Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1952M. 12 GRUODŽIO

T U R I N Y S
 
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI
 
     Vysk. Fulton J. Sheen. SŪNUS PALAIDŪNAS. Studija apie Vakarų civilizacijos krizę. Vertė Kun. Juozas A. Karalius. Kalbą žiūrėjo Č. Grincevičius. Viršelis dail. Romo Viesulo. Išleido LKSD Knygos Klubas Čikagoje 1952 m. 174 psl., kaina $2.
 
     Vysk. Fulton Sheen yra žinomas ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje savo įdomiais raštais ir originaliomis kalbomis. Šioje knygoje į Vakarų civilizacijos krizę jis žiūri, kaip į tą “laimingą” nuodėmę, iš kurios besigelbėdamas žmogus, anksčiau ar vėliau ateis į savo Tėvo namus. Ypatingai tiems šviesuoliams, kurių nutolimas nuo Bažnyčios yra ne tiek dorinės, kiek intelektualinės kilmės, Sheen padeda susiorientuoti.
 
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn. Vinjetės Vl. Vijeikio
 

ŠIĄ NAKTĮ

 
D. Mickutė - Mitkienė
ŠIĄ NAKTĮ
 
Šią naktį, šią ramią,
Dangus tiesia žemėn 
Taikos ir Palaimos rankas —
Tai amžinas Žodis 
Žaibu žemėn skrodė...
Tai Meilė, Šviesa ir Auka.
 
      Šią naktį, šią brangią, 
      Betliejaus padangėj 
      Nušvito žvaigždė nuostabi — 
      Ją regi Karaliai,
      Jie randa Vaikelį 
      Mergelės Marijos glėby...
 
O Jėzau, Vaikeli,
Užgimęs kūtelėj,
Ištiesęs rankutę į mus, 
Palaimink šiandieną 
Tu žmogų kiekvieną...
Parvesk į gimtuosius namus.
 
      O Kūdiki, Kristau,
      Maži mes, bet drįstam 
      Atnešti prie kojų tavų 
      Mūs širdis ir valią,
      Tik laimink mūs kelią 
      Ir vesk prie sodybų savų.
 

Šviesa Tamsoje, Liepsna Šaltyje...

T. R. Lombardi, S. j.
 
(Kalėdų apmąstymai)
 
     Pasaulyje meilė yra mirusi. Tai. kas šiandien atsitinka, galima palyginti laivo skendimui: laivas staiga subyra į šipulius — keleiviai šoka į bangas. Kiekvienas stengiasi užsikabinti už beplūduriuojančio baslio: šis mano! šis mano gyvenimas!... Jei kuris kitas artinasi, jį veja: šalin, šalin, ieškok kito išsigelbėjimo! Taip žmonės tampa egoistais. Panašiai atsitiko ir karo metu. Nelaimėje kiekvienas galvojo tik apie save, savo namus, savo duoną, savo darbą. O kiti?...
 
     Pagaliau, net šeimų židiniuose tapo pašauta meilė. Ogi šeima — meilės lopšys : kiekviena šeima gimsta iš meilės. Bet karas įsibrovė ir čia ir atskyrė vyrą nuo žmonos. Kai paskutinį kartą buvo atsisveikinta, ir jis su kuprine ant pečių atsitolino, atrodė, kad gyvenimas sustojo ten; atrodė, lyg jis būtų nepajudėjęs iš vietos, laukdamas jo sugrįžtant. Bet laikas bėgo. Jis buvo vis toli. Ir kai sugrįžo, vienas kito neatpažino: meilė jau buvo dingusi...
 
     Meilė sunyko tarp to paties krašto piliečių. Politinės partijos ėmė rietis. Net ir tie, kurie garsiausiai kalbėjo apie teisingumą, lygybę ir vargo palengvinimą, skelbė mokslą, persunktą neapykantos: to paties krašto vaikai ėmė vienas kitam linkėti blogo. Tapo iškeltos vėliavos viena prieš kitą: neturtingieji pakėlė ranką prieš turtinguosius, turtingieji stengėsi apginti savo privilegijas. Jau nebėra daugiau meilės tarp tos pačios žemės vaikų.
 
     O tarp tautų tiesiog išblėso bet kokia meilė. Jau keli metai, kai baigėsi karas ir dar nėra taikos: dar ištisos valstybės svetimų kariuomenių okupuotos; visur sutinkami tremtiniai; daugelio širdyse dar iki šiol bujoja kerštas.
 
     Ir dar lyg nebūtų gana iškentėta, jau imama kalbėti apie visuotinį karą: tautos grupuojasi į blokus; milžiniškos sumos skiriamos naujausiems ginklams, kurie daugiau išardo, greičiau sunaikina. Jau bandomos priešo jėgos. O Korėjos pusiasaly, kuris skirtas šiems bandymams, jau šimtai tūkstančių mirusių. Dar neužtenka išverktų ašarų! Dar per mažai pralieta kraujo! Dar nepakanka našlių ir našlaičių!
 
     Didžioji karo auka, kas ji yra? Buvo sugriauti namai, ir vėl jie atstatyti. Buvo subombarduoti traukiniai, ir vėl jais važinėjame. Trūko duonos, ir vėl ją valgome. Bet tai, kas negrįžta, kas atrodo užmušta, išreikšta kaip tik gražiausiu žodžiu, vieninteliu puikiu žodžiu: didžioji karo auka yra meilė.
     Štai aš — vargšas ir mažas žmogelis — išėjau ieškoti ko nors, kas sugebėtų išmokyti mylėti, sugrąžintų žmonėms gerumą. Ir atradau tai, kas neįtikima: meilės, paties gražiausio dalyko, meilės niekas nemokė... Buvo filosofų, kurie mokė filosofijos; buvo mokslininkų, kurie aiškino gamtos paslaptis; buvo politikų, kurie mokė politikos; buvo menininkų, kurie mokė meno. Bet meilės — paties kilniausio mokslo — nejaugi nemokė nė vienas?

Skaityti daugiau:

TIESOS IR LAIMĖS PASLAPTIS

      Tiesa yra viena. Žmogus turi įgimtą norą pažinti visą tiesą. Bet ar kiekvienas prieina prie pilnutinės tiesos? Ar iš karto, vienu žvilgsniu permato visą tiesos gelmę? Dažnas mūsų artinasi prie Tiesos Visumos pažingsniui ir palaipsniui.
 
Paslaptis — ne šios žemės duktė.
 
      Religinė tiesa — dieviškame apreiškime — mums patiekiama visa. Vadinasi, tiek, kiek žmogui reikia pažinti Dievą ir Jo reikalavimus, kad žmogus galėtų prisiartinti prie amžinybės vartų, apsivilkęs vestuvių rūbais. Kadangi religinės tiesos turinyje mes susitinkame su paslaptimis, kurios žemėje buvo ir liks paslaptimis, mes pasišauname manyti, kad mums ne visa tiesa perstatoma, užmiršdami, kad paslaptis nėra tuštuma arba beprasmė mįslė, bet begalinė gelmė, kurios žmogaus dvasia neįstengia pasiekti.
 
      Moderni pažiūra, kuri tiki tik tai, ką rodo statistikos, mikroskopas, ką nosis užuodžia ir fantazija įstengia įsivaizduoti, nemėgsta paslapčių. Nepajėgdama perkąsti kieto paslapties kevalo, ji atmeta paslaptį, kaip nesąmonę. Žinoma, šitokia pažiūra nėra moderni. Senieji graikų empiristai ir stoikai ranka numojo į paslaptis ir susikūrė minties pasaulį, kuriame viešpatavo ranka apčiuopiamas natūralizmas, o skeptikai, visiškai susimaišę pavargusio proto labirintuose, skelbė, kad net medžiagos pasaulis esąs Sacharos miražas.
 
      Utilitarizmas, prisiekęs ištikimybę patogumo, pelno ir pilvo dievui, nori pastatyti savo stabą ir religinės tiesos pasaulyje. Jam nepakeliui su paslaptimis, kurios liudija dvasios pasaulio buitį. Už tai jis sąmoningai sumaišo paslapties ir pasakos sąvokas. Ir modernus utilitarizmo atstovas greičiau priims hinduizmo sielų migraciją, kur viena siela keliaudama pereina daugelio savininkų rankas, kol ji galiausiai paskęsta beasmenės dievybės amžiname vandenyne, negu šv. Sakramento paslaptį, kur Dievas gyvena tarp žmonių po duonos ir vyno pavidalais. Priėmus hinduistinį sielos keliavimo supratimą, atpuola asmeninė atsakomybė. Kaip gi aš atsakysiu už savo darbus, jei siela, kurią aš dabar turiu, gyveno šunyje ir hienoje, priklausė Jonui. Petrui ir Barborai, o galų gale įsikūnys karvėje. Priėmus šv. Sakramento paslaptį, kur Kristus gyvas su savo kūnu ir krauju, nebeįmanoma pateisinti nevykusi laikysena bažnyčioje, Mišių apleidimas ir sąmoningas Komunijos vengimas.
 
      Tiesa yra labai tampriai surišta su paslaptimi, nes ji, būdama dieviškos kilmės, perviršija žmogaus galias. Kaip žmogaus kūnas nepakelia stratosferinio spaudimo, taip ir žmogaus dvasia paskęsta ir pasimeta begalinėje tiesos gelmėje. Todėl žmoguje, gal būt, nesąmoningai, kyla savotiškas nepasitenkinimas, kaip vaike, užsimovusiam tėvo kepurę ir batus. Ir kepurė ir batai — per dideli. Vadinasi, paslaptis liudija begalinį tiesos dydį viršijantį tiek praktinį tiek abstraktųjį žmogaus protą. Todėl prieš paslaptį žmogus turėtų nusilenkti. Kaip didingoje ir triuškinančioje kalnų aukštumoje žmogus staiga pasijunta nykštuku, taip ir susidūręs su paslaptimi, grumdamasis su tiesos didžia jėga, kaip Senojo Testamento Jokūbas su angelu, žmogus turėtų pagarbiai nusilenkti šventai tiesos paslapčiai.
 
      Paslaptis reikalauja ir laukia iš žmogaus kuklaus nusižeminimo ir subrendusio objektyvumo. Sunku žmogui pasakyti: nežinau ir nesuprantu. Dar sunkiau gyventi pagal tokios tiesos reikalavimus, kuri apvilkta paslapties nepermatomu šydu. Todėl išdidi modernizmo dvasia siūlo filosofinę ir religinę tiesą, kurioje nėra paslapčių, kur viskas išaiškinama anketų atsakymais, instinktais, nenormalumais ir laboratoriniais eksperimentais. Deja, atmetus paslaptį, idealas nustoja aukščio. Vietoje svaigaus katedros bokšto aukščio prieš mus iškyla vištininkas. Nėra paslapties, nėra gylio ir pločio. Atmesk paslaptį, ir švenčiausi dalykai nustos pagarbos didumo. Išsižadėk paslapties, ir mistinė šventovės atmosfera pavirs į pigią ir nešvankią šokių salę.
 
      Kartą Nietzsche pasakė dievažudžiams retai girdimus žodžius: “Jūs dar patys nežinote, kokią jūs bedugnę atvėrėte ir kokią šviesą užgesinote.” Paslapties atmetimas ir išsižadėjimas yra didelio akmens paleidimas į pakalnę. Paleisti — ne per sunkiausia, bet kas jį sulaikys ir kas savo galvą pakiš, pasiaukodamas už tūkstančius nekaltų protų.

Skaityti daugiau:

NAUJAGIMIO PRIEŽIŪRA

Mieloji Danguole,
 
       Trumpai peržvelgę vyravusias pažiūras į naujagimį praeityje, matėme, kad jei vaikas vaikščiojo, kalbėjo, matė ir girdėjo, tai vis buvo priskiriama motinos pastangoms ir jos rūpestingumui. Apžvelgdami dabartį, matėme, jog tos pažiūros, kaip klaidingos, jau visai yra išnykusios ir kad beveik visas dėmesys yra sutelktas ties fizine kūdikio egzistencija. Taip pat matėme, jog naujoji pedagogika didelį dėmesį kreipia į aplinkos paruošimą, sutinkant naujagimį, iškeldama didelę dvasinio momento svarbą kūdikių priežiūroje.
 
       Kad be reikalo nesikartotume, patarčiau atidžiai perskaityti kun. A. Baltinio straipsnį “Dorovinis vaiko ugdymas” (“L. L.” 4 nr. 1952 m.) Šitame straipsnyje aiškiai yra pabrėžta begalinė auklėjimo svarba dar pačioje žmogaus gyvenimo pradžioje. Tai nebėra kokia nors svajonė, bet moksliškai ištirtas ir įrodytas faktas.
 
       Šiandien jau niekas nebegalvoja, kad gimęs kūdikis yra tartum tuščias balto popierio lapas, į kurį gali rašyti, ką nori.
 
       Kūdikis gimdamas atsineša su savim gėrio ir blogio pradus, kurių vieni gali išbujoti, visai nustelbdami kitus. Lemiamos reikšmės čia turi aplinka ir toje aplinkoje veikiąs žmogus — motina. Kaip žmogus savo įsikišimu negalėjo pagreitinti vaiko fizinio vystymosi, taip lygiai dėl reikiamo rūpestingumo stokos atsiranda psichiniai nukrypimai ir visoki kiti didesni ar mažesni dvasiniai trūkumai.
 
Kaip žinduoliai rūpinasi savo naujagimiu.
 
       Šį kartą, Mieloji Danguole, norėčiau paliesti kūdikio maitinimo klausimą ir papildyti paskutinį laišką, nurodant dar vieną kitą pavyzdį, kaip aukštesnės klasės žinduolių gyvulių patelės, sveiko įgimto instinkto vedamos, paruošia aplinką savo naujagimio sutikimui ir kaip rūpestingai tam tikrą laiką saugoja jį nuo triukšmo, šviesos ir kitokių negeistinų įtakų, kas galėtų kokiu nors būdu pakenkti mažajam gyvulėliui.
 
       Pvz. mums visiems gerai pažįstama katė prieš gimdydama susiranda tamsią ir nuo žmonių akių paslėptą vietelę, kurioje ji pagimdo savo mažyčius. Ji laiko juos paslėpusi tol, kol mažieji praregi. Tik po to, kai atsiveria kačiukų akys ir jie išmoksta mikliai bėgioti, žodžiu, kai jie tampa mažos katytės, tik tada motina išveda juos viešumon.
 
       O jeigu pažiūrėsime į žinduolius, gyvenančius didelėmis kaimenėmis, tai pamatysime, kad jie parodo dar didesnį rūpestingumą savo naujagimiams. Patelės, artėjant gimdymo metui, atsiskiria nuo skaitlingos kaimenės, susiranda nuošalią ir slaptą vietą, kurioje atveda savo jauniklius. Pagimdžiusios juos saugoja tyloje ir ramybėje tam tikrą laiką, žiūrint gyvulių klasės, dvi tris savaites, o kartais mėnesį ir net ilgiau.

Skaityti daugiau:

DVASINGUMAS

      Viena jėgos rūšis yra ne tik nemaloni akiai ir širdžiai, bet mus nuteikia priešingiausiais jausmais. Tai — jėga be dvasios (žinoma, ne daiktų ir ne gyvulių pasaulyje) ; galingas garvežys, prieš kurį mes stovime maži, tartum nykštukai, arba jėga pūkščiantis arklys, arba stipriausias jautis — vien jėga, ir nieko daugiau, kaip tik jėga — į juos žiūrėdami, kartais net susižavime. Bet žmogus, pavirtęs į vien tik fizinę jėgą, herkuliško ūgio žmogus su galingais raumenimis ir sausgyslėmis, bekaktis, žvelgiąs į mus tuščiu, bereikšmiu žvilgsniu, — yra pasibiaurėtinas. Ir juo didesnė jėga susijungia su nesąmoningumu ir kvailumu, juo labiau ji mums atrodo atstumianti ir palieka slegiantį įspūdį.
 
      Galėtume pasakyti: juo didesnis yra žmogaus kūnas, juo daugiau turėtų būti jame dvasios. Didžiai karalystei reikia didžio valdovo.
 
      Tai, kas žmogaus jėgų kupinam kūnui suteikia kilnumo, yra jo mintys. Jos švita jo akyse, apipavidalina jo kaktą ir lūpas, išsiskleidžia visame veide, žmogų padaro didingesnių, reikšmingesniu. Didžmogį - milžiną jos padaro žmogiškesnių, net — dieviškesniu.
 
      Niekas nežino, nei moka paaiškinti, kas yra tos mintys? Tas sąmoningas suvokimas didžiausių ir mažiausių dalykų, nusimanymas apie daiktus ir jų tarpusavio sąryšius, būties atsispindėjimas mažajame žmogaus dvasios veidrodyje, ir dar to paties veidrodžio atspindys kitame veidrodyje, vadinamame žmogaus sąmone, — visa tai yra nuostabu ir paslaptinga, kasdien pergyvenama ir nesuprantama.
 
      Yra paviršutiniškų žmonių, kurie gyvena šito žmogiškosios prigimties stebuklo beveik nejausdami. Jie dirba, valgo, linksminasi, beveik nieko negalvodami, tartum jų dvasinio sąmoningumo veidrodis būtų dulkėmis apneštas ir užakęs. Tikrovę jie pergyvena kaip eilę paviršutiniškų įvykių, o kas vyksta juose pačiuose — beveik nejaučia; vietoj protavimo, juose vyksta tik silpni refleksai, reaguojant į aplinkos padirginimus, ir tie patys yra pasyvūs, beveik nesąmoningi.
 
      Tačiau žmogus turi būti sąmoningas, aktyviai galvojantis. Jo dvasia turi skverbte skverbtis į ją supantį pasaulį, susidomėjusi, tirianti, klausianti, besistengianti pažinti ne tik mūsų gyvenimo paviršių, bet ir jo gelmes. Besidominti ne tik darbo technika ir atlyginimais, futbolu ir kinais, madomis ir valgių gaminimo receptais, bet ir didesniais, rimtesniais dalykais, kurie domino visas tautas, visą žmoniją praeityje ir tebedomina dabar.

Skaityti daugiau:

JEI NORI PATIKTI MERGAITĖMS...

    Kartais yra sakoma, kad vyras svyruoja tarp dangaus ir žemės, o moteris tarp dangaus ir pragaro. Tuo norima pasakyti. kad moteris yra daugiau linkusi į kraštutinumus. Jeigu moteris pasvyra į dangaus pusę, tai gali pasiekti didelio šventumo, bet jeigu pasvyra į pragaro pusę, tai gali nupulti labai žemai. Gal čia tinka lotynų posakis: “corruptio optimi pessima”, tai reiškia, kad juo daiktas yra aukščiau, juo smarkiau jis puola žemyn; juo daiktas gražesnis, juo labiau jis gali būti subiaurotas. Rašytojai ir poetai daug gražių dalykų apie moterį yra prirašę, ir visai teisingai; bet galima apie ją daug blogo prirašyti, ir tai taip pat bus teisinga.
 
      Moters psichologija dar labai mažai yra išstudijuota, nes labai sunku ją suprasti. Kažkokio universiteto profesorius tyčia duodavo studentėms temas iš moterų psichologijos. Jos tų temų labai nemėgdavo, nes moteris nemėgsta savęs analizuoti. Moteris yra paslaptinga kaip sfinksas.
 
      Vis dėlto stengsimės šį tą atspėti iš moters psichologijos ir pažiūrėti, kas jai patinka ir ko ji nemėgsta. Berniukams tai bus labai naudinga, nes jie geriau supras, kaip su tuo jautriu ir švelniu sutvėrimu reikia elgtis, kad neįžeistum. Jei mergaitės manys, kad tai, ką rašysime, bus neteisinga, tegul protestuoja ir siunčia redakcijai laiškus, kuriuos ji perduos straipsnio autoriui.
 
Dvidešimt įsidėmėtinų dalykų.
 
      1.    Berniukas niekados neturėtų įtarti, kad mergaitė ką nors daro iš žemų motyvų. Stenkis į viską žiūrėti iš geros pusės. Jeigu ir pastebėsi, kad ji yra šiurkšti ar nemandagi, vis tiek būk su ja švelnus ir mandagus. Kito nemandagumas tau neduoda jokios teisės būti nemandagiam ir šiurkščiai su juo elgtis.
 
      2.    Jei moteris supyko ar įsikarščiavo, tu būk ramus. Moteris jaučia paslėptą pagarbą vyrui. Savo ydas moterys pažįsta ir neretai dėl jų kenčia. Jos su panieka žiūri į tą vyrą, kurs taip elgiasi, kaip moterys: ginčijasi, plepa, karščiuojasi.
 
      3.    Vyras niekados neturėtų parodyti, kad pastebėjo netikėtas moters klaidas. Jei pamatei, kad moteris blogai pasielgė, nekreipk dėmesio, nerodyk ironijos, pasityčiojimo ar šyptelėjimo. Ignoruok moters klaidas, ir ji tave pradės gerbti. Būsi jos akyse kaip riteris, kurs išvaduoja princesę iš slibino nasrų.
 
      4.    Nenorėk būti moters patronu, globėju. Nesielk su ja, kaip su mažu vaiku. Moteris turi jausti, kad vyras ją laiko sau lygia, kad ji nėra koks nors “antros rūšies sutvėrimas”.
 
      5.    Nekalbėk su mergaite piniginiais klausimais, nesiskųsk, kad neturi pinigų, kad mažai uždirbi, kad turi taupyti. Bet taip pat nėra reikalo pasirodyti piniguočium ir švaistytis pinigais, perkant mergaitei brangius dalykus. Mergaitė to nelaukia iš vyriškio, ypatingai jeigu jis dar studentauja ir gyvena iš tėvų uždarbio.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŲ IR LENKŲ TAUTINĖS BAŽNYČIOS

      Nors daugumas mūsų tepažįsta tik lietuvių ir lenkų tautines bažnyčias, bet ir kitos tautos yra prisidėjusios prie to paties judėjimo, pvz. slovakai, sukūrę 1925 m. savo tautinę bažnyčią Passaic’o mieste, N. J. Vėliau jų tautinės bažnyčios įsisteigė ir Perth Amboy, Newark, N. J., McKee Rocks ir Braddock, Pa. Bet apie kitas tautas čia nekalbėsime, tik pažvelgsime, kaip susikūrė lenkų tautinė bažnyčia, kuri ir lietuvių tautinei bažnyčiai davė pradžią ir su kuria ji glaudžiai bendradarbiauja.
 
      Tautinių bažnyčių klausimas turi istorinės reikšmės, kaip faktas, bet šis faktas yra įdomus ir psichologiškai, nes atrodo tikrai nuostabu, kad tokios tautos, kaip lenkai ir lietuviai, kurie taip stipriai yra prisirišę prie Romos Katalikų Bažnyčios, vis tik nuo savo Motinos atskilo, tapdami schizmatikais ir eretikais. Taip pat kyla klausimas, ar tos tautinės bažnyčios nesudaro pavojaus, kad ateity ir daugiau žmonių prie jų prisidėtų. Žinome, kad daugelis tautinės bažnyčios dvasiškių ir pasauliečių siuntinėjo “affidavit’us” savo tautiečiams, nors jie ir nepriklausė prie jų bažnyčios. Teko net girdėti karčios kritikos, kad jie kartais daugiau meilės ir užuojautos parodę, negu mūsų katalikai. Atrodo, kad tautinių bažnyčių įsikūrimas Amerikoje yra didžiausia schizma Bažnyčios istorijoje po 16-tojo amžiaus Reformacijos. Tokio didelio skaičiaus tikinčiųjų Bažnyčia po Liuterio nebuvo praradusi.
 
Lenkų tautinė bažnyčia
 
      Pirmiausia bus naudinga paaiškinti, koks yra skirtumas tarp schizmos ir erezijos. Pvz. rusai pravoslavai arba stačiatikiai vadinami schizmatikais, o protestantai eretikais. Schizma yra atsiskyrimas nuo Romos, nepripažinimas Popiežiaus Bažnyčios Galva. Erezija yra kokios nors tikėjimo tiesos nepripažinimas. Kiekvienam bus aišku, ką dabar, po Popiežiaus Neklaidingumo dogmos paskelbimo, kiekvienas, kurs atsiskiria nuo Bažnyčios ir nepripažįsta Popiežiaus autoriteto, yra ne tik schizmatikas, bet ir eretikas, nepripažįstąs Popiežiaus neklaidingumo dogmos. Taigi, ir tautinės bažnyčios, nepripažįstančios Popiežiaus autoriteto, yra eretiškos bažnyčios, nors jos visas kitas tikėjimo tiesas ir pripažintų. Bet kaip toliau pamatysime, jos nepripažįsta dar ir daugiau tikėjimo tiesų.
 
      Kai visokių tautybių katalikai pradėjo važiuoti iš Europos į Ameriką, dažnai čia jie nerasdavo savo tautybės kunigų. Tuoj kilo mintis turėti savus kunigus ir savas bažnyčias. Žmonės išrinkdavo komitetą, kurs suieškodavo kunigą ir pradėdavo rinkti aukas bažnyčios statybai. Žmonių išrinktas komitetas turėjo didelę galią. Komiteto rankose buvo pinigai ir visa administracija. Kunigas, daugiau ar mažiau savo vyskupo laiminamas, atvykdavo į Ameriką ir tuoj čia atsidurdavo komiteto valdžioje. Jeigu komitetas susidarydavo iš gerų katalikų, tai nebūdavo daug kivirčių, bet jeigu geri katalikai neateidavo į parapijos susirinkimus, o liberalai ir socialistai, būdami uolesni, skaitlingai dalyvaudavo, tai jie ir savo kandidatus pravesdavo. Pasekmė būdavo tokia, kad socialistiškas komitetas kunigui mažai valdžios teduodavo, todėl kunigas negalėdavo tinkamai tvarkyti bažnyčios reikalų. Komitetas visokiais būdais trukdydavo ir net viešai susirinkimų metu kunigą įžeidinėdavo ir niekindavo.

Skaityti daugiau:

FAKTAI ir idėjos

Bruno Markaitis, S. J.
 
• Naujas Priekaištas Vatikanui
 
     Kai Eugenijus Kardinolas Tisserant lankėsi Strasburge ir pasakė radijo kalbą, pasigirdo eilė piktų balsų, kad, girdi, Vatikanas rengiasi panaudoti Krikščionių Demokratų partijas, kaip savo įrankius, užvaldyti Naujosios Europos politikai.
 
     Sena pasaka, kurią nuo seno mėgsta Socialistai, ypač Vokietijoje ir D. Britanijoje, ir šiandien pasakojama politikos vaikams su dideliu pasisekimu. Bet tikrosios nelaimės šaknys ne Vatikane. Europos socialistai, turėdami ilgą tarptautinės partijos disciplinos tradiciją, įtaria, kad ir krikščionių demokratų partijos veikia panašiai, ir kad jas diriguojąs Šv. Tėvas. Nenuostabu, kad Kardinolo Tisserant nuoširdi kalba ir linkėjimai buvo priimti kaip ženklas, kad Vatikanas rengiasi užvaldyti Jungtinės Europos politiką.
 
     Jungtinėje ateities Europoje dominuos ne socialistai, demokratai ar liberalai, bet jungtinės jėgos. Katalikai nė kartą nėra pareiškę, kad jie kitaip galvotų. Niekas neturėtų stebėtis, jei Popiežius deda visas pastangas, norėdamas pagreitinti Europos vienijimo procesą ir visapusišką atsigavimą iš politinio chaoso ir karo demoralizuojančių griuvėsių. Popiežiaus gilus susirūpinimas Europos ateitimi turėtų susilaukti pasaulio padėkos, o ne nesveikų įtarinėjimų.
 
     Krikščionių demokratų partijos, nors savo ideologija yra katalikiškos, vis dėlto, jos nėra religinės, bet politinės partijos, ir valdosi nepriklausomai nuo Bažnyčios. Mes neturime jokių įrodymų, kad Vatikanas būtų norėjęs primesti joms savas politines tendencijas tiek tautinėje, tiek tarptautinėje sferoje.
 
     Tiesa, kad Apaštališkasis Sostas yra labai susirūpinęs Jungtinių Europos Tautų minties pasisekimu, ką užtikrino Kardinolo Tisserant kalba. Bet neliesa, kad Vatikanas norėtų vadovauti ar dominuoti Jungtinės Europos politikai.
 
• Penki Plaukai ir Šeši Paskyrimai
 
     Kai Lietuvos Himno paskutiniai žodžiai — “Vienybė Težydi’ — nuaidi virš minios galvų, ne vienam peršasi mintis, kokią vienybę turėjo galvoje himno autorius. Juk sėkla tol nepražysta, kol ji neišaugina koto, lapų ir pumpuro. Ar Kudirka mąstė apie fizinę vienybę, ar apie dvasinę, ar apie visų tautos elementų jungtį, nesunku atspėti. Bet liudijant mūsų politinio veikimo nuolatinį skaldymąsi, kai pasiteisinimo argumentai kuriami po įvykusio fakto, prisimena seno dėdės penki plaukai ir šeši perskyrimai, ir jo užsispyręs tvirtinimas, kad svarbu ne plaukų skaičius, o perskyrimų.

Skaityti daugiau:

1952 M. TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI

 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
FAKTAI IR IDĖJOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 

“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos - rugpjūčio dvimė-nesinį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111. Telefonas: Hemlock 4-1677. Spausdinama N. P. Seserų Spaustuvėje, Putnam, Conn.

PASKUTINIS LAPAS

     Visą sausio mėnesį vyksta Amerikoje “Dešimtukų vajus — March of Dimes”. Šio vajaus tikslas — surinkti kaip galima daugiau pinigų kovai su vaikų paralyžium, kurs vis labiau ir labiau įsigali Amerikoje. 1952 m. skaičiuojama apie 50.000 susirgimų. Praėjusiais metais buvo išleista 11 milijonų dolerių kovai su šia didžia nelaime. Yra kviečiami ir visi lietuviai ateinantį sausio mėnesį paremti šį kilnų žmoniškumo darbą.
 
 
     *    “Laiškai Lietuviams” yra vienintelis tautiniai religinės minties žurnalas.
 
     *    “L. L.” yra vienintelis žurnalas, kurs plačiai nagrinėja moralines šeimos ir jaunimo problemas.
 
     *    “L. L.” duoda išsamiausius atsakymus i visiems rūpimus klausimus.

Skaityti daugiau: