A. Paauglių psichologija
Trečiosios vaikystės metu (6-11 m.) vaikas ne tik religinėj raidoj, bet ir gyvenime padaro didelę pažangą. Pasikeičia ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Prasideda laimingiausios vaiko dienos. Geriausi vaikystės metai laikomi trečiosios vaikystės pabaigos amžius — 10 - 11-ji metai. Vaikišką savimi pasitenkinimą vaikas dažnai išreiškia šiais žodžiais: “Aš esu stiprus!” Tačiau šitos laimės dienos neilgai trunka. Jis jau stovi veidu į paauglystę. Paauglystė tarsi tiltas, kuris jungia vaikystę ir jaunuolystę. Ji vadinama prepubertetu, nes po jo ateina tikrasis brendimas - pubertetas. Paauglys nebe vaikas, nors dar ir ne jaunuolis. Jis jaunuolėlis. Jo dvasioj jau pastebimos pirmosios jaunuolių psichikos apraiškos.
Paauglys smarkiai auga, ypač pailgėja jo galūnės. Jis tampa neproporcingas, negrakštus, ilgakojis ir ilgarankis. “E, kad tu ir nevykęs”, dažnai išgirsta iš tėvų ir artimųjų. Jam trūksta pirmiau buvusio paslaugumo ir sėkmės, nes dažniau esti susimąstęs, įsigilinęs į save, nematąs kas aplinkui jį dedasi, negirdįs kas jam sakoma. Jis ir taip nėra patenkintas savimi, o girdimi priekaištai veda į nusiminimą.
Paauglio berniuko santykiai su tėvais blogėja. Jis veržiasi į savistovumą, o tėvai nenori paleisti iš savo globos. Jį labai erzina tėvų klausimai, kur jis buvęs, arba kur ruošiasi eiti. Jam ima rodytis, kad tėvai jį tyčia erzina, visai nepaiso jo teisių, yra tikri despotai. Jis vaizduojasi visai paliekąs namus, vargstąs, kenčiąs, tačiau visas kliūtis nugalįs ir grįžtąs laimėtoju. Jei berniukai lengva širdimi tolsta nuo namų, atsipalaiduoja nuo tėvų įtakos ir dėl to nejaučia sąžinės graužimo, tai su mergaitėm esti kiek kitaip: jos, būdamos labiau prisirišusios prie šeimos, pareigingesnės, mažiau egocentriškos, natūralų nutolimą nuo namų ir tėvų laiko nedoru elgesiu, nedėkingumu, nuodėme.
Su paauglystės pradžia ima reikštis taip vadinamoji negatyvi fazė, pasipriešinimo amžius, kada iš pagrindų pasikeičia paauglio santykiai su tėvais, mokytojais, draugais. Jis lengviau pasiduoda blogai įtakai, sunkiau prieinamas gerai.
Negatyvioji fazė anksčiau prasideda ir ryškiau pasireiškia mergaitėse. Šio amžiaus mergaitė nenori dirbti, yra nepatenkinta, nerami, neklusni, linkusi prie to kas ginama, paslaptinga, pavojinga. Šiuo metu mergaitė gali lengvai tapti nedoro žmogaus auka. Ji neturi skonio įprastam, tvarkingam, kasdieniniam gyvenimui. Vidinio neramumo ir silpnumo veikiama mergaitė praranda ligi šiol turėtą pozityvų santykį su aplinkos pasauliu, nuo kurio izoliuojasi. Jai atrodo, kad niekas jos nesupranta, visi skriaudžia, neteisingai su ja elgiasi. Todėl ir ji yra priešgina, reikli, pikta, liūdna, ieškanti vienatvės. Negatyvioji fazė sutampa su paauglystės laikotarpiu (11 - 13 m.).
Berniukuose negatyvioji fazė nėra tokia ryški kaip mergaitėse. Jos apraiškos pastebimos 13-tais arba 14-tais amžiaus metais, kada berniukas, išgyvendamas jėgos jausmą, nori pasižymėti, kuo nors imponuoti. Jis kritikuoja savo tėvus, mokytojus, kritiškiau vertina draugus. Jis žiūri, ar jų draugiškumas tikras, nuoširdus, ar nėra pagrįstas savimeile, kokiu nors išskaičiavimu. Dažnas šiuo metu berniukų pasigyrimo melas, svetimos nuosavybės pažeidimas.
Kritiškiau paauglys vertina mokykloje dėstomus dalykus. Jis klausia, ką ši ar ana pamoka duos mano gyvenimui. Būdingi paaugliui klausimai: “Kas didžiausias menininkas, kas žymiausias rašytojas, kas turtingiausias žmogus pasaulyje?” Šie klausimai rodo, kad paauglys nori kuo daugiau žinoti ir reikšti. Paauglys tą asmenį mėgsta, kuris jo reikšmę pripažįsta, jo pastangas įvertina. Antipatija skirta tam, kuris jo reikšmę mažina. Mažieji broliai ir seserys, silpni, globos reikalingi, paauglio mylimi ir globojami. Su vyresniaisiais broliais ar seserimis paauglys dažnai nesutinka, ginčijasi: jie jį ignoruoja, o jis jų nemėgsta.
Mylimiausi paauglių berniukų žaidimai yra kovos žaidimai. Jie sudaro 90% visų žaidimų. Mergaitės mėgsta ratelius. Tarp berniukų ir mergaičių nebėra bendravimo. Abiejų lyčių paaugliai eina savais keliais.
Berniukus domina didvyrių žygiai, tolimų kraštų gyvenimas, kelionės. Jie mėgsta kelionių aprašymus, nuotykių apysakas. Mylimiausia šio amžiaus berniukų knyga — “Robinzono gyvenimas”. Mergaitės mielai skaito pasakas, padavimus, įvairias apysakas.
Paauglių auklėjime, ypač negatyvios fazės metu, reikalingas kantrumas ir jų dvasinės būklės supratimas. Šiuo metu aštrėja drausmės klausimas. Paprastą pastabą, įspėjimą paaugliai dažnai praleidžia negirdomis. Jie reikalingi kietesnės rankos, tačiau tokios, kuri valdoma išmintingos, juos suprantančios galvos ir mylinčios širdies. Griežtumas, kaip ir perdėtas švelnumas, paauglių nemėgstami.
B. Paauglių religinis nusiteikimas
Kaip paauglio psichika skiriasi nuo vaiko psichikos, taip paauglio religinis gyvenimas skiriasi nuo vaiko religinio gyvenimo.
Vaiko gyvenime ir religijoje vyrauja emocionalinė pusė, jausmas, o protas tevaidina antraeilį vaidmenį. Paauglio amžiuje įvyksta reikšmingas posūkis. Vietoje jausmo pirmaujančią vietą religiniame pasauly užima protas. Paauglys nori turėti aiškias, tiesai neprieštaraujančias, tikrovei artimas religines sąvokas. Šiuo metu vaiko religija ima keistis į paauglio, jaunuolio religiją. Prasideda didesnis religinėm tiesom susidomėjimas, padažnėja klausimai, pradeda reikštis pirmos abejonės.
Vaikas daugiau domisi išoriniu pasauliu. Jo dėmesys nukrypęs į išorę. Gautuosius įspūdžius vaikas priima be refleksijos, be susimąstymo. Paauglys su išoriniu pasauliu santykiauja jau kiek kitaip — jis pastebėtus reiškinius vertina, ieško jų priežasties, galvoja apie pasekmes. Jis nebepriima su vaikišku naivumu to, ko nesupranta, kas jam neaišku. Pabudęs protas nori viską suprasti, išsiaiškinti. Paauglio gyvenime ima reikštis kritiška ir vertinanti laikysena. Tai turi įtakos ir religiniam gyvenimui.
Vaikas gyvena šios dienos rūpesčiais. Paauglys jau pradeda mąstyti apie savo ateitį, gyvenimo tikslą. Jo sąmonėje vis dažniau iškyla klausimai: “Kas aš, kam aš, kokia yra mano gyvenimo paskirtis?” Tai pabundančios asmenybės klausimai, kurie rodo individo susirūpinimą užimti tinkamą vietą gyvenime. Iš išorinio pasaulio paauglio dėmesys grįžta į vidaus pasaulį, savąjį “aš”. Žingsnis po žingsnio paauglys darosi “filosofas”, jis ima spręsti pagrindinius gyvenimo klausimus.
Paauglio amžiuje religija nebėra įpratimo ar klusnumo dalykas, bet asmeninis nusistatymas ir pergyvenimas. Religinė tradicija, kaip ir kitos gyvenimo sritys, iš naujo pervertinamos ir tiriamos. Religinių tiesų turinys, kitados priimtas be svyravimo ir kritikos, apsvarstomas pabundančio proto šviesoje. Religinės praktikos atliekamos didesniu sąmoningumu.
Paauglys yra tikrumo fanatikas. Kiekvienas pasakojimas, kiekviena istorija jam turi būti tikra. Jam tik tas vertinga, kas tikra, neabejotina. Šitą padidėjusį kritiškumą jis taiko religinei sričiai. Vaiko tikėjimas, paremtas autoritetu, dabar pervertinamas. Vaiko religija pakinta, bet nebūtinai žūsta. Pasitaiko, kad paauglys netenka tikėjimo, kaip tai atsitiko su Vladimiru Solovjovu. Paauglio amžiuje, stipriai pabudus protui, iš dalies dėka netikusių knygų skaitymo, jis praranda tikėjimą. Tuos pačius šv. paveikslus, prieš kuriuos klūpodamas taip neseniai vaiku būdamas meldėsi, jis išmeta iš savo kambario pro langą į sodą. Tik po kelių metų, daug kentėjęs, mąstęs ir skaitęs, jis vėl tapo giliai tikinčiu.
Būdingas paauglio klausimas, kuris daugelio kartojamas, yra šis: “Iš kur atsirado Dievas?” Paauglys ieško tvirtos atramos Dievuje, todėl jam rūpi pagrindiniai klausimai: “Iš kur Dievas, kas yra Dievas?”
12-kos metų berniukas, kalbėdamas apie Dievą, stato tokius klausimus: “Kodėl Dievas padarė save nematomu? Šv. Rašte rašoma, kad kitados Dievas yra kalbėjęs tiesioginiai žmonėms. Kodėl šito nebėra mūsų laikais? Ar dabar žmonės daug blogesni, kaip tada?”
A. Huth davė Muencheno miesto mokykloje 11-12-kos m. berniukams klausimą: “Kaip atsirado pasaulis?” Gauta trys grupės atsakymų. Pirmosios grupės atsakymai yra šv. Rašto pasakojimo pakartojimas. Antroji grupė duoda Kanto - Laplaso teorijos bruožus. Trečioji grupė buvo vidurys tarp aukščiau minėtų — šv. Rašto pasaulio sutvėrimo aprašymą derino su Kanto - Laplaso teorija.
To paties amžiaus berniukai turėjo atsakyti į kitą klausimą: “Iš kur žinome, kad yra Dievas?” Įdomu, kad atsakymuose matosi net kelios rūšys argumentų : kosmologinis, tikslingumo, ontologinis, moralinis. Tegu šitie argumentai neišplėtoti, bet vis tiek jie rodo, kad paauglių protavimas jau gerokai pažengęs palyginus su vaikų protavimu.
Noras suprasti tai, kas yra nesuprantama, noras būti tikram dėl savo ateities, išsisaugoti pavojų ir įvykius pakreipti sau pageidaujama kryptimi, panaudojus tam tikras slaptas jėgas, paauglį kartais priveda prie maginio galvojimo ir maginių ceremonijų — prietaringumo. Viskas paaugliui atrodo svarbu ateičiai, pasisekimui ar nepasisekimui: kuria koja išlipama iš lovos, kokia eile nusivelkant padedami rūbai arba apsivelkant paimami; kokie žmonės kelyje į mokyklą sutinkami, kaip eita šaligatviu. Iš viso to esą “galima” spręsti kokia diena bus mokykloje — laiminga, ar nelaiminga.
Iš autobiografijų ir kitokių šaltinių yra žinomas ir kitas savotiškas paauglio religinio gyvenimo bruožas, tai noras arba tendencija, kad Dievas savo buvimą paliudytų aiškiu ženklu arba stebuklu. Paauglys bažnyčioje, namuose arba mokykloje, ypač atsidūręs sunkiose, neaiškiose aplinkybėse, laukia Dievo piršto pasirodymo, Jo aiškaus įsikišimo. Paauglys labai nori matyti aiškų, neginčijamą Dievo galybės pasireiškimą. Siekdamas, kad viskas gyvenime kiek galima būtų tikra ir neabejotina, paauglys nori būti visiškai tikras ir dėl Dievo buvimo.
C. Religinės abejonės
Tikra prasme religinės abejonės dažniau pasitaiko tikrojo brendimo metu — jaunuolio amžiuje. Paauglio abejonės dažniausiai yra aiškinimosi, o ne tikro abejojimo pasekmė. Kai kada jos yra girdėtų priekaištų pakartojimas. Religija, ypač paauglio amžiaus pradžioje, dar nėra gyvenimo ir pasaulėžiūros pagrindinis klausimas. Tai greičiau ieškojimas ir ilgesys aukščiausios Būtybės, kuri paauglį mylėtų, suprastų ir jam padėtų.
Mano pravestoj anketoj iš 130 paauglių 13 pasisakė turį religinių abejonių. Iš jų 9 mergaitės ir 4 berniukai. Daugiausia neaiškumų susiję su Dievo buvimu:
1. Ar yra Dievas? Šitą klausimą kelia 3 merg. ir 1 berniukas.
2. Kaip Dievas gali būti be pradžios? 1 bern.
3. Iš kur Dievas atsirado? 1 b.
4. Kodėl Dievas vadovavo žydų tautai, jei žinojo, kad vėliau ji bus pasmerkta? 1 b.
5. Ar žmogaus siela nemiršta? 2 m.
6. Iš kur Bažnyčia žino, kas yra šventasis, jei jis miršta ir mirusį paskelbia šventuoju? 1 m.
7. Ar yra pragaras? 1 m.
8. Aš abejoju, ar pirmieji žmonės nusidėjo, nusiskindami nuo medžio obuolį. 1 m.
D. Panašumai ir skirtumai
Tik bendriausiais bruožais religinio brendimo vaizdas yra tas pats visiems paaugliams. Be panašumų pasitaiko ir gausiai skirtumų. Jie ateina iš skirtingo paauglių temperamento, skirtingos socialinės aplinkos, skirtingo auklėjimo, skirtingų lyčių ir ne vienaip stipraus prigimto religinio polinkio.
Skirtingai paauglio religinis gyvenimas plėtosis marksistiniai - proletarinėje aplinkoje ir giliai tikinčioje, pasiturinčioje šeimoje. Pirmuoju atveju paauglys nuo pat mažens susidurs su religijai priešinga aplinka. Neprisidės prie normalios religinio gyvenimo plėtotės tokios kalbos, kad Dievas ir religija esą turtingųjų išmislas. Bažnyčia esanti apgaudinėjimo įstaiga, o visi tikintieji veidmainiai. Tokios kalbos greičiau sunaikins paauglio tikėjimą, o ne padės jam plėtotis.
Antruoju atveju, kai vaikas ar paauglys auga giliai tikinčioje šeimoje, jis savaime persiima ten esančiu religingumu ir pamažu auga į religinę asmenybę. Vis dėlto pertempta religinė atmosfera namuose nėra tinkama aplinka, kur paauglio religinis gyvenimas tinkamai plėtotųsi. Taip esti šeimose, kurios priklauso kuriai nors sektai. Tiesa, paauglys dažniausiai prisitaikys prie įtemptos religinės atmosferos, bet yra pavojaus, kad styga bus pertempta, kad jaunuolio širdy kils prieštaravimas ir jis pasuks visai priešinga kryptimi. Niekados nereikia užmiršti persotinimo pavojaus.
Geriausia dirva paaugliui religiniai augti yra nuosaiki religinė atmosfera, kur ne tiek apie religiją kalbama, kiek ji nuoširdžiai vykdoma. Jei šeimoje viešpatauja didelė šventiems dalykams pagarba, švelnus pamaldumas, jei vykdomi artimo meilės darbai, jei šeima yra įsitraukusi į savo parapijos veiklą, nuoširdžiai įsijungusi į bažnytinių metų eigą, jei tėvai kartu su paaugliais eina prie sakramentų ir taktingai prižiūri, kaip jie paruošia tikybos pamokas — tokiose aplinkybėse galima laukti normalios religinės raidos, nebent netikę draugai, religijai priešingos knygos, ar antireliginė mokyklos dvasia trukdytų religiniam gyvenimui augti ir plėtotis.
Kun. Dr. J. Gutauskas