėlei, kad liuteronai būtų atstatę pirmykštę gryną Evangeliją. Tuojau kyla klausimas, kuri liuteronų šaka tai padarė? Juk jų šiandien yra virš 20 sektų. Jos savo tarpe irgi ginčijasi ir kovoja ir kiekviena jų tvirtina geriausiai suprantanti Kristaus Evangeliją. Presbiteronų ir baptistų yra po 15 sektų; metodistų 17. Paminiu čia tik pačias didžiąsias grupes. Tad kuri jų turi visą, nesugadintą Kristaus tiesą? Ne, Vincai, kaip tik ta įvairių krikščioniškųjų sektų daugybė ir jų kivirčiai yra aiškus ženklas, kad jos nėra Kristaus Bažnyčios. Negi gali Kristus nesutikti pats su savimi? Pats sau prieštarauti? Pats save naikinti? Negi gali dieviškoji išmintis vienos sektos lūpomis skelbti vieną tiesą, kitos — ją paneigti?
Vienas lietuvių nekatalikų religinis laikraštėlis tą daugybę sektų taip pateisina: įvairumas, girdi, esąs didelio krikščionybės vaisingumo, laisvės ir tolerantingumo požymis, todėl geras dalykas. Jei tai tiesa, tai kodėl rimčiausi nekatalikiškųjų bendruomenių vyrai ir meldžiasi ir uoliai darbuojasi kaip nors tą susiskaldymą panaikinti, kaip nors susijungti į vieną kūną? Juk ir šiemet tam tikslui buvo sušauktas tarptautinis krikščioniškųjų bažnyčių suvažiavimas Švedijoje. Kodėl jau šv. Povilas maldavo korintiečius nesiskaldyti į partijas ir grupes (1 Kor. 1, 10)? Todėl kad Kristus, anot jo, negali būti padalintas. Todėl, kad nė šėtono karalystė negalėtų gyvuoti, jei būtų pasidalijusi, taip Išganytojas liudija. Ar ne glaudžiausios vienybės Kristus meldė Tėvą savo sekėjams, po paskutinės vakarienės, eidamas kentėti ir mirti? “Tėve, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena... tobuloje vienybėje” (Jo. 17, 21, 23). Nieko nepadarysi, kas ardo Kristaus Bažnyčios vienybę, kas ją skaldo, tas eina prieš karščiausią dieviškojo Mokytojo širdies troškimą. Tai kaip jis gali dar girtis geriausiai supratęs Jo Evangeliją? Romos Bažnyčia niekada nieko neskaldė ir neskaldo. Ji viena buvo ir yra vienalytė, nepadaloma ir pati su savim nekovojanti bendruomenė. Jau vien dėl to ji turi teisę reikšti rimtų pretenzijų būti Kristaus įsteigtąja.
Pirmesniuose laiškuose išdėsčiau Tau, Vincai, svarbiausias ir esmines Kristaus Bažnyčios ypatybes. Jos sudaro Bažnyčios konstituciją, nusako jos pagrindinį tikslą ir organizaciją jam pasiekti. Kadangi Kristus niekam nesuteikė galios savo duotąją konstituciją pakeisti, tad tenka peržiūrėti krikščionių bendruomenių konstitucijas, jų organizaciją ir darbuotę ir pamatysite, kuri iš jų tebesitvarko ir tebeveikia pagal Išganytojo palikta santvarką.
Pirmasis Kristaus Bažnyčios konstitucijos punktas yra tas, kad ji privalo būti AUTORITETINGAI MOKANČIOJI BAŽNYČIA. “Kaip mane Tėvas siuntė, taip ir aš jus siunčiu... Kas jus priima, tas mane priima, kas priima mane, tas priima tą, kurs yra mane siuntęs”. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išganytas. Kas netikės... bus pasmerktas”. Kas tiki Kristų esant Dievą, turi sutikti, jog šitais žodžiais Jis suteikia savo dieviškosios misijos autoritetą apaštalams ir jų įpėdiniams. Išskyrus Romos Katalikų Bažnyčią, šiandieną nėra nė vienos kitos krikščionių bendruomenės drįstančios savintis šitokį dievišką autoritetą savo skelbiamai Evangelijai ir grasinti amžinu pasmerkimu neklaužadoms užsispyrėliams. Vienos jų gavo savo autoritetą iš karalių, kitos iš parlamentų, trečios sakosi gavę iš tikinčiųjų bendruomenės, kitos vėl šaukiasi privataus apreiškimo. Kristaus įkurtajai religijai tokio autoriteto nepakanka. Kas nori kalbėti Dievo vardu, tas turi įrodyti savo dieviškus įgaliojimus. Tokius šiandieną turi tik Romos Katalikų Bažnyčia.
Kuri protestantų sekta drįsta šiandien skelbti, jog nesutinkantieji su jos mokomomis tiesomis bus amžinai pasmerkti? Kuri jų uždeda savo nariams būtinai privalomas tikėti dogmas? Jos ir to žodžio “dogma” kratosi tartum mirtinos bacilos ir didžiuojasi nevaržančios savo narių “sustingusiomis dogmomis”. Kaip tik todėl, kad protestantų nariai jaučiasi galį kiekvienas aiškinti savo tikėjimo išpažinimą, kaip kas išmano, jie suskilo ir tebesiskaldo į sektų sektas. Nė jų visuotiniai suvažiavimai nesisavina dieviško mokomojo autoriteto. Suvažiavimų dalyviai, grįžę namo, gali nesilaikyti daugumos nutarimų. Ką viena pusė tiki, kita gali atmesti. Juk neseniai rašė laikraščiai, kad Anglikonų bažnyčios sprendimas moterystės reikaluose buvo visos eilės jų pačių vyskupų pasmerktas.
Ar nebūtų keista, kad tokios nedieviškos įstaigos, kaip pvz. Anglijos parlamentas galėtų teikti savo tautinei bažnyčiai dievišką autoritetą? Juk tame parlamente sėdi ir žydų, ir ateistų, ir pagoniškų religijų atstovai. Kaip toks parlamentas galėtų girtis geriausiai suprantąs Kristaus Evangelijos mintį?
Kristaus Bažnyčiai dieviškojo Kūrėjo įsakyta skelbti Jo tiesą neiškreiptą ir nepakeistą. Ką daro protestantiškosios bažnyčios? Pvz. Liuteris mokė, jog tik tikėjimas svarbu. Gyvenimas, darbai neturį reikšmės. “Nusidėk kiek tik nori, tik tvirtai tikėk”. Šiandieną net liuteronai jau moko, esą galima tikėti ką nori, jei tik dorai gyvensi. Tai visada sako įvairiausių sektų ir eiliniai nariai ir net jų ministerial, kilus ginčams, kuris tikėjimas tikras. Dar vienas dalykas rodo, kad protestantai nėra įsitikinę, jog Kristaus mokslas negali būti pakeičiamas. Jie rengia įvairių sektų bendrus suvažiavimus ir juose svarsto, kaip suderinti savo tikėjimus, kad galėtų susijungti į vieną bažnyčią. Kitaip sakant, ieško kompromisų! Jie pyksta ant Katalikų Bažnyčios, kad ta jų susirinkimuose nedalyvauja ir į jokius kompromisus neįsileidžia. Ji esanti išdidi, arogantė, užsispyrėlė. Kurioje šv. Rašto vietoje jie randa, kad reikalui esant galima daryti kompromisai Kristaus Evangelijos sąskaiton? Ar nerašo šv. Povilas nė iš dangaus nužengusio angelo neklausyti, jei tas imtų skelbti kitokią Evangeliją, negu Kristaus atneštąją? (Gal. 1, 8). Jau pats faktas, kad jie tiki į kompromisus yra įrodymas, jog nėra tikri savo mokslo dieviškumu ir neklaidingumu. O jei kuri, neva, apreikštoji religija negali mums įrodyti, kad jos skelbiamos tiesos yra tikrai dieviškos ir todėl nesikeičiančios ir neklaidingos, tai nė vienam nėra jokios pareigos jas priimti.
Kristaus Bažnyčia privalo mokyti visas tautas. Katalikų Bažnyčia tai darė nuo pat pirmosios savo gyvavimo dienos iki mūsų laikų. Protestantų bažnyčios, atsiradusios pusantro tūkstančio metų vėliau, ilgą laiką pasitenkino savo tautomis, buvo grynai tautinės bažnyčios. Tik jų valdžioms užėmus naujus kraštus ir pradėjus kurti kolonijas, su kolonistais vyko ir jų ministerial, o šiandieną jau plačiai darbuojasi ir pagonių tarpe. Bet Kristaus įsakymas skelbti Evangeliją visam sutvėrimui ne šiandien ir ne 18 šimtmetyje teįsigaliojo. Jis galiojo ir buvo vykdomas nuo pirmųjų Sekminių dienos, šv. Petro vadovaujamos, Romos Katalikų Bažnyčios.
Iš tos trumputės apžvalgos matome, Vincai, kad tik Romos Katalikų Bažnyčioje mūsų laikais randame pirmą ir esminį Kristaus paliktos konstitucijos punktą: gyvą ir dievišku autoritetu sustiprintą mokančią Bažnyčią. Apie kitus Kristaus konstitucijos punktus parašysiu kitame laiške.
Tuo tarpu lik sveikas!
J. Kidykas, S. J.
Kenčianti Lietuva