Viena pagrindinių auklėjimo sąlygų yra pastovumas. Vienas auklėtojas, pastoviai jauną žmogų auklėdamas, gali geriau jį paveikti, negu keli, kits kitą pakeisdami ir kiekvienas savaip jį auklėdami. Taip pat ir vieno auklėtojo reikalavimai auklėtiniui turi būti pastovūs. Nepastovus ir nuotaikomis besivadovaująs auklėtojas kartais gali auklėjamajam daugiau pakenkti, negu padėti.
 
      Auklėjimui yra žalingas ir gyvenamosios vietos nepastovumas. Pedagogams yra žinoma, kad vaikų auklėjimas nemažai nukenčia, jei šeima dėl kurių nors priežasčių turi dažnai keisti savo gyvenamąją vietą. Juk ir suaugęs žmogus, ilgiau kur begyvendamas, apsipranta su savo gyvenama vieta, tarsi su ja suauga: ji tampa jam artima, sava, miela. Dar labiau su savo gyvenama vieta suauga jaunas žmogus, augdamas ir bręsdamas. Jis išmoksta ją branginti, nesąmoningai pasisavindamas savo aplinkos papročius bei vertybes. Jis ima vertinti tai, kas jų apylinkėje labiausiai vertinama, gerbti tai, kas kitų gerbiama. Jis čia susipažįsta su vietos autoritetais, supranta jų reikšmę ir jais pradeda sekti. Taip vienoje apylinkėje begyvendamas, augdamas ir bręsdamas, vaikas, paauglys ir jaunuolis įauga į jos papročius, pasisavina bei susidaro sau vertybių sistemą ir moralinius dėsnius. Pastoviai vienoje vietoje gyvendamas, jis geriau supranta ir savo aplinkos neigiamumus ir, laikydamasis savo aplinkos nuotaikų, jų vengia.
 
      Iškeldamas pastovumo reikalą, čia noriu priminti, kokių nuostolių atnešė gyvenamosios vietos nepastovumas ir kokie pavojai gresia auklėjimui to lietuviško jaunimo, kuris auga, gyvendamas klajoklių gyvenimą, kuris praleido dešimtis mokytojų, turėjo išmokt praeiti pro visus svetimųjų tikrinimus ir kovoti už savo egzistenciją prieš visus pasikėsinimus bei skurdą. Tremtinių jaunimas jau nuo karo pradžios daug matė, daug patyrė, daug pergyveno. Pervažiavo daugybę vietų, gyveno įvairiausioje aplinkoje. Bet su jokia vietove pastoviau nesusigyveno, jokių vertybių ten nepasisavino.
 
      Keletą metų teko praleisti Vokietijoje ar kituose aplinkiniuose kraštuose. Taigi, teko gyventi labai aukštos kultūros kraštuose ir darbščių bei kruopščių žmonių tarpe. Bet labai maža kas tesidomėjo tos aukštosios kultūros reiškiniais, dar mažiau kas jais susižavėjo ir niekas nepasimokė gerųjų tų kraštų gyvenimo savybių : darbštumo, tvarkingumo, susiklausymo, sugebėjimo organizuotis. Niekuo nesidomėta, nesistengta tai pažinti ir pasisavinti, nes į viską buvo žiūrima, kaip į mums svetima, laikina, praeinama.
 
      Nepalankias auklėjimui sąlygas sudaro ir įvairių tautybių susimaišymas. Gyvendami tremtinių stovyklose patyrėme, kad įvairių tautybių ir įvairių papročių jaunimo mišrumas auklėjimui neišeina į gera. Vienos tautybės jaunimas maža ką gera iš kitos tautybės jaunimo tepasisavina, bet daug lengviau jis pasisavina tai, kas kituose yra neigiama. Kurios nors tautybės žmonių laisvesni papročiai tuoj pasisavinami, bet varžomasi kitus sekti tuose dalykuose, kurie morališkai yra vertingi.
 
      Dėl visa to, gyvenant tremtyje, pedagogiškai daug pralaimėta. Gyvenimo nepastovumas ir masinis susikimšimas bei susimaišymas nuvertino patį auklėjimą. Pasikeitė tėvų ir vaikų santykiai, sumažėjo šeimos ir mokyklos įtaka ir organizacijų vaidmuo, o labai padidėjo draugų arba tiesiog masės įtaka. Auklėtinis labiau atsipalaidavo nuo tiesioginių auklėtojų įtakos, ir jam pasidarė vis mažiau beįdomios auklėjamosios  v e r t y b ė s.  Mokslas, išsiauklėjimas, apsiskaitymas, tvirtas charakteris, religija, moralinė asmenybė — jam pasidarė nebeįdomūs dalykai, siekiami tik iš tradicijos ar prievartos ir tik tiek, kiek būtina — iki neryškaus vidutiniškumo. Taip per trumpą laiką nutolta nuo Lietuvoje buvusių auklėjimo tradicijų ir ten vyravusios pedagoginės dvasios. Pedagogišku požiūriu — tai didelis nuostolis.
      Tolimesnė emigracija vėl pakeitė gyvenimo sąlygas. Praeities patyrimas auklėtojui kelia neramų jausmą — ar su gyvenimo sąlygų pasikeitimu vėl neprasidės tolimesni pedagoginiai nepasisekimai bei pralaimėjimai? Ypač dėl to, kad pasunkėjo tėvų padėtis. Jei Vokietijos stovyklose sumažėjo tėvų įtaka vaikams dėl masinio gyvenimo, tai čia įsikūrę tėvai nebegali sekti vaikų gyvenimo ir daryti jiems įtakos todėl, kad per maža juos temato. Tėvų per dienas nematomi, laisvą nuo mokyklos laiką vaikai leidžia, kaip patys išmano. Tokia padėtis visada būna dideliuose pramonės centruose, ir ten visada nusiskundžiama auklėjimo sunkumais.
 
      Įsikurdami šiame krašte, radome naujas sąlygas ir naujus galimumus. Jaunimas rado naujas galimybes auklėtis, šviestis, mokytis; bet drauge jam yra naujų galimybių pasisavinti ir daug ko neigiama. Toks pasakymas dar nereiškia, kad čia gyvenimas būtų labiau sugedęs ar kad čia nebūtų rūpinamasi jaunimu. Taip tvirtinti būtų naivu. Žmonės visur tie patys, ir jų pastangos siekti ko nors gera visur panašios. Tačiau, nepaisant to, čia yra ir mums naujų aplinkybių, kurios jaunimui gali būti gana pavojingos ir kurių apdairus auklėtojas neturi išleisti iš akių.
 
      Visų pirma auklėjimo sąlygas pasunkina jau pats didmiesčių gyvenimas, į kurio sūkurius pateko dauguma tremtinių. To gyvenimo judrumas su savo nuotykiais, pramogomis, reklamomis ir daugybe sensacingų įvykių pagauna jauną žmogų ir patraukia ieškoti ko nors nepaprasto ir įdomaus, patirti naujų įspūdžių. Neįpratusiems į tokį judrų ir labai komplikuotą gyvenimą čia gali būti pavojingiau, negu tiems, kurie šiose sąlygose yra nuo mažens užaugę.
 
      Jaunimui yra labai pavojingas ir didelis šio krašto žmonių nureligėjimas. Statistika rodo, kad maždaug pusė visų J. A. V. gyventojų nepriklauso jokiai religinei bendruomenei. Dauguma, tiesa, prieš religiją nekovoja ir, kaip jie patys pasisako, religija nesidomi. Tačiau prieš katalikus, kaip gerai susiorganizavusius ir turinčius didelę įtaką viešajam gyvenimui, tokie areliginiai sluogsniai visur pasisako nepalankiai ir viešai ar slaptai veikia Katalikų Bažnyčios bei jos institucijų nenaudai. Toks masinis nureligėjimas, suprantama, nelieka be įtakos jauniems, bręstantiems žmonėms. Visa mūsų laimė, kad dauguma tremtinių vaikų gali lankyti parapines katalikiškas mokyklas ir auklėtis religinėje dvasioje. Tačiau vėliau, baigę mokyklas, per laikraščių bei žurnalų skiltis ir kitais keliais susiduria ar turės susidurti su areligine atmosfera, kuri brausis į jų nuotaikas ir alins jų religinius įsitikinimus bei moralinius pagrindus, vesdama juos į indiferentizmą. Geriausiai nuo to jaunimą gali sulaikyti aktyvus dalyvavimas lietuviškose katalikiškose organizacijose ir gerai redaguojami katalikiški jaunimo laikraščiai bei žurnalai. Taigi, tikrai reikia juos remti ir skaityti.
 
      Mums katalikams yra svetimas netikinčios visuomenės čia skelbiamas moralės supratimas. Mes turime aiškią religiškai sankcijonuotą moralę. Europos netikintieji bando ieškoti tvirtų moralės normų, pavadintų kategoriško imperativo ir kitais panašiais vardais. Amerikos liberalizmas pastovių moralinių normų neieško. Moralės normas jie suveda į standartą, išvedamą iš daugumos žmonių moralės. Jei kur dauguma gyvena nenormaliai, tai jau nebereikėtų jų smerkti, o jų elgesį paimti kaip normą arba moralinį standartą, prie kurio ir kiti turėtų derintis. Vienas zoologijos profesorius, tyręs vyrų seksualinį gyvenimą ir radęs, kad dauguma jo apklaustųjų amerikiečių vyrų yra vienaip ar kitaip nusikaltę moralės reikalavimams, neseniai pasiūlė pagal tai nustatyti ir atitinkamą viešąjį seksualinės moralės standartą. Tokie neva moksliški pigios moralės pateisinimai, suprantama, nekritiškam jaunimui yra labai pavojingi.
 
      Nuodijantį vaidmenį vaidina ir kai kuri spauda. Tai yra toji spaudinių rūšis, kuri leidžiama grynai pasipelnymo tikslais. Vieną jų dalį sudaro komikai, kitą -— leidiniai, žadiną seksualinį smalsumą. Komikai yra žalingi ne tik dėl to, kad jie atpratina nuo skaitymo, bukina jaunimo estetinį jausmą ir tuo būdu sulaiko jį nuo kultūrinio auklėjimosi, bet dar labiau dėl to, kad jie žadina nepedagogišką nuotaiką. Jie stengiasi būti įdomūs, nesiskaitydami su priemonėmis. Dažnai juose pašiepiami ir kvailais pavaizduojami tėvai, kad iš jų keisto nusistatymo ar nevykusio elgesio galėtų vaikai pasijuokti. Vaikams pataikaujant, jiems ten leidžiama fantastiškiausiais būdais išeiti laimėtojais, bet tuo būdu ten yra paneigiamos visos pedagoginės vertybės ir idealai.
 
      Morališką pavojų sudaro labai gausi geltonoji spauda, kuri, aplenkdama visus įstatymų draudimus, reklamuojasi labai agresyviai ir pikantiškai. Tą spaudos rūšį neretai paseka ir kiti rimtesni žurnalai, duodami daug vietos kūno grožio pavaizdavimui. Į smalsumą linkusiam jaunimui tokia spauda iš vienos pusės patarnauja, kaip tam tikros rūšies provokacija, iš kitos — kaip jo moralinių nukrypimų pateisinimas.
 
      Pedagoginiams siekimams yra svetimas ir per didelis asmeninio malonumo vertinimas bei jo ieškojimas. “Good time” idealas neugdo nei didelių asmenybių nei išmoko jaunimą siekti aukštesnių dalykų. Pagaliau, įpratimas ieškoti tik tai, kas pačiam šiuo metu gali būti malonu, neveda nė į asmeninę laimę. Savaime suprantama, jaunimui reikia įvairumo, reikia tinkamo poilsio ir kultūringų pramogų, bet tie dalykai negali jam pasidaryti svarbiausiu veikimo tikslu. Mūsų supratimu, žmogaus linkimas ieškoti tik asmeninių malonumų rodo jo tuštumą ir nesugebėjimą suprasti didžiųjų vertybių. Asmeninio malonumo ieškotojai neišsiugdo sau stipraus charakterio, ir jie vėliau tampa sociališkai mažiau vertingi žmonės. Sau ir kitiems vertingi individai išauga tik orientuodamiesi į kurias nors aukštesnes vertybes, tik siekdami aukštesnių idealų: mokslo, religinio tikėjimo, tvirto charakterio, išsiauklėjimo, vidinės kultūros, tautos gerovės, meninės išraiškos. Bet, norint tai pasiekti, reikia dirbti, kovoti ir paaukoti savo asmeninius malonumus.
 
      Besirūpindami savo vaikų auklėjimu, tėvai susiduria ir su daugeliu kitų sunkumų bei pavojų. Perėjus iš paprastesnio į sudėtingesnį gyvenimą, ir auklėjimo reikalavimai darosi sudėtingesni. Auklėtojams tai reikia numatyti ir atitinkamai veikti.
 
      Gyvenimas tremtyje ir jo nepastovumas dulkėmis apnešė aukštuosius mūsų tautos idealus, juos nuvertino, supilkino. Kasdienis netikrumas ir kova už būvį mus atbukino ir nustelbė susidomėjimą aukštesniais dalykais. Aiškius ir visuotinius principus neretai pakeitė momento reikalavimai. Tačiau principų netekimas jau reiškia demoralizaciją.
 
      Demoralizuota aplinka žymiai apsunkina jaunimui susirasti kelią ir susiformuoti idealus. Bet tėvų pastovumas gali jam daug padėti. Pastovus tėvų nusistatymas, nuolatinis jų rūpinimasis vaikų ne tik materialine, bet ir dvasine gerove ir ateitimi, pastovūs jų reikalavimai gali sumažinti aplinkos nepastovumo įtakas, gali tiesiog būti tos normos, kurios padeda svyruojantiems susiorentuoti ir pagal kurias jie sąmoningai ar nesąmoningai derina savo veiksmus bei siekimus.
 
      Nepastoviose ir labai komplikuotose sąlygose jaunam žmogui lengva paklysti. Tačiau, jei tėvai stengsis stovėti arti jo ir numatys, kur ir kaip jam padėti, tai ir ta komplikuota, neaiški aplinka gali būti jam nepavojinga.
 
P. Maldeikis