Spausdinti
Mielas Jaunuoli,
 
      Praėjusį kartą kalbėjomės apie brangiausią Tavo turtą — skaistybę. Užsiminėme apie didelius jai gresiančius pavojus ir apie klastingus, iš visų pusių tykojančius priešus. Tuos pavojus Tu gerai pažįsti, nekartą ir priešo puolimus jutai, bet norėtum sužinoti, kaip tų pavojų išvengti, kaip atmušti klastingus puolimus.
 
      Skaistybė — tai status, stiklinis, smaila viršūne kalnas. Jei pačioje viršūnėje stovėsi, galėsi išsilaikyti. Bet paslink tiktai vieną žingsnį žemyn — ir nugarmėsi iki bedugnės! Tas kalnas toks lygus, slidus ... Už nieko nesusilaikysi, niekur nesusigriebsi, neteksi lygsvaros ir nuriedėsi. .. Kai atsipeikėjęs atmerksi akis, pasijusi begulįs ant purvinos žemės. Kūnas bus apdaužytas, visus sąnarius skaudės, o sąžinę tartum ne vienas, bet šimtai kirminų grauš. Pakelsi ašarotas akis į viršų, pamatysi dangaus mėlynėje baltai spindinčią kalno viršūnę... Dar tik prieš kelias sekundas ten buvai, bet dabar . . . Kaip ji toli!
 
      Ar iš nusiminimo save patį keiksi, ar užsikniaubęs verksi žavios kalno aukštumos, nieko o nieko Tau, vargšeli, nepadės, jei minutėlę atsisėdęs nepagalvosi, kad tik nuo vieno vienintelio žingsnio taip atsitiko, nuo mažo, nereikšmingo judesio . . . Nepagalvojai, manei, kad tai menkniekis. Tik iš lengvabūdiško įdomumo pažengei tą žingsnį, ir še tau! Koks mažas, atrodo toks nereikšmingas neatsargumas, o kokios pasekmės!
 
Principiis obsta!
 
      Skaistybės srity vidurinio kelio nėra: arba būsi skaistus, kaip angelas, arba skaistybę visiškai prarasi. Kartą pradėjęs, kartą nuo angeliškos skaistybės nukrypęs, jau nesusilaikysi, protas aptems, ir jausmai Tave nublokš, kur norės. Taigi, jei nori būti skaistus, yra tik vienas kelias, nurodytas jau romėnų poeto Ovidijaus: principiis obsta — pasipriešink pradžiai! Jeigu su pagundomis pradėsi žaisti, tikriausiai joms pasiduosi. Jeigu vieną kitą smulkmeną sau leisi, manydamas, kad tai nepavojinga ir nenuodėminga, jeigu prieisi prie tos ribos, už kurios jau prasideda nuodėmė, būk tikras, kad ten nesustosi, tą ribą peržengsi ir — skaistybė jau prarasta.
 
      Paprastai pagundos prasideda nuo minčių, todėl su jomis ir turi ypatingu būdu kovoti. Kai tik savyje pajusi kokią nepageidautiną, pavojingą mintį, žerk ją šalin, kaip kibirkštį nuo rūbų. Jei delsi, paskui bus per vėlu — pasijusi, kad jau liepsnoji. Stenkis išvengti ne tik to, kas aiškiai nuodėminga, bet ir to, kas pavojinga, kas gali į nuodėmę įvesti.
Tegul kalba jaunimas!
 
      Kartais vienas kitas jaunuolis parašo, kad jiems nusibodę klausyti sausų vyresniųjų patarimų bei perspėjimų, norėtų jie patys savo problemas spręsti ir išgirsti vienas kito nuomonę. Šiam tikslui ir buvome paskelbę jaunimui anketą. Perrašysime kai kurias įdomesnes jaunuolių atsiųstas mintis.
 
      Visi sutinka, kad prieš skaistybę galima nusidėti ne tik darbais, bet ir mintimis. Kiekvienas skundžiasi, kad jį tos mintys dažnai kamuoja ir su jomis kovoti labai sunku. Beveik visi pasisako, kad esant tarp kitos lyties žmonių, pvz. šokiuose, maudyklėse, paplūdimiuose, paprastai neskaisčių minčių neateina. Bet jeigu tokius pat žmones matai žurnaluose, tada dažniausiai ateina visokių blogų minčių ir susierzinimų. Visi prisipažįsta, kad daugiausia tų minčių ateina, vartant ar skaitant tam tikros rūšies knygas ir žurnalus, o taip pat ir nieko neveikiant, ypač vakare ar iš ryto drybsant lovoje. Dažnai sužadina blogas mintis įvairios mieste matytos reklamos, filmos, dainos, dviprasmiški anekdotai.
 
      Visų prisipažinimu, kova su šiomis mintimis yra sunki. Žinoma, vieniems pasiseka lengviau jomis nusikratyti, nukreipiant mintis kitur, kitus ilgiau ir įkyriau jos vargina. Ši kova priklauso nuo valios stiprumo ir nuo rimto noro. Valią gali labai susilpninti neskaistūs gyvenimas, dažnas pasidavimas pagundoms. Kai kurie sako, kad savyje pajunta lyg dvigubą žmogų: vienas norėtų tomis mintimis nusikratyti, o kitam patiktų dar šiek tiek jomis pasidžiaugti. Aišku, kad taip elgiantis, kova bus sunki ir dažniausiai pasibaigs pralaimėjimu. Reikia griežtai pasipriešinti, vos tik pastebi tas mintis.
 
      Nereikia įsivaizduoti, kad ta kova turi būti labai rafinuota. Kartais juo ji paprastesnė, tuo geresnių vaisių atneš. Beveik visi pastebi, kad galima blogomis mintimis nusikratyti, prisiverčiant galvoti apie kitus dalykus, nukreipiant mintis į kokius nors buvusius įvykius, pradedant ką nors dirbti, skaityti, žaisti, išeinant pasivaikščioti. Tinginiavimo ir nieko neveikimo reikia saugotis, kaip didžiausios blogybės. Vakare nepatartina anksti gulti, jei manai, kad greitai neužmigsi. O iš ryto stenkis, vos pabudęs, keltis. Nemiegant drybsoti lovoje yra labai pavojinga.
 
      Kai kurie pasisako, kad daug jiems toje kovoje padeda dvasinės priemonės: malda ir sakramentai, ypatingai dažna išpažintis ir Komunija. Be abejo, pasitikėti tik savo jėgomis būtų neprotinga. Jeigu jaunuolis aistringai nepamils Kristaus ir savo dangiškosios Motinos, jis ieškos kitų priemonių patenkinti savo meilės trokštančią širdį, bet niekur nesuras, jeigu jų ieškos, eidamas uždraustais keliais.
 
      Tik viena mergaitė rašo, kad ji vengia dažnai eiti išpažinties, nes bijosi, kad po jos vėl gali greitai mintimis nusidėti. Tai yra labai neprotingas elgesys. Argi būtų protinga atsisakyti vaistų, manant, kad po to vėl kada nors gali susirgti? Ar būtų protinga atsisakyti valgio ar gėrimo, žinant, kad po to ir vėl jausi alkį bei troškulį? Juo daugiau Tave pagundos kankina, juo dažniau joms pasiduodi, tuo daugiau stenkis prieš jas vartoti dvasinius vaistus — eiti išpažinties ir Komunijos. Esant susijungus su Kristumi, vis tiek bus lengviau pagundų išvengti arba jas nugalėti. O jeigu ir pralaimėsi, jei nuo Jo nusigręši, stenkis kuo greičiausiai vėl nuoširdžioje išpažintyje Jį atsiprašyti ir su Juo Komunijoje susijungti.
 
Dar keli patarimai.
 
      Nemanyk, jaunuoli, kad mažiausiai pagundų jausi, jei užsidaręs sėdėsi kambaryje. Priešingai! Tada jos gal labiausiai Tave apniks. Eik į gamtą, žaisk su draugais, linksminkis. Tikriausiai Tau daugiau blogų minčių ateis vienam būnant savo kambaryje, negu su draugais ir draugėmis šokių salėje. Būk visuomet kuo nors užsiėmęs ir stenkis tuose užsiėmimuose rasti džiaugsmo bei pasitenkinimo. Jei neturėsi to gražaus, nekalto džiaugsmo, ieškosi uždrausto. Tik, deja, jo nerasi. Ieškodamas malonumo, rasi tik nusivylimą.
 
      Reikia taip pat atsiminti, kad ne visos mintys yra blogos ir nuodėmingos, galvojant apie kitą lytį. Kartais, kai kurios nors konferencijos metu pasakai mergaitėms, kad jos klaustų, jei kas neaišku, jei turi kokių nors problemų, minutėlę visos tyli. Bet štai, žiūrėk, kokia nors trylikmete, nugalėjus nedrąsumą, ir sukaupus visas jėgas, išraudus lyg putino uoga, pakelia drebančią rankutę ir paklausia: “Ar yra nuodėmė galvoti apie berniuką?” Kai kam gali atrodyti šita scena labai juokinga, bet vis dėlto ji yra rimta. Koks amžius, tokios ir problemos.
 
      Nei berniukas nei mergaitė nėra nuodėmingi sutvėrimai, todėl ir apie juos galvoti negali būti jokios nuodėmės. Nuodėmė yra galvoti ir trokšti tai, kas yra uždrausta, kas Tau negalima. Jeigu įsivaizduoji visokias negražias scenas ir su pamėgimu apie tai galvoji, be abejo, kad yra nuodėmė. Apie tą patį dalyką galvoti vedusiems gali nebūti jokios, nuodėmės, nes jiems tai yra galima. Kas kita su nevedusiais. Objektyviai imant, ir nevedusiems būtų galima galvoti apie ateitį, apie savo būsimą šeimą, apie savo teises ir pareigas šeimoje, apie malonumus ir džiaugsmus, kylančius iš šeimyninio gyvenimo. Bet šioje srityje reikia daug atsargumo. Jeigu tos mintys ir svajonės sukelia pagundų, suerzina jausmingumą, veda į nuodėmę, reikia jų vengti, nes išstatyti save be jokio reikalo nuodėmės pavojun jau yra nuodėmė.
 
      Labai yra sunku nustatyti, kur yra riba tarp to, kas nuodėminga ir kas nenuodėminga. Tas pats dalykas vienam gali būti labai pavojingas, o kitam visai indiferentiškas. Čia daug kas priklauso nuo asmens prigimties, nuo jo išauklėjimo, nuo įvairių aplinkybių. Duoti visiems bendras taisykles yra neįmanoma.. Todėl labai patartina, kilus neaiškumams, nueiti pas savo dvasios vadą ir atvirai išsikalbėti. Jis, Tave pažinęs, galės patarti ir nurodyti tinkamus vaistus bei Tau tinkamą kelią, kuriuo turi eiti, kad nenuklystum į pavojingus šunkelius.
 
Juozas Vaišnys, S. J.