Spausdinti
Trumpos biografinės žinios
 
      Liuteris priklauso prie tų istoriškų asmenybių, kurių gyvenimas yra nepaprastai smulkmeniškai studijuojamas. Visiems yra įdomu sužinoti:
 
      1. Kokiame savo gyvenimo laikotarpy jis persilaužė, t. y. sąmoningai pasiryžo nutraukti ryšius su Kat. Bažnyčia; 2. ar ta atsiskyrimo eiga vyko pamažu ar staiga ; 3. kokios priežastys, ar išorinės ar vidujinės, jį paskatino daryti tokį nepaprastą žingsnį — sulaužyti iškilmingai Dievui duotus įžadus, apleisti vienuolyną, mesti kunigystę, įeiti į konfliktą su vyriausiąja Bažnyčios valdžia ir sukurti naują, visiškai nepriklausomą krikščionybės šaką.
 
      Liuteris gimė 1483 m. lapkričio 10 d. Eislebene, Saksonijoje. Vaikutį krikštijo ateinančią dieną. Kadangi tai buvo šv. Martyno diena, todėl ir vaikutis gavo šio šventojo vardą. Jo tėvas vadinosi Luder, vėliau šią savo pavardę Martynas pakeitė į Luther.
 
      Savo jaunystėje Liuteris buvo smarkiai baudžiamas. Jis pats vėliau skundėsi, kad motina jį kartais mušusi iki kraujų, ir tai už menkniekius, pav., kad jis paimdavęs be jos leidimo riešutų. Kartą mokykloje tą patį priešpietį jis gavęs net penkioliką kartų mušti. Jis nepasako, dėl ko jį mokytojas tiek kartų plakė. Kiti mano, kad jį mušdavę už nepaprastą užsispyrimą ir atkaklumą.
 
      Tėvai gyveno neturtingai, todėl Martynui nebuvo lengva eiti mokslus. Kartais vargas taip prispausdavęs, kad reikėdavę, giedant ar dainuojant, nuo durų prie durų elgetauti. Kai kas sako, kad tai nebuvę nieko ypatinga, nes ir kiti neturtingi moksleiviai tada taip darydavę.
 
      Iš pradžių Liuteris negalvojo tapti vienuoliu. Tik du gyvenimo įvykiai jį pastūmė daryti šį žingsnį. Kartą jo artimas draugas žuvo muštynėse ar dvikovoje. Tas įvykis jį nepaprastai paveikęs ir įkvėpęs pasiryžimą palikti pasaulį, pasišvenčiant vienuoliškam gyvenimui. Prisidėjo dar ir kitas atsitikimas. Kartą jis ėjęs iš mokyklos namo. Pakilusi audra, griaustinis su žaibais taip smarkiai ir taip arti pradėjęs trenkti, kad jis nepaprastai išsigandęs. To išgąsčio įtakoje padaręs šv. Onai įžadą stoti į vienuolyną, jei laimingai grįš namo. Grįžo laimingai, todėl, vykdydamas savo įžadą, įstojo į augustinijonų vienuolyną Erfurte.
 
      Įdomu, kad tėvas labai priešinosi šiam sūnaus žingsniui ir nuo savo priešingos minties niekados neatslūgo. Vėliau jis perėjo į sūnaus įsteigtą protestantizmą.
 
      Liuteris įstojo į vienuolyną 1501 metais. Iš jo gyvenimo naujokyne tik tiek težinome, kad daug kentėjęs dėl savo didelio skrupulingumo, kurs jaunam vienuoliui suteikė daug sielos kančių. Mokytojai ir viršininkai dėjo visas pastangas, norėdami išgydyti Liuterį iš tos dvasinės kankynės, bet pastangos buvo be vaisių.
 
      Baigęs naujokyną, Liuteris pradėjo kunigiškas studijas. Kadangi jaunuolis mokslui buvo labai gabus, viršininkai jam leido studijuoti pačius aukščiausius mokslus iki daktaro laipsnio. Kunigu buvo įšventintas 1507 m., o 1512 m. gavo Šv. Rašto daktaro laipsnį. Bet jis nestudijavo nei šv. Tomo Akviniečio nei kitų žymių skolastikų veikalų, todėl suprantama, dėl ko jis vėliau taip neapkentė skolastikos. Jis jos nebuvo pažinęs nei pamilęs.
 
      Augustinijonų vienuolija tuo metu pergyveno didelę krizę — suskilo į dvi dali. Vienos dalies nariai vadinosi observantai, jie norėjo pasilikti prie senos tvarkos su savo namų autonomija. Kiti, vadinami konventualai, norėjo jungtis į provincijas. Ginčas daėjo iki Romos. Erfurto observantai, pažindami Liuterio dialektiškus gabumus, pasiuntė jį į Romą. Liuteris labai apsidžiaugė, galėsiąs pamatyti Romą. Pasižadėjo atlikti viso gyvenimo išpažintį, aplankyti visas šventąsias vietas ir įsigyti tiek atlaidų, kiek tik galima. Iš tų visų gražių pasiryžimų nieko neišėjo, nes, matyt, gavo tokius vadovus, kurie nemėgo šventų dalykų.
      Popiežium tada buvo Julius II. Protestantai mėgsta rašyti, kad Liuteris pamatęs Romoje tiek papiktinančių dalykų, kad jo tikėjimas gerokai susvyravęs, ir čia prasidėjusi jo neapykanta prieš popiežius. Tikrumoje taip nebuvo. Liuteris viešėjo Romoje 1510 metais, o 1516 m. savo pamoksluose jis dar kalbėjo apie primatą visai teisingai. Viename savo pamoksle (Sermo in Vincula St. Petri) jis sako: “Jeigu Kristus visos valdžios nebūtų pavedęs vienam žmogui, Bažnyčia būtų netobula, joje nebūtų tvarkos, nes kiekvienas galėtų sakyti, kad Šv. Dvasia jį veda. Ši ir buvo visų erezijų priežastis, nes eretikai patys sau nustatydavo principus. Tokiu būdu kilo tiek bažnyčių, kiek buvo galvų. Kad visi pasiliktų vienybėje, Kristus nori, kad Jo valdžia būtų to rankose, kuriam Jis tą valdžią paveda. Be to, Jis tą valdžią padarė tokią stiprią, kad ir pats pragaras yra bejėgis prieš ją... Pragaro vartai visados kovos prieš ją, bet niekados nenugalės...”
 
      Įdomu, kad Liuteris, grįžęs iš Romos, palieka observantus, kurių reikalus ginti buvo padaręs tokią didelę kelionę į Amžinąjį Miestą, ir pereina į konventualų pusę, kur buvo viršininku jo geras draugas Staupitz. Jis leido Liuteriui tęsti aukštuosius mokslus ir paskui pasilikti universitete profesorium. Observantai, nustodami Liuterio, neteko ne tik gero draugo, bet jį tuoj pamatė, kaip didžiausią savo priešą, paskaitų ir pamokslų metu juos pravardžiuojantį bei vadinantį fariziejais. Jam nepatiko jų ilgos maldos, nei meditacijos, nei atgailos. Iš to jau matome, kad Liuteris nebuvo labai prisirišęs prie asketinio gyvenimo.
 
      Tapęs provincijolu, Liuteris turėjo pareigą lankyti atskirus namus. Tiesa, jis tai darydavęs, bet kartais namų vizitą atlikdavęs per dvi valandas, taigi, į tai žiūrėjo pro pirštus. Būdamas viršininku, apsikrovė įvairiais kitais darbais: paskaitomis universitete, pamokslais, plačia korespondencija. Savo draugui jis rašė, kad nebeturįs laiko nei Mišių laikyti nei brevijoriaus (kunigo maldų) atkalbėti. Kartais jį sąžinė taip pradėdavusi graužti dėl brevijoriaus apleidimo, kad atsikėlęs anksti, atkalbėdavo brevijorių už visą praleistą savaitę. Liuteris kartas nuo karto nusiskųsdavo, kad jį labai vargindavę kūno pagundos. Jis vėliau, atsiskyręs nuo Bažnyčios, mokė, kad kūno pageidimai perviršija žmogaus jėgas ir tik didelis Dievo gailestingumas nelaiko šių žmogaus prasižengimų nuodėmėmis.
 
Liuterio laikų popiežiai
 
      Vienas karakteringiausių Liuterio bruožų buvo nepaprastai didelė neapykanta prieš popiežius. Ši žymė pasiliko būdinga visam protestantizmui. Pažiūrėkime, kokie buvo tie popiežiai, kurie valdė Bažnyčią Liuterio laikais.
 
      1.    Aleksandras VI (popiežium buvo 1492 - 1503 m.). Jis buvo ispanas vardu Rodrigo Borja. Kai Bažnyčios priešai kalba apie blogus popiežius, tai, be abejo, pirmoj eilėj visuomet paminės Aleksandrą VI. Šiam popiežiui valdant Bažnyčią, Liuteris dar tebebuvo jaunas studentas, paskui naujokas, todėl nemanytume, kad jis labai rūpinosi popiežiaus privačiu gyvenimu, kurs, reikia pripažinti, pavyzdingas nebuvo.
 
      2.    Pijus III buvo išrinktas popiežium 1503 m. rugsėjo mėn. 22 d. ir, papopiežiavęs tik 26 dienas, mirė. Žinoma, tokiu trumpu laiku jis negalėjo daug nei gero nei blogo padaryti.
 
      3.    Julius II (1503 - 1513) didžiausias ir žymiausias renesanso popiežius, didelis meno mėgėjas bei rėmėjas. Prie jo didysis Michelangelo pabaigė tapyti Sikstinos koplyčią (1512). Rafaelis ir Bramante taip pat talkininkavo šiam popiežiui. Julius II 1506 m. balandžio 18 d. pašventino šv. Petro bazilikos kertinį akmenį. Liuteris, šitam popiežiui valdant Bažnyčią, buvo Romoje. Jau minėjome, kad jis grįžo iš Romos dar nepraradęs savo tikėjimo.
 
      4.    Leonas X (1513-1521) de Medici šeimos narys. Kardinolu buvo paskirtas, būdamas dar tik 13 metų berniukas. Kai buvo išrinktas popiežium, dar nebuvo nė kunigas, bet tik dijakonas. Išrinktas popiežium, gavo visus reikalingus šventimus. Jis buvo labai didelis meno ir grožio mėgėjas. Tai buvo tipiškas renesanso popiežius: mėgo tapybą, muziką, teatrą. Buvo nepaprastai minkštos širdies, tiesiog karališkai dalino malones, privilegijas ir pinigus visiems, kas tik prašė. Norėdamas surinkti pinigų šv. Petro bazilikos statybai, paskelbė garsiuosius atlaidus (apie tai bus plačiau kitame straipsnyje), dėl kurių Liuteris taip susijaudino, kad prikalė Witenberge prie bažnyčios durų savo 95 tezes. Tai buvo 1517 m. spalių mėn. 31 dieną. Leonui X ir jo patarėjams neatrodė, kad tas “monaco tedesco” (vokietis vienuolis) galėtų būti toks pavojingas, koks jis neužilgo tapo. Pagaliau Roma ir nenorėjo vietiniam vyskupui užbėgti už akių ir tiesioginiai kištis į tuos dalykus, kuriuos turėjo sutvarkyti vietinis vyskupas ir augustinijonų vienuolijos viršininkai. Jų pareiga buvo sudrausti nepaklusnų vienuolį. Bet tie žmonės, kurie turėjo sutvarkyti keblią padėtį, nesugebėjo ar gal nenorėjo daryti energingesnių žygių. Kai Roma pamatė, kad reikia jai pačiai įsikišti, Liuteris jau buvo per toli nuėjęs ir jo mokslas jau per giliai buvo įsišaknijęs.
 
      5.    Adrijonas VI (1522 - 1523) buvo olandas, gimęs Utrechte. Nors buvo labai geras kunigas, bet kadangi nebuvo nei aukštos kilmės nei italas, negalėjo įsigyti autoriteto, prieš kurį būtų visi lenkęsi. Jis pateko į popiežius, įsikišus imperatoriui Karoliui V, kuriam, kaip geram katalikui, buvo nusibodę renesanso popiežiai italai. Adrijonas nė dviejų pilnų metų nepopiežiavo, todėl negalima buvo nė laukti, kad jis būtų galėjęs sulaikyti prasidėjusią Reformaciją ir kad būtų spėjęs pats pravesti reikiamas geras reformas Romoje ir visoje Bažnyčioje.
 
      6.    Klemensas VII (1523 - 1534), de Medici šeimos. Jam popiežiaujant, buvo daug svarbių įvykių Bažnyčioje ir įvairiose valstybėse. Daug pykčio ir barnių buvo Vokietijoje tarp protestantų ir katalikų. Henrikas VIII su visa Anglija atsiskyrė nuo Bažnyčios (1534). Kadangi tada ėjo karai tarp Ispanijos ir Prancūzijos, į kuriuos ir Italija buvo įvelta, ir kadangi turkai jau buvo prie Vienos Austrijoje, tai popiežius negalėjo daug ko padaryti ir parodyti stiprios rankos, sulaikydamas, kad katalikai nepasiduotų Liuterio įtakai. 1527 metais svetimos kariuomenės apiplėšė Romą, ją išniekino, pažemino. Liuteriui to ir tereikėjo.
 
      7.    Paulius III (1534 - 1549), iš Far-nese šeimos. Tai buvo paskutinis Liuterio laikų popiežius. Liuteris mirė 1549 m. Paulius III yra tikrai didelis popiežius, prie kurio prasidėjo jau tikra Bažnyčios reforma. Jis sušaukė Tridento susirinkimą, kuris tiek daug gero padarė Bažnyčiai. Leido įsikurti daugeliui vienuoliškų ordinų bei kongregacijų, tarp kurių ir Jėzuitų ordinas (1540), kurs tiek daug prisidėjo prie Bažnyčios dvasios stiprinimo. Nors Liuteris visą laiką apeliavo į Visuotinį Bažnyčios susirinkimą, bet kai į Tridento susirinkimą buvo pakviestas, atsisakė dalyvauti.
 
      Renesanso popiežiai, be abejo, daug yra nusipelnę kultūrai, menui, Romos pagražinimui, arkitektūrai ir mokslui. Jų privačiam gyvenime buvo nemalonių dėmių, bet teologiškai ir dogmatiškai žiūrint, jie Kristaus tikėjimo grynumą išlaikė ir jokių erezijų nepaskelbė. Mokydami žmones Bažnyčios vardu, jie klaidų nepadarė.
 
Psichologinės priežastys
 
      Trumpai peržvelgsime psichologines priežastis, pastūmusias Liuterį atsiskirti nuo Bažnyčios. Pats Liuteris sako, kad jo jaunystė tėvų namuose ir mokykloje nebuvo jauki, šviesi ir maloni. Jaunas berniukas buvo per daug užuitas, prislėgtas, paniuręs. Jame išsivystė nepasitenkinimo ir pasipriešinimo jausmai. Jis greitai susierzindavo, pamatęs bet kokią neteisybę ar išnaudojimą. Vienuolyne būdamas, daug kentėjo nuo skrupulų. Skrupulai yra neurozės rūšis. Skrupulingas žmogus visose smulkmenose mato kaltę, nuodėmę. Dvasioje nėra džiaugsmo, nėra optimizmo. Skrupulingi žmonės greitai pereina į kitą kraštutinumą, pasidaro laksistai, ramia sąžine atlieka tai, ką normalus žmogus jau laikytų nusikaltimu, nuodėme.
 
      Atrodo, kad taip buvo ir su Liuteriu. Pradžioje jis kenčia, kamuojasi dėl smulkmenų, dėl menkiausios vienuolyno regulos, bet paskui jis apleidžia labai svarbias regulas, dvasiškus lavinimus, brevijorių, sulaužo celibatą, vesdamas Kotryną von Bora (1525), kuri taip pat sulaužo savo vienuoliškus įžadus.
 
      Su Liuterio dvasios kryptimi yra susijus jo pažiūra, kaip žmogus tampa teisus Dievo akyse. Pagal katalikų tikėjimą žmogus, jeigu naudosis malda ir sakramentais, gali išvengti nuodėmės. Jeigu jau nusidėjo, gali atlikti reikiamus atgailos veiksmus, kuriems atlikti Dievas visuomet duoda savo malonę, ir vėl jis tampa Dievo akyse teisus. Teologai šį kelią vadina išteisinimo (iustificatio) procesu. Liuteriui žmogus yra perdėm nuodėmingas, jis nuodėmėse yra paskendęs ir savo paties darbais bei pastangomis iš tų nuodėmių negali nei atsikelti nei naujų išvengti. Vienintelis žmogui galimas dalykas yra tikėti į Jėzų Kristų, kuris tikinčiojo žmogaus nuodėmių iš savo didelio gailestingumo nelaiko nuodėmėmis.
 
      Iš šito Liuterio samprotavimo išsivystė ir kitos jo pažiūros į tikėjimo tiesas. Kadangi vien tikėjimas į Kristų padaro žmogų jau be nuodėmės, tai sakramentai ir Bažnyčia, kaip tarpininkė tarp Dievo ir žmogaus, pasidaro jau nebereikalingi. Bet Liuteris, nežiūrint savo ypatingos išteisinimo teorijos, vis tiek iš pradžių nemanė nutraukti ryšių su teisėta bažnytine valdžia. Tik kai prasidėjo ginčas dėl atlaidų, tada jis aiškiai išėjo prieš Romos popiežių ir norėjo, kad vokiečių vyskupai remtų jo reformą ir pasiliktų savo vietose, kaip buvę. Vyskupams Liuteris žadėjo bažnyčių bei vienuolynų turtus ir leido vesti žmonas, kad tuo būdu labiau priviliotų prie savęs ir atitrauktų nuo Romos popiežiaus.
 
      Apie atlaidų klausimą, kurs davė progos Liuteriui galutinai nutraukti su Bažnyčia santykius, pakalbėsime kitą kartą.
 
J. Venckus, S. J.
 
 
Partizanų įrengtas altorėlis Lietuvos miškuose.