Spausdinti
Gerbiamas Kunige,
 
      Gavusi paskaityti porą “Laiškų Lietuviams” numerių, labai jais susidomėjau. Norėčiau juos visuomet skaityti. Skyriuje, vardu “Prie šeimos židinio”, skaičiau apie ten nagrinėjamą Chrizo problemą. Susidariau vaizdą, kad gerb. kun. Jonas be jokių abejonių guldote galvą už Chrizą ir bendrai už vyrus. Gal būt, vyrai ir yra kuo pranašesni už moteris, bet tik jau ne šiuo atveju, kai kalba eina apie šeimą, apie pasiaukojimą. Sakote, Jus labai nemaloniai palietė kai kurios Jums rašiusių moterų (Aldonos, Žemaitės) mintys. Kodėl? Jose daug neginčytinos tiesos. Žinoma, nė viena moteris nepažįsta viso pasaulio vyrų, bet to nė nereikia, nes nuomonę sudaro ne išimtys, bet dauguma. Kad šeimose, pradedant nuo kasdieninių smulkmenų ir einant ligi didelių dalykų, daugiausia aukojasi moteris, tai taip neginčytinai aišku, kad tik stebėtis tenka, jog gerb. Kunigas to nenorite pripažinti.
 
      Tegul jau tas Chrizas ir būtų ta palaiminta išimtis, Kunigas geriau jį pažįstate, bet juk suprantama, kad skyrelį “Prie šeimos židinio” skaito ir paprasti vyrai, o jų daug daugiau negu šventųjų...
 
      Gaila. Jūsų pamokymuose ir patarimuose taip ryškiai pabrėžiama ir iškeliama tos pilnos meilės, kaip Jūs vadinate, “pareiga”, kažin, ar taip jau ir priimtina šeimoms ir būtina. Aš abejoju. Ir štai dėl ko. Norėčiau būti suprasta. Manau, kad šeimoje yra daug svarbesnių ir kilnesnių pareigų ir jos, toli gražu, ne taip maloniai ir uoliai pildomos, kaip Jūsų iškeltoji. Šiai “pareigai” paskatinimų ir priminimų duoti visai netektų. Vyras, kuris jau ir be paskatinimo šią “pareigą” labai uoliai atlieka — ir dažnai tik šią, kitų jis ne labai nori pripažinti — paskaitęs kunigo autoritetingus žodžius, visai sugyvulės ir dar daugiau kankins žmoną savo nepasotinama aistra.
 
      Sakote, kad “vienas pagrindinių moterystės uždavinių kaip tik ir yra legaliu keliu nuraminti aistras”. Nustebau. Lig šiol maniau, kad moterystės pagrindinis tikslas yra vaikai. Vyro ir žmonos santykiavimas be to tikslo yra nuodėmingas. Esu katalikė, praktikuoju, taigi, tik taip ir suprantu. Kitaip man niekas niekad ir neaiškino.
 
      Čia Jūs man priminsite kalbamą Chrizą ir sakysite, kad jis tos pilnos meilės ir norėjo su tuo kilniu tikslu. Gal būt. Bet esu tikra, kad ir Chrizui, jeigu jo žmona būtų bent penkerius metus iš eilės gimdžiusi, ta pilna meilė ne tokia aktuali pasidarytų. Bet aistrą patenkinti jis vis tiek norėtų, jau kad ir nepilnai. Aš neteisinu šeimų, apsiribojusių vienu ar dviem vaikais, bet negalima smerkti tų, kurie, jausdami didelį atsakingumą ir pareigas tam paleistam prieaugliui, pajėgia pažabot savo aistras. Vyrai tam atsakomingumui paprastai labai nejautrūs. Viena gal dėl to, kad jie nuo aistros lyg ir apanka, jie negalvoja, jie tik jaučia norą patenkinti pageidimą. Pagaliau jie gerai žino, kad to veiksmo rezultatai jų tiesioginiai nepalies. Kas jiems? Juk moteris kūdikį po širdimi nešios, gimdys, rūpinsis, naktis nemiegos. Tik retos išimtys yra tie vyrai, kurie nori, sugeba ir padeda motinai.
 
      Kodėl, gerb. Kunige, neiškėlėte šiuo atveju susilaikymo? Tai dorybė. Nemanau, kad tai galėtų peikti Katalikų Bažnyčia. Kad kiekvienas santykiavimas vyro su žmona būtų tikslu padidinti šeimą, tai vis tiek žmonėms bus sunku įskiepyti į jų protus ir širdis. Tad ar ne tiksliau kartais paskatinti prie susilaikymo? Nejaugi tai negalima? Jei vyrai nors kiek pajėgtų valdytis, moteris būtų daug laimingesnė. Šimtais ir tūkstančiais atvejų moteris tampa kankinė dėl tos besotės vyro aistros. Vyras gali būti ir tinginys, ir girtuoklis, ir pasileidęs, ir nerūpestingas, vis tiek moteris negali jaustis žmogum, ji negali pasakyti - ne, nes ji prie altoriaus prisiekė... Ir štai Jūs spaudoje beveik grūmojančiai pabrėžiat, visokiomis citatomis primenate, kad moteris besąlyginiai tenkintų vyro aistrą jau vien dėl to, kad jo nesugundytų kita... Nejaugi vyras taip daug gyvuliškesnis už gyvulį? Kodėl jam netaikomos ir negalimos nei ribos, nei santūrumas, nei susivaldymas?
      Gal ten ta Chrizo žmona daug kur ir neteisi buvo, ne man juos teisti ar teisinti, bet Kunigo mintys dažnai išeina iš to Chrizo ribų, jos taikomos ne vien tai šeimai, bet šeimoms, tai ir jauti, kad kai kurie pamokymai eina pro šalį, randi priminimų, paskatinimų ten, kur reikėtų sutūrėti.
 
      Arba vėl: “O juk iš žmonos rankų Viešpats pareikalaus vieną dieną vyro sielos”. Tai taip pat ir iš vyro pareikalaus žmonos sielos. O gal ne? Jūs apie tai nekalbate. Aš vis maniau, kad žmogus individualiai atsakingas už savo sielą. Suprantu tėvų atsakomingumą už vaikus, už jų išauklėjimą. Bet gal ir už vaikus atsakingos tik motinos?
 
      Prašau, atleiskite man už statų atvirumą, bet kalbėti neatvirai nėra juk jokios prasmės. Jeigu tik Jūs turėjot kantrybės visa tai perskaityti! Daug gražių minčių ir pamokymų radau skyrelyje “Prie šeimos židinio”, negaliu nepripažinti. Bet esu tokio jau biauraus būdo, kad pasakoju Jums ne tai, kas patiko, bet kas nepatiko.
 
      Aš tik norėčiau ir pageidaučiau, kad kalbant apie šeimos negeroves, kai ką tektų tiksliau įžiūrėti, nevengti paplakti ir vyrų, nes jie nė kiek nemažiau esti visokių negerovių priežastis už moteris. Tiek daug yra svarbių ir kilnių šeimos pareigų, kurias labai pravartu spaudoj iškelti, o tokiam Chrizui, stokojančiam pilnos meilės (atleiskite, aš vis negaliu įsisąmoninti, kad jis gali būti ta palaiminta išimtis), geriausia atsakyti asmeniškai, nes kai kurios vietos, kai kurie priminimai gal net per daug paglosto tuščių vyrų savimeilę ir pateisina gašlumą.
 
      Nesitikiu, kad Jūs turėsite noro kokiu nors būdu man atsakyti. Sakysite, et, nerimtai kalba, įsikarščiavus, neįsigilinus. Ne visai taip. Tik laiko stoka, o rašyčiau dar daugiau.
 
      Jeigu ir neatsakysite, man vis tiek bus lengviau, Jums parašius.
 
Jus gerbianti Matilda
 
Gerbiamoji Ponia Matilda,
 
      Žymi dalis priekaištų kun. Jonui pateisinama keturiais pirmaisiais Jūsų laiško žodžiais. Sakote, kad esate perskaičiusi tik du numerius. Taigi, galėčiau Jums tik tiek atsakyti: “Perskaitykite kitus numerius, ir daug dalykų paaiškės”. Bet kadangi ne Jūs viena esate nepatenkinta atsakymu Chrizui ir jo patarėjoms, kadangi Jums ir kitoms atrodo, jog kun. Jonas neteisingai ir vienašališkai užsipuola smerkti moteris ir kadangi Jūs iškeliate vieną kitą platesnio pobūdžio mintį, tai negaliu likti “skolingas”.
 
      Teisingai pastebite: “Kun. Jono mintys dažnai išeina iš to Chrizo ribų”. Bet jau antra Jūsų sakinio pusė yra neteisinga ! Mano mintys Chrizui nebuvo taikomos visoms šeimoms, kaip Jūs manote, o tik kai kurioms šeimoms. Be abejo, laikraščio puslapiai ne vieta nagrinėti grynai asmeniškoms vieno asmens painiavoms. Bet kai vieno asmens problemos yra labai būdingos gerokai žmonių grupei, tai tada ne tik verta, bet ir būtina viešai pakalbėti. Chrizo nesusipratimai su žmona, tiesa, nėra visų vedusiųjų “bėdos”, bet nėra ir jų vienų. Gerai žinojau, kad “kai kurie pamokymai eina pro šalį”, gyvenančių normalų šeimos gyvenimą. Deja, yra nemažai nutolusių nuo to “normalaus” gyvenimo. Tad mano iškeltieji dėsniai tikrai neprašovė pro tokių “chrizų” bei jų žmonelių šalį! Bet ar dėl to nukentėjo normalų gyvenimą gyvenančios poros? Ar joms neverta žinoti, kas yra tiesu ir kas kreiva? Kas bijo pažvelgti tiesai į akis, to akys yra perdaug jautrios!
 
      Prikišate kun. Jonui, kad jis “be jokių abejonių guldąs galvą už Chrizą ir bendrai už vyrus”. Kita skaitytoja dar stipriau parašė: “Kaip liūdna, kad esate vyrų dorybių apakintas! Kaip liūdna, kad pamiršote, jog moteris jus pagimdė, užaugino, pasaulin paleido, kad tik moterys dievina Jūsų luomą. Vyrai Jus niekina... Pulkite, pulkite moteris, vis gal kas nors prilips”.
 
      Kiek Jūs esate teisinga, šitaip manydama, galite patikrinti 1950 metų “Laiškuose”. Malonėkite perskaityti nors 143 puslapį! O Jūsų pasigendamais “svarbesniais ir kilnesniais” klausimais, kad ir apie pageidaujamą susivaldymą moterystėje, šį tą rasite 79, 96 ir visoje eilėje kitų puslapių. Tai perskaičiusi, vargu begalėsite kaltinti mane šališkumu ir nenoru pripažinti gerųjų moterų gerųjų savybių ir jų pasiaukojimo šeimos gyvenime. Jūsų ir kitų ponių išvados, esą kun. Jonas pasmerkęs moteris ir dėl to gana jautrus reagavimas, man primena audrą lėkštelėje. Niekuomet man, kaip kunigui, neišeina iš atminties, jog esu Viešpaties skirtas ne smerkti, o teisinti ir tiesai liudyti. Net ir Chrizo žmonos nepasmerkiau! Vien tik nurodžiau, jog, objektyviai žiūrint, jos elgesys yra neteisingas ir nekrikščioniškas. Tai yra šventa tiesa. O kiek ta žmona dėl to yra smerktina — vienas Dievas težino.
 
      Ponia apgailestaujate, kam kun. Jonas taip aiškiai pabrėžia “pilnos meilės pareigą” šeimos gyvenime. Dėl ko jis verčiau nekalbąs apie susivaldymą, kuris yra dorybė. Jūs bijote, kad daugelis vyrų padrąsintų kunigo autoriteto, dar labiau nesužvėrėtų. Kiti mano, jog rašyti apie intymesnius šeimyninio gyvenime reikalus spaudoje iš viso netinka. Jie skyrelį “Prie šeimos židinio” vadina Tėvų Jėzuitų leidžiama pornografija! Su taip galvojančiais mes nesusikalbėsime. Jiems ir paskutiniai Šv. Tėvo pareiškimai apie “pasinaudojimą kalendoriumi” yra “nešvari kalba”. Jei Jūsų galvojimas būtų nuoseklus, tai reikėtų uždrausti dirbti degtukus, nes daug kas jais padega svetimus namus. Sustabdykime ir automobilių produkciją, nes jau virš dviejų milijonų žmonių yra juose žuvę ir kiek milijonų sužalota! O gal galvojate, kad pats Dievas bus padaręs klaidą, kurdamas žmogų, nes žmogus tiek daug blogo pridaro? Kur mes atsidurtume, šitaip galvodami !
 
      Stebina Jus ir mano sakinys: “Vienas pagrindinių moterystės uždavinių kaip tik ir yra legaliu keliu nuraminti aistras”. Kodėl tai Jus stebina? Dėl to, kad iki šiol Jums “niekas niekad kitaip ir neaiškino”, kaip pati prisipažįstate. Gaila, kad nepaaiškino! Todėl ir turite ne visai teisingas pažiūras į moterystės gyvenimo uždavinius. Tėvai Jėzuitai žino, jog labai ir labai mums trūksta sveiko Bažnyčios mokslo išaiškinimų ir todėl ėmėsi nors kiek tą didelę spragą užpildyti, kad mažiau beliktų klaidingų pažiūrų ir iš jų kylančių nelaimių šeimose. Jeigu jau nepasitikite kun. Jono žodžiais, tai gal šv. Povilas bus patikimesnis? Štai ką jis rašo korintiečiams: “Žmogui gera neliesti moteriškės; bet paleistuvystei išvengti tegul kiekvienas turi savo moterį ir kiekviena moteris tegul turi savo vyrą” (1 Kor. 7, 2). Įsidėmėkite: jis nesako “vaikams gimdyti tegul kiekvienas turi...”, bet “paleistuvystei išvengti”. Vadinas, gali būti nenuodėmingų santykių moterystėje, nors iš jų ir neįsižiebtų nauja gyvybė. Tai patvirtins Jums kiekvienas krikščioniškosios dorovės mokslo vadovėlis. Vaikai yra pirmutinis moterystės tikslas, bet ne vienintelis. Šalia jo yra antraeilių, labai svarbių tikslų, į kuriuos negalima neatsižvelgti, kas nori gyventi normalų šeimos gyvenimą. Ir apie tai buvo gana plačiai rašyta 1950 m. “Laiškuose”, todėl čia nekartosiu.
 
      Ačiū, Ponia Matilda, kad davėte man progos atkreipti dėmesį į tą liūdną faktą, jog yra praktikuojančių katalikų, ir net labai pamaldžių katalikų, kurie turi klaidingas ir nekatalikiškas pažiūras ne vienu gyvenimo klausimu. “Laiškai Lietuviams” siekia padėti katalikams susiformuoti teisingas krikščioniškas pažiūras, tikrai katalikišką sąžinę. Ir kadangi kiekvienas juose spausdinamas straipsnis pereina dviejų ir net trijų teologų cenzūrą, tai galite būti rami, erezijų jie neskelbia.
 
      Būtų labai įdomu sužinoti, kuriame kun. Jono laiške radote parašyta, jog “vyras gali būti ir tinginys, ir girtuoklis, ir pasileidęs, ir nerūpestingas, vis tiek moteris negali jaustis žmogum, ji negali pasakyti — ne, nes ji prie altoriaus prisiekė...” Šitie žodžiai yra tik Jūsų įsismaginusios plunksnos kūrinys! Jeigu Jūs rasite nors viename mano laiške parašyta, kad “moteris privalo besąlyginiai tenkinti vyro aistras”, tai aš mielai paprašysiu redaktorių, kad mane atleistų iš “Prie šeimos židinio” rašytojų kadro. Pakaktų vėl perversti 1950 metų “Laiškus” ir visai ką kita pamatytumėte.
 
      Naujas dalykas Jums atrodo ir tai, kad “iš žmonos rankų Viešpats pareikalaus vieną dieną vyro sielos”. O iš kieno rankų Jis turėtų reikalauti, jei per žmonos kaltę vyras eitų pragaran? Ar Jums niekada neteko girdėti apie papiktinimo nuodėmes? Papiktinimu nusideda, kas savo žodžiu, ar darbu, ar apsileidimu pastumia kitą į nuodėmę ar sulaiko nuo gera. Tėvų atsakomybę už vaikus Jūs pripažįstate. Dėl tos pat priežasties turite pripažinti ir vyro atsakomybę už žmoną ir žmonos už vyrą. Tiesa, atsakomybė visada yra individuali. Bet individualiai teks atsakyti ir už pačių padarytas nuodėmes ir už tai, kad kitus pastūmėjome nusidėti. Juk net pasaulinė valdžia baudžia tuos, kurie veda kitus prie blogų darbų. Tai ir čia kun. Jonas nieko neišgalvojo ir jokių erezijų nepaskelbė.
 
      Šv. Ignacas Loyola rašo, jog velnias kartais gundo žmogų geru prisidengęs, kai mato, jog blogumu nieko nepeš. Ponia atrodote, lyg būtumėte patekusi ton gudrion nelabojo kilpon. Patariate kun. Jonui verčiau rašyti apie susilaikymą, nes tai yra dorybė, kurios Bažnyčia negali smerkti, bet nekalbėti apie “ir taip jau uoliai vyrų pildomas “pareigas”. Sakykite, ar negali vynas virsti actu? Taip ir dorybė gali virsti nedorybe, jei yra praktikuojama ne laiku, ne vietoje, su skriauda kitam, neturint tam teisių ar pažeidžiant artimo meilę. Pav., maldos meilė yra didelė dorybė. Bet jei kas tiek laiko maldai pašvęstų, kad dėl to liktų nesutvarkyti namai, laiku neišvirtas valgis, apleisti vaikai, neatliekamos kitos būtinos pareigos, tai tokia maldos meilė būtų nusikaltimas, o ne dorybė. Panašiai ir susilaikymas moterystėje: gali būti dorybė ir nedorybė. Jei susilaikoma, abiem laisvai sutinkant, dėl kilnesnių motyvų — bus dorybė. Bet jei kas susilaiko savavališkai, kitai pusei nesutinkant, prieš artimo meilės ir teisingumo reikalavimus, toks susilaikymas nėra dorybė. Ne retai dorybių vardu yra pridengiama labai daug grubios savimylos!
 
      Atrodo, paliečiau visus svarbiuosius Jūsų iškeltus klausimus. Tad baigiu. Nė kiek neabejoju Jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Tuo džiaugiuosi ir Jums dėkoju. Bet ar nebūtų išmintinga palaikyti nors trejetą dienelių parašytą laišką savo kambaryje? Tada dar kartą perskaityti ir patikrinti, ar visi teigimai yra teisingi ir įrodomi. Tai tinka ypač tada, kai laiškas kalba tik apie nepatikusius dalykus. Mat, gali būti nepatinkamų, bet labai naudingų, gerų ir būtinai reikalingų dalykų. Daug Kristaus įsakymų ir patarimų nepatiko nei Jo amžininkams, nei mūsų laikų žmonėms nepatinka. Bet juk tai amžinosios Išminties ir meilės patarimai, nešą žmonijai gyvybę ir laimę.
 
Jūsų Kunigas Jonas