Spausdinti

 B. Woehrmueller, O. S. B.

 
“Elkitės, kaip vyrai, ir būkite tvirti”
(Kor. 16, 13)
 
      Vyrą nuo moters net iš tolo lengva atskirti: vyras stipresnis, stambesnis ir aukštesnis ūgiu, atrodo, galingesnis visa savo prigimtimi.
 
      Šitas pranašus vyro tvirtumas, kurs jau iš pirmo pažvelgimo krinta į akį, nėra vien paviršutinis jo bruožas. Tai svarbiausias ir esmingiausias savumas, palyginus jį su moterimi.
 
      Jėga vyrui teikia savotiško, jam vienam tepriklausančio žavumo. Galingoje vyro figūroje, reiškiančioje karališkai kilnų žemės valdovą, yra kažkas jaudinančiai didingo; tai atvaizduoti dailininkai stengėsi visais amžiais. Mus žavi graikiškųjų skulptūrų, sukurtų pagal dievaičių ir herojų modelius, išraiškos kilnumas, taip pat — dvasingasis Michelangelo Mozės pavidalas, ar Duererio Apaštalai. Galima būtų pasakyti: grožis yra moters galybė, gi tvirtumas — vyro grožis.
 
      Kodėl dieviškasis rojaus Kūrėjas tvirtumą ir didingumą suteikė vyrui? Tikriausiai todėl, kad skyrė jį būti valdovu, savo namų ir visos žemės karaliumi. Norėdamas būti savo šeimos galva, pasistatyti ir saugoti savo namus, vyras turi būti tvirtas ir galingas. Savo jėga šiandien jis žavi savo širdies busimąją, rytoj — gal užkariaus tolimus kraštus. Jis turi būti stiprus, kaip savęs paties ir savųjų gynėjas, savo kaimenių ir turto saugotojas, savo tautos kovotojas ar nedraugiškųjų gamtos jėgų nugalėtojas.
 
      Be abejo, kūninė jėga ir tvirtumas šiandieniniam vyrui nebėra tiek reikalingi, kiek viduramžių riteriui, ar priešistorinių laikų puslaukiniam žmogui. Šiandieninis žmogus turi baisesnių ginklų už kardą ar kirvį. Maratono bėgiko raumenų jėgą pralenkė ūžiantieji motorai. Ir šių dienų herojai karus laimi ne tik kūno tvirtumu, kiek savo užgrūdinta ir tvirta dvasia.
 
      Gal daugeliui neatrodys savaime aišku, kad yra nevien kūno jėga, bet ir dvasios jėga. Ir lygiai, kaip esti fizinių silpnumų : širdies muskulų, ar nervų nusilpimų, taip pat būna ir dvasinių silpnumų, netgi apsčiai. Ištižimas, tingumas, neryžtingumas, nesusivaldymas, neištikimumas, bejausmiškumas, atbukimas — tai būdingiausi dvasinio silpnumo pavyzdžiai.
      Lygiai, kaip kūnas privalo išvystyti tvirtumą, taip ir dvasia turi išvystyti šitų negerovių priešingybes: energiją, sąmoningumą, išmintį, fantaziją, atmintį, pajėgumą apsispręsti, charakterio tvirtumą, veiklumą, ištikimybę, susivaldymą, pastovumą, ištvermę, drąsą, meilę ir didžiadvasiškumą. Šitos dvasinės jėgos žmogui yra dar reikalingesnės, negu raumenų jėga.
 
      Beveik neteko girdėti atsitikimų, kad raumenų jėga atstotų dvasines jėgas, gi dvasinės jėgos raumenų jėgą atstoti gali visuomet. Kaip tik dėl to didžiąją kovą dėl egzistencijos galutinai laimėjo ne didieji prieštvaniniai žvėrys, bet mažas, sąmoningas, ryžtingas, ir ištvermingas žmogus. Taip pat ir individų, ar atskirų tautų kovose visuomet mažasis protingasis Dovydas laimi prieš Galijotą.
 
      Egzistencinėje kovoje dėl dangaus — ne dėl žemės —, dvasios tvirtumas yra daug reikalingesnis, negu kūno tvirtumas. Kai religija mus moko “būti tvirtais”, ji kaip tik turi mintyje mūsų kovą dėl amžinosios Dievo karalystės. Ir iš tiesų: norint atsispirti pagundoms ir nepalinkti po sunkiais gyvenimo smūgiais, norint laimėti kovą su velniu ir jo visa svita, laimėti kovą su aistromis, troškimais ir rūpesčiais, reikia turėti didžią ir tvirtą dvasią.
 
      Silpnuolis toje kovoje kris ir nebesikels. Jo užkliūdami, ant jo užgrius kiti. Silpnuolis silpnina savo aplinką, savo bendruomenę, savo tautą ir savo bažnyčią. O pasaulio laivui reikia stipriadva-sių, kurie stovėtų tiesūs, lyg stiebai: juo stipriau pūs vėjai, juo greičiau laivo burės, prie jų pritvirtintos, neš laivą pirmyn.
 
      Krikščioniškajam pasauliui ir Dievo karalystei pirm visako reikia stiprių žmonių, kaip pilioriai, kuriais remtųsi visa gotiškųjų skliautų architektonika. Skliautai turi būti pastatyti iš tūkstančių akmenų, gi Petras turi būti kertinis akmuo, nes jis yra “uola ant kurios Aš pastatysiu savo bažnyčią” (Mato, 16, 18). Tačiau to vieno kertinio akmens didžiam dvasiniam bokštui iškelti nepakanka. Reikia dar begaliniai daug stiprių, kaip uolos, charakterių, iš kurių amžinasis Architektas galėtų “statyti”, kuriems Jis savo planą galėtų patikėti.
 
      Dėl to kiekvienam krikščioniui galioja Kristaus reikalavimas: “Tu būk uola, ant kurios aš galėčiau toliau statyti savo bažnyčią”. Bet kaipgi gali tapti tas, kurs visiškai nėra panašus į uolą?
 
      Gamtiškosios uolos nėra iš dangaus iškritusios, bet pasidariusios. Panašiai silpnas, minkštas ir lūžinėjąs žmogus gali kietu ir stipriu pasidaryti. Per gimnastiką, sportą, treniravimąsi Įgyjama kūninė jėga. Dvasinę jėgą taip pat galima įgyti atkakliai stengiantis, nuolat pratinantis, nuolat iš pradžios pradedant, suklupus, vis iš naujo keliantis, nuolat naštą vėl imant nešti, nuolat nugalint kliūtis ir patį save, kovojant su aplinka ir su savimi pačiu.
 
      Netgi jei būtume tvirtabūdžiai iš prigimties, tokiais išlikti šiame pasaulyje, kur viskas mus silpnina, laužo ir minkština, galime tiktai visą laiką stengdamiesi ir tempdamiesi. Stiprusis, iš prigimties galingasis Paulius dėl to sakė: “Aš bėgioju, fechtuojuosi ir tvardau savo kūną, kad tik jis man tarnautų ir manęs nepražudytų (Kor. 9, 26, 27). “ .. .Manau, kad dar nelaimėjau, dėl to stengiuosi siekti to, kas yra prieš mane, veržiuosi į tikslą, į vertumą gauti dieviškąjį užmokestį” (Pilip. 3, 13, 14).
 
      Apaštalas žinojo, kad tokios valingos kovos nei pamaldumas, nei tikėjimas negali atstoti. Juk yra labai pamaldžių krikščionių, kurie, užgriuvus gyvenimo naštai, pasirodo silpnuoliais. Tai tie pamaldieji, kurie krikščionybėje teieško paguodos, pagalbos, dvasinio jaukumo, malonios nuotaikos maldoje, pastogės, šiltnamio, bet ne didžiosios dvasinio kovojimo mokyklos. Kas nori būti tikru krikščioniu, neturi būti atlaidus savo silpnumui, neturi nuolat glaustis prie kitų, bet, kur tik galėdamas, turi gelbėtis pats, ir turi džiaugtis, galėdamas apginti kitus, jiems padėti; turi džiaugtis galėdamas būti šiandien kūju, ryt — priekalu, kūju ir priekalu sau pačiam, kūju ir priekalu Dievo rankoje.
 
      Tik nesupraskime, kad moralinis auklėjimas ir saviaukla etinės pastangos ir nusistatymai gali pavaduoti pačią religiją. Kas išėjo stoikams, norėjusiems išugdyti kietus, stiprius žmones? Tik tušti vaikai, berniukai. O ką krikščionybė padarė iš berniukų? — Didvyrius!
 
      Krikščionybė duoda tvirtą pagrindą žmogui po kojom, sveiką, tyrą orą dvasiai kvėpuoti, kilniausios kovos bei imtynių lauką, didžių minčių sustiprėti, ramią sąžinę pailsėti, ir malonę augti; ypatingai per Sakramentus, kurie yra tartum antgamtinis gyvybės ir tvirtybės Gralis: Sutvirtinimo sakramentas, kurs yra jėgos sakramentas, atgailos Sakramentas, kaskart ištiesinąs palaužtą nendrę, ir — Paskutinės Vakarienės Sakramentas, tikroji “stipriųjų duona”, teikianti tiek daug jėgų žmogui iš centrinės Didžiosios Jėgos, iš pačios Viešpaties Širdies. Per juos tikrasis krikščionis, ar būtų jis vyras, ar moteris, įgauna aukštąjį dvasios “ūgį”, tvirtą dvasinį žengimą pirmyn, išmintingą žvilgsnį, ramią nuotaiką, kuri jam gelbsti, jei ne laimėti, tai nors garbingai užbaigti gyvenimo kovą.
Išvertė Dr. D. Narutavičiūtė