Spausdinti
      Viena jėgos rūšis yra ne tik nemaloni akiai ir širdžiai, bet mus nuteikia priešingiausiais jausmais. Tai — jėga be dvasios (žinoma, ne daiktų ir ne gyvulių pasaulyje) ; galingas garvežys, prieš kurį mes stovime maži, tartum nykštukai, arba jėga pūkščiantis arklys, arba stipriausias jautis — vien jėga, ir nieko daugiau, kaip tik jėga — į juos žiūrėdami, kartais net susižavime. Bet žmogus, pavirtęs į vien tik fizinę jėgą, herkuliško ūgio žmogus su galingais raumenimis ir sausgyslėmis, bekaktis, žvelgiąs į mus tuščiu, bereikšmiu žvilgsniu, — yra pasibiaurėtinas. Ir juo didesnė jėga susijungia su nesąmoningumu ir kvailumu, juo labiau ji mums atrodo atstumianti ir palieka slegiantį įspūdį.
 
      Galėtume pasakyti: juo didesnis yra žmogaus kūnas, juo daugiau turėtų būti jame dvasios. Didžiai karalystei reikia didžio valdovo.
 
      Tai, kas žmogaus jėgų kupinam kūnui suteikia kilnumo, yra jo mintys. Jos švita jo akyse, apipavidalina jo kaktą ir lūpas, išsiskleidžia visame veide, žmogų padaro didingesnių, reikšmingesniu. Didžmogį - milžiną jos padaro žmogiškesnių, net — dieviškesniu.
 
      Niekas nežino, nei moka paaiškinti, kas yra tos mintys? Tas sąmoningas suvokimas didžiausių ir mažiausių dalykų, nusimanymas apie daiktus ir jų tarpusavio sąryšius, būties atsispindėjimas mažajame žmogaus dvasios veidrodyje, ir dar to paties veidrodžio atspindys kitame veidrodyje, vadinamame žmogaus sąmone, — visa tai yra nuostabu ir paslaptinga, kasdien pergyvenama ir nesuprantama.
 
      Yra paviršutiniškų žmonių, kurie gyvena šito žmogiškosios prigimties stebuklo beveik nejausdami. Jie dirba, valgo, linksminasi, beveik nieko negalvodami, tartum jų dvasinio sąmoningumo veidrodis būtų dulkėmis apneštas ir užakęs. Tikrovę jie pergyvena kaip eilę paviršutiniškų įvykių, o kas vyksta juose pačiuose — beveik nejaučia; vietoj protavimo, juose vyksta tik silpni refleksai, reaguojant į aplinkos padirginimus, ir tie patys yra pasyvūs, beveik nesąmoningi.
 
      Tačiau žmogus turi būti sąmoningas, aktyviai galvojantis. Jo dvasia turi skverbte skverbtis į ją supantį pasaulį, susidomėjusi, tirianti, klausianti, besistengianti pažinti ne tik mūsų gyvenimo paviršių, bet ir jo gelmes. Besidominti ne tik darbo technika ir atlyginimais, futbolu ir kinais, madomis ir valgių gaminimo receptais, bet ir didesniais, rimtesniais dalykais, kurie domino visas tautas, visą žmoniją praeityje ir tebedomina dabar.
      Iš tiesų, vien regimaisiais ir greit praeinančiais dalykais mūsų susidomėjimas neturėtų apsiriboti. Žmogiškasis žvilgsnis turėtų krypti į plačiąsias erdves, į giliuosius ir tolimuosius dalykus, į gėrio ir blogio prigimtį, į Dievą ir amžinybę. Memento homo! Bet galvoti apie visa tai, jau reikštų — filosofuoti. Argi nėra per didelis reikalavimas, kad paprastas žmogus — krikščionis filosofuotų?
 
      Būti krikščioniu, reiškia būti giliau galvojančiu (filosofuojančiu), žmogum. Ir žemdirbys artojas, ir kuklus amatininkas, ir samdinė darbininkė, jei tik jie yra tikri krikščionys, turėtų būti ir šiokie tokie filosofai. Galvojimas, protavimas nėra vien tik išrinktųjų amatas. Kiekvienas žmogus, kiekviena krikščioniškoji siela turi teisę ir privalo protauti.
 
“Atminki, siela, kad turi sparnus!”
 
      Kai stebime žmones, ką jie veikia, kai klausomės, ką jie tarpusavyje kalba, kai pažvelgiame, ką jie skaito, nejaugi tikime, kad visas tas dvasinis susilpimas, susmulkėjimas ir sausas filisteriškumas yra tikrasis žmogiškosios sielos atspindys, sielos, kurią pats Dievas įkvėpė žmogui? Ne! Tokia maža ir skurdi negali būti jokio žmogaus, nei vyro, nei moters siela. Tik pažvelkime, kaip šviesią naktį žmogus savo žvilgsniu ieško erdvės tolybių, kaip, prie lopšio stovėdamas, mąsto apie gyvenimo prasmę, arba, nulydėjęs karstą, klausia save, kas yra po mirties, arba, į mokslo knygas įsigilinęs, ieško Amžinojo pėdsakų istorijoje, stengiasi atspėti Jo mintį ir valią, — štai, kokia yra žmogaus siela!
 
      Jei ji ir vien tik klausia, negalėdama rasti į klausimus atsakymų, — jau ir šituose klausimuose atsiskleidžia žmogiškosios prigimties didybė, tos prigimties, kuriai pasaulyje niekas negali prilygti. Žmogaus noras žinoti, patirti didžiausius ir svarbiausius dalykus yra tikrasis jo kilnumas, puikiausioji karūna, kurią paskyrė Tvėrėjas savo tvariniui.
 
      Negi mes galėtume patikėti, kad Dievas žmogui davė tokią puikią sielą tik tam, kad jis galvotų apie niekus, apie savo gomurio ir nuobodulio patenkinimą. Juk ir ereliui Dievas davė didelius, stiprius sparnus ne tam, kad jis pažemiais grobio ieškotųsi, bet, kad galingai suplasnojęs, toli nuo žemės pakiltų į saulę, į aukštuosius dangaus skliautus.
 
      Visur esančioji Dievo Dvasia sutvėrė žmogaus dvasią pagal save, pagal savąjį pavyzdį. Tas žmogus yra tikras krikščionis, kuris supranta, kad tai “kas iš dvasios gimė, yra dvasia” (Jono 3, 6) ir, kad “dvasia gali viską pažinti, net Dievybės paslaptis” (I Kor. 2, 10).
 
      Tačiau nuvargęs, nusiminęs žmogaus balsas klausia: “Kas iš to viso galvojimo, iš to skverbimosi į būties gelmes, jei klausimai lieka neatsakyti, mįslės neatmintos, tamsa neišsklaidyta ?”
 
      Didis yra žmogus, kai jis pakyla su savo didžiuoju klausimu apie būtį, ir mažas, kai bando į tą klausimą atsakyti. Tartum gaudytų jis tiesą, taip, kaip vaikas lietaus lašus, iškėlęs dubenėlį rankose — toks kvailutis, niekad nepasiekiąs tikslo!
 
      Tikrai, kai kuriems klausimams žmogus neįstengia savo prote atrasti atsakymo. Yra tokia protavimo riba, ties kuria į visus žmogaus klausimus atsiliepia vien jo paties balso aidas. Bet, kas turi ausis, teklauso ! Pro atsakymo neradusiojo žmogaus tylėjimą pasigirsta kitas balsas: amžinosios Meilės ir Tiesos. “Daug sykių kalbėjęs mūsų protėviams pranašų lūpomis, Dievas prabilo į mus pagaliau per savo Sūnų” (Hbr. 1, 1, 2).
 
      Taip, kaip Atpirkimas yra tartum naujasis žmogaus sutvėrimas, Apreiškimas yra tartum Atpirkimo dalis, žmogaus išminties praplėtimas, išaukštinimas ir apšvietimas. Dievas, duodamas mums Apreiškimą, suteikė mūsų protams tartum didžiulį teleskopą, kad galėtume giliau pažvelgti į būties paslaptis.
 
      Ir kodėlgi Dievo vaikai taip retai tepažvelgia į Tėvo suteiktąjį puikųjį Apreiškimo pasaulį? Kodėl netgi Naująjį Testamentą taip retai teatskleidžia jų rankos? Ar ten ne viskas jiems aišku? Ar, gal perdaug aišku?. . Nepakankamai rimta, vyriška, ar, gal perdaug vyriška? Perdaug aiškūs ir ta prasme vyriški ten visi atsakymai; jų stengiasi išsisukti silpnieji ir nedrąsieji.
 
      Bet, tokie vyrai, kaip Sven Hedinas ir Stanley visuomet turėdavo Bibliją savo kelionėse į nežinomuosius kraštus. Ne vienas kalinys ja viena guodėsi savo nelaisvėje, ne vienam mokslininkui ji — mylimiausioji visų knygų knyga. Jokios kitos mintys negali mūsų labiau pagilinti ir sudvasinti, kaip tos didžios Knygos mintys, iš kurių dvelkia Dievo Dvasia, paties Dievo mintis!
 
      Ir Apreiškimas dar neatskleidžia visų ir paskučiausiųjų Dievo paslapčių. Ir mūsų apreikštojoje religijoje vis dar atsiranda dalykų, kurių “jokia akis nebuvo mačiusi, jokia ausis nebuvo girdėjusi, kur jokio žmogaus širdis nebuvo įsiskverbusi” (1 Kor. 2, 9). Tačiau tai, ką mums Viešpats yra skyręs, yra ir visiškai didu ir tikra ir tvirta; Jis klausiančią sielą gali apšviesti atsakymu ir suteikti pagrindą nedrąsiai tamsoje žengiančiojo kojoms...
 
      Per Paskutiniąją atsisveikinimo Vakarienę Dievo Sūnus meldėsi už savo mokytinius žodžiais “Tėve, palaimink juos teisybe” (Jono, 17, 17). Ir toji Jo malda apgaubė, lyg skliautas, visus tuos, kurie Jam tarnauja, lygiai mokytuosius, lygiai paprastuosius. O, kad ir mes galėtume pajusti ant savęs šį paskutinį Jėzaus palaiminimą, kad galėtume jį susirasti ir jame pasilikti — įžengti į Tiesą ir gyventi Tiesoje.
 
B. Woehrmueller O.S.B.