Ne vienas mūsų yra linkęs manyti, jog vienintelė Apvaizdos paskirtis yra rūpintis, kad žmogui netruktų duonos, mėsos, drabužių ir pastogės. Kai kam atrodo, kad Apvaizda yra ne kas kita, kaip maisto ir rūbų begaliniai sandėliai. Dar kai kas mano, kad Apvaizda yra labai galinga, bet akla jėga, kuri ne visada pastebi, ko žmogui reikia ir kada. Tik retas, labai retas pagalvoja, kad Apvaizda yra nuolatinis Dievo rūpestis žmogumi, jo dabartimi ir ateitimi, nuolatinis interesas visu žmogumi, apimąs viso žmogaus gyvenimo tikslą.
Apvaizdos veikimas ir rūpestis yra grynai teigiamos rūšies. Jai svarbu, kad žmogus augtų kūnu ir siela, kad žmogaus dvasios pasaulyje vyktų nuolat progresuojanti statyba, kad žmogaus sielos galios bręstų ir tobulėtų ir kad žmogus sparčiu ir nuolatiniu žingsniu artintųsi prie savo šventų idealų viršūnių.
Deja, ne visi žmonės supranta tikrąjį Apvaizdos vaidmenį. Ne visi stengiasi pažinti savojo gyvenimo misiją. Daugelis graibosi tamsoje, nerasdami durų į ateities prasmingumą. Ne vienas klaidžioja nevaisinguose dirvonuose, kurie augina usnis ir piktžoles. Visi šitie žmonės nėra nei parengti, nei pasirengę dvasios statybai. Juos pirmiausia reikia grąžinti į tiesos kelią, perauklėti tikrųjų vertybių mokykloje ir pagyvinti širdies pulsą giliu noru statyti savo ateitį ant vaisingų ir pastovių tiesos pamatų.
O kaip tai padaryti? Ne kiekvienas, gyvendamas nuolatiniame triukšme ir klaidų pelkėse, užgirsta Apvaizdos švelnų balsą, pastebi dieviškos šviesos į žemę krentančią kibirkštį. Yra ne iš savo kaltės paklydusių, yra klaidoje užsispyrusių. Yra geros valios silpnuolių ir piktos valios milžinų. Ne kiekvienam užtenka švelnaus žodžio, ramaus perspėjimo. Dažnam reikia skaudaus pergyvenimo, kieto ir stipraus smūgio, kad jis sustotų ir susitelkęs rimtai pagalvotų, kur jo klaidos ir šunkeliai vingiuoja. Kartais Apvaizda griebiasi drastiškų priemonių, sudaužydama žemės buities namus, kad žmogus būtų išgelbėtas amžinybei. Ji sudegina žmogaus puikybės tiltus ir pasisekimo valtis paskandina. Ji visą žmogaus turtą vėjais paleidžia, kad žmogus ieškotų dvasios vertybių. Ji žmogaus sveikatą paguldo į ligos skausmingą patalą, kad mirtinai serganti siela pasveiktų. Dažnas mūsų, kurį ištiko Apvaizdos Ranka, ašarotomis akimis ir verkiančiu balsu klausia: Kodėl? Ir niekas jam atsakymo duoti negali. Bet, žiūrėk, praeina keletas metų, žmogus pradeda įžiūrėti įvykių prasmingumą amžinos ateities perspektyvoje ir su šventu akluoju pradeda melstis: “Viešpatie, Tu man atėmei akis, kad mano siela praregėtų.”
Apvaizda veikia į žmogų ir jo gyvenimą įvairiausiais būdais, vesdama jį visokiausiais keliais. Mat, ji net bloga moka palenkti į gera, ir iš silpnų ir bailių širdžių išaugina didvyrius. Jai rūpi visas žmogaus asmuo ir visos tame asmenyje esančios vertybės. Mat, visas žmogus turi būti sveikas. Juk ne retai viena užkrėsta žaizda užnuodija visą žmogaus organizmą. Dažnai viena klaida visą žmogaus gyvenimą pakreipia į šunkelius ir į neišbrendamą neteisybės pelkę.
Tėvynė yra didelė Dievo dovana ir nepaprastos svarbos vertybė. Bet kada žmogus ją pradeda vertinti daugiau negu amžinybę, kada jis pradeda ja perdėtai didžiuotis, kitus niekindamas, kada meilė tėvynei tampa stabu ir vieninteliu idealu, tada yra pavojus, kad žmogus stato namus ant smėlio, nes žemėje mes neturime amžinai pasiliekančio miesto. Kol stiprusis saugo miestą, ramūs visi miesto gyventojai. Bet jei stipresnis už jį pavergia miestą, jis pasiima visą turtą ir žmones išsivaro į vergiją. Tik netekęs tėvynės žmogus supranta, kokį turtą jam Dievas buvo davęs. Šitas Apvaizdos lėmimas yra pamoka, kad žmogus praregėtų ir suprastų objektyvią tėvynės vertę, kad gyvendamas tautų mišinyje, turėtų progos blaiviau pažiūrėti į gėrio pasiektus laimėjimus ir mokėtų pasisavinti gėrį, išvengdamas blogio įtakos.
Žmogus žmogui yra didelė Dievo dovana ir nepakeičiamas gyvenimo palydovas. Bet žmogus yra ribotas ir nepastovus sutvėrimas. Juo remtis negali, nes jis, kaip ir tu, yra priklausomas aukštesnės jėgos. Daug praeities asmenybių liko nepasiekiamoje praeityje, daug švyturių užgęso ir daug pranašų paklydo.
Nuosavybė yra Dievo dovana, ir turtas yra galinga priemonė gėrio palaikymui. Bet nei nuosavybė nei turtas nėra tikslas savyje. Už tai daugelio nuosavybę vėjas išžarstė, kaip pelenus, kad jie pamatytų, kur tikrasis žmogaus turtas, ir kur ieškoti gėrybių, kurios nebijo ugnies, karo ir tremties.
Vaikai yra Dievo dovana ir laimę nešanti palaima, bet ne visos rankos moka juos auklėti ir ruošti šventai ateičiai. Už tai Apvaizda, norėdama užtikrinti jiems laimingą ir saugią ateitį, pasišaukia juos pas save, kur nebėra skausmo, ašarų ir suvedžiotojų. Kiek jaunų žmonių mes palydėjome į kapus, atidavėme į Dievo mylintį prieglobstį, kad jie, būdami arti Dievo širdies, melstųsi už mus ir už pasaulį, kuris labiau reikalingas Dievo malonės ir teisybės negu sprausminių lėktuvų ir atominių bombų.
Sveikata yra didelė Dievo dovana, bet kas iš jos, jei žmogus visą gyvenimą praleidžia tinginiaudamas ir misdamas svetimu prakaitu. Kas iš stipraus kūno, jei jis pavergia sielą, ir žmogų veda nuodėmės pražūtingais šunkeliais. Už tai Apvaizda paguldo tą sveiką ir rūpestingai nupenėtą kūną į ligos patalą ir duoda daug laiko permąstyti savo praeitį ir skausmu bei kančia atsilyginti už nuodėmes, klaidas ir papiktinimus.
Gyvenimas savam krašte yra Dievo dovana. Bet jei žmonės pradeda piautis, rietis, tampa parazitais ir bendros ateities griovikais, tai kartais Apvaizda juos išskirsto į keturis vėjus ne tam, kad jie toliau rietųsi, griautų ir tuktų svetimu krauju, bet kad pamatytų savo akimis ir įsitikintų, jog tiek atskiri žmonės, tiek atskiros tautos gali gyventi kartu ir taikingai ir statyti bendros ir laimingos ateities rūmus. Tremties metai yra mokykla, kur žmogus turi auksinių progų stebėti jungtinių jėgų bendrą darbą, kur senieji prietarai ir stabai sudūžta ant Naujojo Pasaulio geležinių grindų. Žmogaus prigimtis visur ta pati, ir ne gimtosios žemės pėda yra žmogaus brangiausias turtas, bet širdis, pilna Dievo.
Pasitikėjimas savimi yra Dievo dovana, bet kai žmogus pradeda manyti, kad jam nei kitų žmonių nei Dievo pagalbos bei malonės nebereikia, tada tėviškoji Dievo Apvaizda tokį žmogų apsupa visiško bejėgiškumo skraiste, kad žmogus atgautų pusiausvyrą ir pripažintų savo ribotumą ir visišką priklausomumą nuo aukštesnės jėgos.
Dievo Apvaizda kiekvieną mūsų veda atskiru keliu, rodydama gilios pagarbos mūsų savitam asmeniui ir mūsų laisvai valiai. Ji yra mums nubrėžusi specialią gyvenimo misiją, kurią žmogus turi suprasti ir priimti didžiadvasiška širdimi. Galingosios Romos Imperijos laikais Romėnai didžiuodavosi, kad visi keliai veda į Romą. Ir mūsų keliai, keleliai — Dievo Apvaizdos plane — turėtų vesti į Dievo Širdį. Todėl kiekvieną Dievo mostą ir įkvėptą mintį priimkime mylinčioje dvasioje, kiekvieną įvykį vertinkime Apvaizdos šviesoje. Tegul mūsų ausyse nuolat skamba Viešpaties žodžiai: “Tėve, aš nepražudžiau nė vieno iš tų, kuriuos man esi davęs.”
Bruno Markaitis, S. J.