Nors daugumas mūsų tepažįsta tik lietuvių ir lenkų tautines bažnyčias, bet ir kitos tautos yra prisidėjusios prie to paties judėjimo, pvz. slovakai, sukūrę 1925 m. savo tautinę bažnyčią Passaic’o mieste, N. J. Vėliau jų tautinės bažnyčios įsisteigė ir Perth Amboy, Newark, N. J., McKee Rocks ir Braddock, Pa. Bet apie kitas tautas čia nekalbėsime, tik pažvelgsime, kaip susikūrė lenkų tautinė bažnyčia, kuri ir lietuvių tautinei bažnyčiai davė pradžią ir su kuria ji glaudžiai bendradarbiauja.
Tautinių bažnyčių klausimas turi istorinės reikšmės, kaip faktas, bet šis faktas yra įdomus ir psichologiškai, nes atrodo tikrai nuostabu, kad tokios tautos, kaip lenkai ir lietuviai, kurie taip stipriai yra prisirišę prie Romos Katalikų Bažnyčios, vis tik nuo savo Motinos atskilo, tapdami schizmatikais ir eretikais. Taip pat kyla klausimas, ar tos tautinės bažnyčios nesudaro pavojaus, kad ateity ir daugiau žmonių prie jų prisidėtų. Žinome, kad daugelis tautinės bažnyčios dvasiškių ir pasauliečių siuntinėjo “affidavit’us” savo tautiečiams, nors jie ir nepriklausė prie jų bažnyčios. Teko net girdėti karčios kritikos, kad jie kartais daugiau meilės ir užuojautos parodę, negu mūsų katalikai. Atrodo, kad tautinių bažnyčių įsikūrimas Amerikoje yra didžiausia schizma Bažnyčios istorijoje po 16-tojo amžiaus Reformacijos. Tokio didelio skaičiaus tikinčiųjų Bažnyčia po Liuterio nebuvo praradusi.
Lenkų tautinė bažnyčia
Pirmiausia bus naudinga paaiškinti, koks yra skirtumas tarp schizmos ir erezijos. Pvz. rusai pravoslavai arba stačiatikiai vadinami schizmatikais, o protestantai eretikais. Schizma yra atsiskyrimas nuo Romos, nepripažinimas Popiežiaus Bažnyčios Galva. Erezija yra kokios nors tikėjimo tiesos nepripažinimas. Kiekvienam bus aišku, ką dabar, po Popiežiaus Neklaidingumo dogmos paskelbimo, kiekvienas, kurs atsiskiria nuo Bažnyčios ir nepripažįsta Popiežiaus autoriteto, yra ne tik schizmatikas, bet ir eretikas, nepripažįstąs Popiežiaus neklaidingumo dogmos. Taigi, ir tautinės bažnyčios, nepripažįstančios Popiežiaus autoriteto, yra eretiškos bažnyčios, nors jos visas kitas tikėjimo tiesas ir pripažintų. Bet kaip toliau pamatysime, jos nepripažįsta dar ir daugiau tikėjimo tiesų.
Kai visokių tautybių katalikai pradėjo važiuoti iš Europos į Ameriką, dažnai čia jie nerasdavo savo tautybės kunigų. Tuoj kilo mintis turėti savus kunigus ir savas bažnyčias. Žmonės išrinkdavo komitetą, kurs suieškodavo kunigą ir pradėdavo rinkti aukas bažnyčios statybai. Žmonių išrinktas komitetas turėjo didelę galią. Komiteto rankose buvo pinigai ir visa administracija. Kunigas, daugiau ar mažiau savo vyskupo laiminamas, atvykdavo į Ameriką ir tuoj čia atsidurdavo komiteto valdžioje. Jeigu komitetas susidarydavo iš gerų katalikų, tai nebūdavo daug kivirčių, bet jeigu geri katalikai neateidavo į parapijos susirinkimus, o liberalai ir socialistai, būdami uolesni, skaitlingai dalyvaudavo, tai jie ir savo kandidatus pravesdavo. Pasekmė būdavo tokia, kad socialistiškas komitetas kunigui mažai valdžios teduodavo, todėl kunigas negalėdavo tinkamai tvarkyti bažnyčios reikalų. Komitetas visokiais būdais trukdydavo ir net viešai susirinkimų metu kunigą įžeidinėdavo ir niekindavo.
Komitetai manydavo, kad bažnyčios turtas jiems priklauso ir kad kunigo pasirinkimas yra taip pat jų, o ne vyskupo reikalas. Vyskupai pajuto, kad komitetai trukdo bažnyčios administraciją. Dėl bažnyčios turto administracijos vyskupai ilgai tylėjo, o kunigai pasiduodavo komiteto norams. Bet vyskupai niekados neatsisakė teisės kunigus skirti ir juos pagal reikalą kilnoti iš vienos vietos į kitą. Vyskupas juk geriau pažįsta kunigų vertę ir tinkamumą, negu pasauliečiai.
1884 m. įvyko Baltimorėje Amerikos Bažnyčios Regionalinis Susirinkimas, kuriame buvo paskelbta, kad atskirų bažnyčių turtas nėra nei vietos komiteto, nei parapijos, nei kunigo, bet Katalikų Bažnyčios turtas, kurio administracija priklauso vyskupui. Taigi, nei komitetas, nei klebonas negali daryti kokių nors svarbesnių žingsnių, liečiančių parapijos turtą, be vyskupo sutikimo.
Mes čia nekelsime klausimo, ar kiekvienas vyskupas, pvz. airių ar vokiečių kilmės, pilnai ir tinkamai suprasdavo lenkų, lietuvių ar slovakų tautinius reikalus. Galimas dalykas, kad ne kiekviena lenkų ar lietuvių parapija gaudavo savo tautos kunigą. Niekas nesako, kad vyskupai yra neklaidingi savo nutarimuose, bet vis dėlto katalikas turi klausyti teisėtos valdžios. Žinoma, jis gali kultūringomis priemonėmis savo teises ginti, gali skųstis net pačiam Popiežiui, bet neturi eiti revoliucijos keliu.
Kai kurie lenkai vis bruzdėjo, reikalaudami, kad būtų skiriami lenkų vyskupai proporcingai pagal gyventojų skaičių. Bet pavojingesnis pasipriešinimas prasidėjo 1896 metais Scranton’e, Pa., Jėzaus Širdies parapijoje. Nepatenkintų parapijiečių delegacija pareikalavo, kad tos bažnyčios klebonas Aust duotų pasauliečiams teisę dalyvauti parapijos administracijoje. Prašymas buvo atmestas. Nesutiko ir vyskupas su delegacijos reikalavimais. Triukšmas ėjo didyn. Vieną rugsėjo sekmadienį (1896 m.) žmonių grupė pastojo kun. Aust’ui kelią ir neleido eiti į bažnyčią. Aust’as tuoj kreipėsi į vietinį vyskupą. Vyskupas liepė nenusileisti. Buvo šauktasi policijos, kuri suareštavo 52 asmenis už triukšmo kėlimą. Susidarė grupė asmenų, kiršinančių žmones, kad nereikia nusileisti, kad reikia naujo klebono, o jei ne, tai atsiskirti ir steigti naują parapiją. Buvo pasiųsti grasinimai vyskupui O’Hara. Vyskupas nenusileido. Taip praėjo penki mėnesiai. Pagaliau žmonės nusprendžia kreiptis į jauną kunigą, vardu Hodur, kurs buvo klebonu Šv. Trejybės parapijoje Nanticoke. Kun. Hodur pritarė nepasitenkinusiems ir patarė jiems organizuotis ir statyti naują bažnyčią. Tuoj buvo nupirktas sklypas ir pradėta statyti bažnyčia.
Kun. Hodur, neklausydamas savo teisėtos valdžios, nutarė tapti tos naujos parapijos klebonu. Tai įvyko 1897 m. kovo mėn. 14 dieną. Šią dieną gimė naujojo tautinė lenkų bažnyčia. Kitą sekmadienį Hodur atlaikė pirmas Mišias dar nebaigtos bažnyčios kriptoje. Po pamaldų buvo didelis susirinkimas, kuriam buvo patiekta naujos bažnyčios konstitucija, paruošta paties Hodur. Svarbiausi punktai buvo: 1) lenkai turi patys valdyti savo bažnyčią; 2) patys lenkai per savo komitetus turi administruoti bažnyčios turtą; 3) patys lenkai pasirenka sau tinkamus kunigus.
Šia proga apie 250 šeimų prisidėjo prie naujos tautinės bažnyčios. Kun. Hodur tuoj išleido savo pirmąjį savaitraštį, pavadintą “Straz’* (Sargyba). Šis judėjimas pradėjo smarkiai plisti, pereidamas ir į kitus miestus, kur buvo lenkų. Kilo mintis kreiptis į Šv. Tėvą. Kun. Hodur pats nuvyko į Romą 1898 metais, visą reikalą išdėstydamas kardinolams Leduchovskiui ir Vanatelli. Roma, be abejo, nesutiko leisti organizuotis lenkų parapijoms, nepriklausomai nuo vietinės bažnytinės valdžios. Kitokio atsakymo niekas nė negalėjo laukti. Roma juk negali eiti prieš savo pastatytus vyskupus. Pagaliau jeigu lenkams duosi tokią privilegiją, tai kodėl kitoms tautybėms jos neduoti? Ir jei tas išimtis darysi visiems, kas tik prašys, tai iš bažnyčios liks tik chaosas.
Apie Romos atsakymą Hodur pranešė žmonėms, kurie nutarė eiti pradėtu keliu. Hodur oficialiai pranešė nuncijui Martinelli, vyskupams O’Hara ir Hoban, kad šv. Stanislovo lenkų parapija Scranton’e nutraukia ryšius su Vatikanu. Prieš Hodur ir jo sekėjus 1898 m. spalių mėn. 2 d. buvo paskelbta ekskomunika. Kitais metais šioje parapijoje buvo atsisakyta ir lotynų kalbos, liturgine kalba tapo lenkų kalba. 1904 m. buvo sušauktas pirmas sinodas, kuriame dalyvavo 143 delegatai, kunigai ir pasauliečiai, atstovaujantieji apie 20.000 tikinčiųjų. Hodur buvo išrinktas kandidatu į vyskupus. Pirmoji Kunigų Seminarija buvo įsteigta Scranton’e. Ir šiandien ji dar tebėra ten, Cedar Ave. ir Elm St.
Sinodas nutarė, kad nereikia nutraukti įpėdininkystės, einančios nuo apaštalų laikų, todėl Hodur turįs būti konsekruotas vyskupu kurio nors tikro vyskupo. Bet kur tokį vyskupą rasi, kurs sutiktų jį konsekruoti? Buvo nutarta kreiptis į Senuosius Katalikus Olandijoje. Arkivyskupas Gerard Gul sutiko, ir Hodur buvo konsekruotas vyskupu Utrecht’e 1907 m. rugsėjo 29 d. Taigi, lenkų tautinė bažnyčia yra panaši į episkopalų, ji turi vyskupus, bet nepripažįsta Popiežiaus autoriteto. Todėl visai nenuostabu, kad septintasis jų bažnyčios sinodas 1946 m. nutarė bendrauti su Amerikos Episkopalų bažnyčia. Vadinas, lenkų tautinė bažnyčia pakrypo į protestantų pusę.
Jų vyskupas Pranciškus Hodur gimė Lenkijoje, netoli Krokuvos, 1866 m. iš neturtingų tėvų. Vis dėlto pajėgė išeiti mokslus ir įstojo į Kunigų Seminariją, iš kurios vėliau buvo pašalintas. Emigravęs į Ameriką, įstojo į Kunigų Seminariją Betty, Pensilvanijoje. Vysk. O’Hara suteikė jam kunigo šventimus 1893 m. Po šventimų vikaravo Scranton’e iki atsiskyrė nuo katalikų Bažnyčios. Jis dar tebegyvena, būdamas 86 metų senelis.
Lenkų Tautinės Bažnyčios mokslas
Kaip jau žinome, jis nepripažįsta Popiežiaus. Turi, kaip ir mes, septynis sakramentus. Krikštas ir Sutvirtinimas teikiami kartu. Jie ir Dievo žodžio skelbimą laiko sakramentu. Tuo norima pasakyti, kad Šv. Raštas, būdamas Dievo žodis, suteikia malonę. Ausinė išpažintis yra privaloma jaunuoliams iki 21 metų, o suaugusiems pakanka bendros išpažinties, panašiai, kaip daro protestantai. Yra šaukiami sinodai kas dešimt metų. Į sinodus suvažiuoja vyskupai, kunigai ir pasauliečių atstovai. Dabar jie turi savo vyskupus Scranton’e, Čikagoje, Spring-field’e ir Buffalo. Taip pat yra vyskupas ir Krokuvoje, Lenkijoje. Amerikoje yra keturios vyskupijos su 146 parapijomis, kuriose skaičiuojama apie 250.000 žmonių. Lenkijos vyskupija turi 119 parapijų. (Žinios apie Amerikos bažnyčias yra paimtos iš “Yearbook of American Churches” 1944 m.). Lenkijos tautinė bažnyčia Krokuvoje įsikūrė 1919 m., ten yra ir Kunigų Seminarija.
Dažnai tenka išgirsti klausimą, ar tautinės bažnyčios kunigų šventimai yra tikri. Atsakymą galima rasti “The Ecclesiastical Review”, 1943, 108; 452-454. Paprastai Bažnyčia nenagrinėja ir nesprendžia apie įvairių sektų šventimų galiojimą. Jeigu yra būtinas reikalas, tai nagrinėja tik atskirus atsitikimus. Praktiškai dažnai Roma taip atsako: “Habeantur ut non ordinati — yra laikytini kaip nešventinti”. Ar jų šventimai galioja ar ne, nėra taip lengva atsakyti, nes sunku žinoti, su kokia intencija tie šventimai yra teikti ir su kokia intencija priimti. Žmonės, atkritę nuo Bažnyčios, gali visokiais tikslais glaustis ten, kur gali. Antra vertus, jei peržiūrėsime pačių lenkų išverstus ritualus, tai pamatysime, kad jie kartais labai skiriasi tarp savęs. Tokiuose svarbiuose dalykuose, kaip šventimai, to neturėtų būti. Taigi, jų šventimai gali būti labai abejotinos vertės. Atskiruose atsitikimuose, kaip jau minėjome, sprendžia pati Roma.
Lietuvių Tautinė Bažnyča
Lietuvių tautinei bažnyčiai pradžią davė pats Hodur 1914 metais. Jis pats ja rūpinosi iki 1924 metų. Tais metais jis vyskupu konsekravo Joną Griteną. Dabar šis vyskupas valdo apie šešias bažnyčias Pensilvanijos, Illinois ir Massachussets valstybėse. Narių yra apie 3.500. Lietuviai nesusidėjo su Senaisiais Katalikais ir neteko girdėti, kad būtų susidėję su Episkopalais. Neatrodo, kad lietuvių tautinė bažnyčia augtų. Tremtiniai prie jos neprisideda. Teko girdėti, kad vienas kitas iš pradžių prisidėjo, bet paskui apsigalvojęs vėl išstojo. Ir lietuviai įvedė į liturgiją savo kalbą. Pirmiau atrodė, kad savosios kalbos įvedimas į liturgiją patrauks žmones, bet dabar pamatė, kad tos kalbos įvedimas daugiau trukdo, negu padeda. Jaunoji karta jau savosios kalbos nesupranta, todėl jau yra manoma lietuvių ir lenkų kalbas pakeisti į anglų kalbą. Tada ir tos bažnyčios jau būtų daugiau Amerikos, negu Lenkijos ar Lietuvos, tautinės bažnyčios.
J. Venckus, S. J.
Ar tu nori pamatyti Dievą tokį, koks Jis yra, veidas į veidą? Tai neieškoki Jo anapus debesų. Tu gali Jį rasti ten, kur esi. Pasižiūrėk į tų gyvenimą, kurie Jam yra pasišventę, ir tu Jį matysi. Pasišvęsk tu Jam, ir Jį atrasi savo širdyje.
Fichte