Apipiaustymo kilmė
Paprotys apipjaustyti berniukus yra labai senas, nes jis yra žinomas jau tais laikais, kada peilius darydavo ne iš geležies, bet iš akmens ar titnago. Seniausią dokumentą randame Šv. Rašte, pirmoje Mozės knygoje, vadinamoje Genesis arba Pradžios knyga (17, 10-14 ir 23-26). Ten yra pasakyta, kad Dievas daro sutartį arba sandorą su Abramu, kuris nuo šiol jau vadinsis Abraomu. Išorinis tos sutarties ženklas bus apipiaustymas, kurs turi būti atliekamas aštuntoje dienoje po gimimo. Kas šio papročio nelaikys, bus iš savo tautos išbrauktas. Taip pat yra pasakyta, kad ir tarnai, vergai bei svetimšaliai, kurie gyvena drauge su žydais, turi būti apipiaustomi. Jeigu nesutiktų, tai negalima jų prileisti prie žydų maldos ir prie jų ritualinio gyvenimo. Abraomas, kurs tada buvo 99 m. amžiaus, jo sūnus Izmaelis 13 m. amžiaus, ir visa gausi jo šeima, viso apie 400 žmonių, tada buvo apipiaustyti.
Iš to, kas Šv. Rašte yra pasakyta, galime padaryti šias išvadas:
1. Apipiaustymas yra religinė apeiga, kuri išoriniai liudija, kad yra įvykęs iškilmingas susitarimas tarp Dievo ir tautos. Izraelio tauta tampa lyg Dievo sužadėtinė.
2. Tos sutarties ženklas — apipiaustymas, kurį Izraelio sūnus nešioja savo kūne, turi visados jam priminti, kad jis priklauso Dievo išrinktajai tautai, kuri yra gavusi nepaprastą privilegiją išpažinti vieną tikrąjį Dievą, Dangaus ir Žemės Sutvėrėją. Iš istorijos žinome, kad jokia kita tauta iki Kristaus atėjimo panašios privilegijos neturėjo.
3. Dievas padaro sandorą su visa tauta, o ne su atskirais tos tautos žmonėmis. Įvyksta nepaprastas ir vienintelis atsitikimas, kad Dievas paima tą tautą į savo ypatingą globą: siunčia jai pranašus, Dievo įkvėptus žmones, jos kovų, pergalių bei nelaimių istoriją ir jos literatūrą padaro šventomis knygomis, iš kurių visa žmonija semia išminties ir mokosi tobulybės.
4. Apipiaustymas yra ne tik sutarties ženklas, bet jis dar simbolizuoja “širdies apipiaustymą”, t. y. nusigalėjimą, nusikreipimą nuo aistrų, nuo nuodėmių, nuo blogų palinkimų. Kitaip sakant, jis atvaizduoja širdies grynumą.
Ar apipiaustymas yra sakramentas?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia aiškiai suprasti, kas yra sakramentai. Tai yra Kristaus įsteigti ženklai Dievo malonei įgyti. Sakramentas yra surištas su malone, kaip priežastis su pasekme. Sakramentai yra lyg instrumentai, kuriais Dievas suteikia malones. Taigi, apipiaustymas nėra sakramentas, nėra tas pat, kas krikščionių krikšto sakramentas. Per apipiaustymą žydai išreikšdavo tikėjimą į busimąjį Mesiją, kurs išganys tautą. Taigi, gimtosios nuodėmės atleidimas ir malonės suteikimas tiesioginiai priklausydavo ne nuo apipiaustymo, bet nuo tikėjimo. Apipiaustymas buvo malonės sąlyga, bet ne priežastis.
Taigi, šią apeigą atliekant, apipiaustomasis galėdavo gauti Dievo malonę ir gimtosios nuodėmės atleidimą. Bet kaip su tais, kurie negalėdavo būti apipiaustyti ? Pirmiausia, tam tikras berniukų nuošimtis gimsta be tos odos dalies, kuri yra apipiaustoma. Pagal pačių žydų statistikas iš 13.000 berniukų apie 650 iš prigimties neturi “praeputium”. Tiesa, jiems būdavo daroma šiokia tokia sukruvinimo operacija, bet nieko daugiau. Antra, kai kurie gimsta su hemofilijos liga, t. y. jų kraujas nesukreka, todėl, sužeidus kūną, negalima sustabdyti kraujavimo. Taigi, tokie berniukai nuo apipiaustymo operacijos miršta. Žydų buvo nustatyta, kad jeigu vyras su ta pačia moterimi jau dviejų vaikų dėl šios operacijos neteko, trečio jau nebeliesdavo. Savaime suprantama, kad mergaičių neapipiaustydavo. Tad kaip jie gaudavo malonę, kaip jie palaikydavo ryšius su Dievu? Atsakymas labai paprastas: Dievas padarė sandorą ne su atskirais žmonėmis, bet su visa Izraelio tauta. Dievas kitokios pareigos neuždėjo kaip tik apipiaustymą tų, kuriems tai buvo galima padaryti. Kiti tapo išganyti per tuos pažadėjimus, kurie buvo duoti visai tautai.
Apipiaustymo istorija
Kodėl Dievas uždėjo šią pareigą žydų tautai? Manoma, jog dėl to, kad ji labiau išsiskirtų iš pagoniškų tautų ir tokiu būdu geriau išlaikytų monoteizmą, t. y. tikėjimą į vieną Dievą. Šis tikėjimas turėjo paruošti kelią Kristui. Taigi, apipiaustymas Izraelio tautoje turėjo mesianišką prasmę. Bet gali kilti klausimas, kaip išaiškinti apipiaustymą kitose ne žydiškose tautose. Iš seniausiųjų kultūringų tautų apipiaustymas buvo žinomas egiptiečiams. Khons arba Karnak šventyklos sienoje yra reljefas, kurs atvaizduoja apipiaustymo sceną. Šventykla yra statyta apie du tūkstančius metų prieš Kristų, Remeses II laikais. Peilis yra iš akmens. Yra apipiaustomas berniukas, kurs galėjo būti 10 ar 12 metų amžiaus. Visi mano, kad Šv. Rašto pranešimas yra ankstyvesnis.
Kiti apipiaustymo įrodymai yra mumijos, turinčios apipiaustymo žymes. Kai kas mano, jog žydai išmoko apipiaustymo iš egiptiečių. Tik paskui Mozė Dievo vardu paskelbė apipiaustymą, kaip religinę apeigą, privalomą visai žydų tautai. Kaip įrodymą pamini faktą, jog Mozė nenurodo savo knygose, kaip tą apipiaustymą atlikti, taigi, manoma, kad jis jau buvo visiems žinomas. Vis dėlto istoriškai atrodo tikriau, kad ne žydai išmoko iš egiptiečių, bet egiptiečiai iš žydų. Atrodo, kad egiptiečiai galėjo išmokti iš Juozapo, kurs išgelbėjo Egiptą nuo bado. Kai kurie mano, kad Juozapas, kurs buvo apipiaustytas, panaudojo savo aukštą vietą ir to laiko egiptiečių nuotaikas, kad ir jie priimtų apipiaustymą. Atrodo, kad šis paprotys ne visų buvo praktikuojamas, bet faraonai, kunigai ir aristokratija jo laikėsi.
Abisinijoje dar ir šiandien net ir krikščionys tebesilaiko apipiaustymo. Izraelitų apipiaustymas yra vykdomas labai anksti — aštuntoje dienoje po gimimo, o egiptiečiai ir kitos tautos tai atlieka daug vėliau. Žydams buvo leista apipiaustymą atlikti ir subatoje, kas rodo šios apeigos svarbą. Šią apeigą bet kas gali atlikti : tėvas, motina ir kiekvienas žydas, bet paprastai yra kviečiamas specialistas, kurs vadinasi Mohel. Jis turi ypatingus instrumentus ir turi laikytis ypatingos technikos, sujungtos su tam tikromis maldomis. Apeigą galima atlikti namie arba sinagogoje. Dalyvauja ir krikšto tėvas. Dezinfekcijai paprastai vartoja vyną bei kitus vaistus. Išgijimas būna labai greitas, jeigu nepadaroma chirurginės klaidos. Šiais laikais žydai kviečia apipiaustymo apeigai gydytoją, kurs turi būti žydų kilmės.
Natūralūs apipiaustymo aiškinimas
Mokslininkai nurodo įvairias priežastis, dėl kurių jau taip anksti kai kurios tautos pradėjo praktikuoti šią operaciją, bet dabar yra linkstama manyti, jog tai buvo daroma higieniškais sumetimais. Šiandien daugelyje ligoninių vos tik gimusiems berniukams ši operacija yra plačiai vartojama. Tik nuostabu, kad tos tautos, kurios apipiaustymą vartoja Afrikoje, Azijoje ir Australijoje, jį atlieka gana vėlai, kai berniukas jau yra lytiniai subrendęs. Jeigu tai būtų daroma higieniškais sumetimais, reikėtų šią operaciją atlikti kuo anksčiausiai. Todėl daugelis mano, kad apipiaustymas yra lytinio subrendimo ženklas ir pasiruošimas moterystei. Tai gana aiškiai galima matyti arabų kilmės tautose, kurios beveik visos išpažįsta Mahometo tikėjimą. Tiesa, Koranas nekalba apie apipiaustymo pareigą, bet ją suponuoja. Pats Mahometas pasidavė šiai ceremonijai. Kiti dar mano, kad apipiaustymas yra tautelės pažymys, kad ją lengviau būtų galima atskirti nuo kitų tautų. Atrodytų, kad apipiaustymas yra panašus dalykas į tatuavimą, lūpų perdūrimą, priešakinių dantų išmušimą ar kitų kūno dalių sužalojimą. Šie papročiai primityviškose tautelėse yra labai paplitę.
Antropologiškai sunkiau yra išaiškinti moterų sužalojimus, kuriuos kai kurios Afrikos tautelės praktikuoja. Mes čia nesigilinsime, kurios anatomiškos kūno dalys yra paliečiamos. Be abejo, tokios moterų operacijos yra be galo žiaurios ir labai pavojingos. Aiškinant šituos reiškinius, manoma, kad tie sužalojimai yra tų laikų liekanos, kada dar būdavo dievams aukojami žmonės. Paskui, civilizacijai besiplečiant, nebeaukodavo viso žmogaus, bet tik kurią nors jo kūno dalį, kuri simboliškai reikšdavo visą kūną arba žmogaus giminę. Tokiu būdu prieinama prie pačios giliausios minties, t. y. prie aukos (sacrificium), kai žmonės aukojasi dievybei. Ir krikščionybėje, pačioje aukščiausioje religijos formoje, pats Dievo Sūnus pasiaukojo už žmones, išliedamas už juos savo kraują.
Bibliografija: A. B. Arnold, Circumcision, N. Y. Medical Journal, 1886, 43, 173-179. Charles J. Brim, Medicine in the Bible Pentateuch (Torah), Froben Press, N. Y., 1936. P. C. Remondino, History of Circumcision from the Earliest Times to the Present, F. A. Davis Publ., London, 1891.
J. Venckus, S. J.