Gerbiamas Redaktoriau,
“Laiškai Lietuviams” man yra didelis malonumas ir paguoda. Kiekvienas numeris įrodo, kad turime nepaprastai gerų dvasios vadų, kurie su didžiausiu rūpestingumu, nuoširdumu ir meile stengiasi mums padėti išspręsti visus sunkiuosius ir kebliuosius dvasinius klausimus mūsų erškėčiuotame tremties kelyje. Kadangi Jūs skatinate kreiptis į Redakciją su visokiais klausimais, tai ir aš drįstu į Jus kreiptis, prašydama paaiškinimo žemiau išdėstytu klausimu.
Norėčiau žinoti, kaip Katalikų Bažnyčia žiūri į girtuokliavimą. Ar girtuokliavimas yra sunki nuodėmė? Ar girtuoklis — alkoholikas yra skaitomas sąmoningu žmogumi ar ne? Juk girtuoklis prageria ne tik savo pinigus, bet ir protą bei valią. Pasigėręs padaro visokių kvailybių ir didžiausių nusikaltimų. Girtuoklių vaikai dažniausiai būna nenormalūs, turintieji silpną valią, palinkimą gerti, paleistuvauti, vogti, meluoti. Nemaža pasitaiko ir silpnapročių, isterikų, epileptikų. Tad ar girtuoklis gali būti laikomas pilno proto, sąmoningu žmogumi?
Manyčiau, kad su girtuokliu dar blogiau, negu su bepročiu. Beprotį galima uždaryti į bepročių namus, o girtuokliams specialių namų nėra. Kai jis yra negirtas, reikia su juo skaitytis, kaip su pilno proto žmogumi: šeima turi jo klausyti, juo tikėti, jo autoritetą gerbti. O už poros valandų štai tas pats žmogus jau yra bevalis, apsvaigęs, beprotis sutvėrimas, kurio negalima prilyginti net prie tvarkingo normalaus gyvulio.
Kodėl taip mažai yra kovojama su šia blogybe? Kodėl taip retai tegali išgirsti kokį nors protesto žodį ar paaiškinimą šiuo reikalu?
Atvykusi į Ameriką ir susipažinusi su turtingu žmonių gyvenimu, su gerais uždarbiais ir galimumais pasiekti gerbūvį stebėjausi, kodėl toks mažas lietuvių procentas, palyginant su kitų tautybių ateiviais, pasiekė aukštesnio mokslo ir geresnio gyvenimo. Prieš kokią keturiasdešimt metų atvykę į Ameriką neturtingi, bemoksliai Lietuvos žydai, žiūrėk, jau turi dideles dirbtuves, įmones, jų vaikai išėję aukštuosius mokslus: daktarai, advokatai, inžinieriai. O tuo pačiu metu atvykę lietuviai, jeigu jau turi vieną kitą namuką ir automobilį, tai labai gerai. Bet dažniausiai jie ir jų vaikai dar tebetūno fabrikuose, kaip paprasti darbininkai.
Pagyvenus čia kiek ilgiau, pradeda ryškėti šio skirtumo priežastys. Dauguma lietuvių yra paskendę girtuoklystėje: ką uždirba, tą ir prageria. Geria ne tik vyrai, bet ir moterys. Pratina net ir mažus vaikus. Kartais 14-15 metų paaugliai jau pradeda lankytis smuklėse. Kitos tautos, ypatingai žydai, taip nepasiduoda girtuokliavimui. Kaip galima tai išaiškinti?
Jus gerbianti O. I.
Gerbiamoji Ponia,
Jūsų laiške yra įdomių minčių, kurias būtų galima suvesti į du klausimu: 1. ar pasigerti yra nuodėmė, 2. dėl ko lietuviai taip girtuokliauja.
Ar pasigerti yra nuodėmė?
Klausiate, kaip Bažnyčia žiūri į girtuokliavimą, ar jį laiko nuodėme. Be abejo. Pasigerti yra viena iš septynių didžiųjų nuodėmių. Moralistai sako, kad pasigėrimas tada yra sunki nuodėmė, kai pasigeri tiek, jog visiškai netenki proto. Kad tai turi būti sunki nuodėmė, gana lengva suprasti. Žmogus, laisvai atimdamas sau protą, labai pažemina savo žmogišką prigimtį, tampa panašiu į gyvulį. Taip pat išstato save pavojun visokiems blogiems darbams: žmogžudystėms, paleistuvystėms, biauriausiems keiksmams.
Iki proto netekimo pasigėręs žmogus, be abejo, negali būti laikomas sąmoningu. Beprotis, nesąmoningas žmogus negali būti atsakingas už savo veiksmus, jis negali padaryti jokios nuodėmės. Žmogus nusideda tik tada, kai žino ir supranta, ką daro. Beprotis nežino, ką daro. Gal kai kam čia galėtų pirštis išvada, kad apsimoka pasigerti iki proto praradimo, nes tada esi tikras, kad nepadarysi jokios nuodėmės. Vis dėlto drauge kiekvienas supranta, kad tai negali būti tiesa. Negalimas dalykas, kad net ir blogiausi girtuoklio veiksmai, kaip pav. žmogžudystės, galėtų būti morališkai visai nekalti. Kur nors čia turi būti netvarka. Taip, netvarka yra tada, kai žmogus laisvai atima sau protą, kai pasigeria. Todėl jis yra daugiau ar mažiau atsakingas ir už savo būsimus veiksmus, nes juos galėjo pramatyti. Jis žinojo, kad pasigėręs galės visokių kvailybių ir visokių nemorališkų veiksmų pridaryti. Taigi, tokio žmogaus pagrindinė kaltė yra ne tada, kai jis tą blogą veiksmą atlieka, bet tada, kai laisvai šiam pavojui save išstato, t. y., kai pasigeria.
Tik tada proto netekęs žmogus yra visiškai neatsakingas už savo darbus, jeigu jis neteko proto be savo kaltės, bet girtuoklis netenka proto iš savo kaltės. Todėl jau ir pasaulinis teismas baudžia girtuoklį už jo nusikaltimus, atliktus girtame stovyje. Be abejo, negali už tai nebausti ir dieviškasis teismas. Tik Dievas, matydamas visas žmogaus mintis, daug geriau pažįsta jo kaltę, todėl ir teisingesnę bausmę jam paskirs.
Būtų klaidinga manyti, kad tik tada žmogus sunkiai nusideda, kai pasigeria, iki proto netekimo. Jeigu jis prie to ir neprieis, vis tiek sunkiai nusidės, jei savo girtuokliavimu duoda vaikams blogą pavyzdį, žmonai sukelia visokių rūpesčių ir ašarų, įstumia šeimą į vargą ir nusiminimą, išplėšia šeimos taiką ir meilę. Taip pat, kaip savo laiške teisingai pastebite, girtuoklių vaikai dažnai būna nenormalūs, liguisti, taigi, girtuoklis tėvas ir už tai yra atsakingas.
Bažnyčia, be abejo, prieš girtavimą, kaip ir prieš kiekvieną blogybę, visuomet kovojo ir kovoja. Bet jos ginklai nėra materialiniai, prievartos ji nenaudoja. Kaip, nežiūrint jos uoliausių raginimų ir kovų, yra žmogžudžių, paleistuvių, vagių, taip yra ir girtuoklių.
Dėl ko lietuviai girtuokliauja?
Gal būtų per drąsu sakyti, kad lietuviai savo girtuokliavimu pralenkia kitas tautas. Girtuoklių pasitaiko visose tautose. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tarp lietuvių girtavimas yra gerokai paplitęs. Buvo daug geriama Lietuvoje, ne geriau yra ir emigracijoje. Būtų sunku nustatyti šio reiškinio priežastis. Kai kas mano, kad lietuviai iš rusų išmoko girtuokliauti. Kiti gal mėgins aiškinti, kad lietuviai visuomet vargę, kentėję ir dabar gyvendami tremties liūdesy, nori bent valandėlei užmiršti savo vargus alkoholio svaiguly. O gal čia bus jau įsisenėjęs lietuvių tautinis paprotys: pirmiau lietuviai gerdavo midų, girą ir kitus savo gamintus gėrimus; dabar, nesant tų tautinių gėrimų, juos pakeičia degtine, vynu, alum.
Čia Amerikoje gal žmonės dar labiau įprato gerti piknikuose ir kituose parengimuose, kur be alkoholio neapsieinama. “Jei nebus baro, nebus pelno”, — sakoma. “Jei nepardavinėsime mes, gers kitur”. Vis dėlto reikėtų su šiuo įpročiu kovoti. Kartais net mūsų žymūs visuomenininkai nuo scenos kviečia žmones prie baro... Mato, kad yra bloga, bet pinigas traukia... Kaip tą lokį karštas medus. Reikėtų, kad mes būtume dosnesni kultūriniams tikslams, tada nereikės “dirbti” pinigų tokiais mažiau kultūringais būdais.
Bet sakoma, kad be gėrimų mūsų parengimai nebus įdomūs. Žmonėms juk reikia numalšinti kuo nors troškulį, ypatingai kaitriomis vasaros dienomis. Taip, bet alkoholis nėra labai gera priemonė numalšinti troškulį, yra daug geresnių. Nesiūlysime “klasiškos” priemonės — vandens, bet norėtume pasiūlyti mūsų tautinius gėrimus. Dėl ko mes negalėtume grįžti prie savo garsiojo midaus ir prie giros? Juos gaminti nėra jau taip sunku. Tikrai vertėtų pradėti. Būtų neabejotinai kultūrinis darbas, naudingas ir mūsų tautai ir Bažnyčiai, jeigu mes pradėtume steigti “midaus” ar “giros” draugijas. Pamažu šiuos gėrimus pradėtų ragauti ir svetimtaučiai. Kaip mus jie dabar giria už lietuvišką kugelį, taip girtų ir už gerą girą.
Juozas Vaišnys, S. J.