Spausdinti
      “Katalikų Bažnyčia yra senoji motina, ir aš noriu tai labai pabrėžti! Vienas kitas ura-protestantas bando keistais ir suktais įrodinėjimais išvesti savo kilmę iš apaštalų, aplenkdamas Romos Bažnyčią. Tai yra vaizduotės svajonė.
 
      Daugiau kaip tūkstantį metų Roma išlaikė visą ir pilną gyvybės krikščioniškąją Evangeliją ir perdavė toliau, kai dar niekas nė nesapnavo apie protestantiškąjį atsiskyrimą. Pats protestantizmo sąjūdis buvo tik tiek galimas, kiek galima šakelei atsiskirti nuo medžio. Jis išaugo iš stiprios motinos bažnyčios gyvybės.
 
      Aš negalėčiau gerbti pats savęs, jei aš pamirščiau, kad aš, kaip protestantas, iš tos motinos bažnyčios esu gavęs pačią krikščionybę, visą šviesą, džiaugsmą ir laisvę Kristuje. Ji išlaikė man taip labai mylimą bibliją. Iš jos gavau savo tikėjimo ženklus — sakramentus. Ji išaugino šventuosius, padariusius šią žemę laimingesne ir šventesne. Būčiau apgailėtinis ir nedėkingas žmogus, jei nemylėčiau man visa tai ir dar daugiau suteikusios bažnyčios. Per penkioliką šimtmečių visi į vakarus nuo Rusijos gyvenusieji pamokslininkai, klebonai, giesmių rašytojai, bažnyčių statytojai, socialinių reformų vykdytojai, poetai, mistikai ir teologai buvo Romos katalikai. Visas mūsų, protestantų, turimas dvasinis lobis yra paveldėtas per Romos Katalikų Bažnyčią”.
 
      Šitaip kalbėjo kongregacijonalistų bažnyčios, Winnetka, I11., kunigas Edwin F. Snell, 1914 metais, geg. mėn. 24 dieną.
 
      “Grįždami 500 metų mūsų religinės istorijos keliu, mes rastumėm daug suraizgytų problemų, bet mes nerastumėm tos, mus dabar varginančios (susiskaldymo. J. K.). Tada nebuvo, nei episkopalų, nei metodistų, nei presbiteronų bažnyčių. Tada buvo vienų viena pasaulinė bažnyčia — katalikiškoji.
      “Grįždami dar 500 metų, mes praeitumėme didžiąją arba graikų schizmą (atskilimą) ir vėl rastumėm vieną, nepasidalijusią krikščionybę, begyvuojančią jau visą tūkstantį metų, nuo Kristaus dienų. Jei mes tikime, kad krikščionybės esmė ir tiesa yra visada ta pati, kad Kristus visada pasilieka ir būna savo Bažnyčioje, tai per pirmąjį tūkstantį metų mes randame kaip tik tai, ką aprašo Šv. Povilas ir už ką Kristus meldėsi (vienybę. J. K.). Tai buvo didžiausio krikščionybės augimo laikai. Tada laimėtos tautos ir rasės, kaip niekada vėliau. Nepaisant uolių mūsų misijonierių pastangų, susiskaldžiusioji krikščionybė neįstengė laimėti nė vienos pagoniškos tautos.
 
      Protestantiškoji reformacija sudrebino pačius krikščionybės pamatus. Ji atskėlė šiaurinę Europą nuo pietinės. Ji nunešė energingiausias ir pažangiausias Europos tautas. O tačiau senasis tikėjimas nebuvo sunaikintas. Pirmiausia, reformacija nepalietė Rytų Ortodoksų bažnyčios. Ji ir toliau ėjo savo lygiu tikėjimo keliu. Lotyniškoji Bažnyčia naujajame pasaulyje laimėjo daug didesnį skaičių sielų negu nustojo senajame. Visa Pietinė Amerika pakluso jai. Vos vos neprarasta Prancūzija ir didžioji Vokietija vėl atgauta. Už vis didžiausia staigmena yra ta, kad senoji lotyniškoji bažnyčia niekur nėra tokia veikli, tiek pilna gerų darbų, kaip ten, kur ji susiduria su protestantiškąja šaka”.
 
      Ir tie pacituoti žodžiai nėra kokio nors besididžiuojančio kataliko, o episkopalų kunigo X.E. W. Averill, Fort Wayne, Indiana, liudijimas jau 1916 m. kovo 5 d.    J. K.