Reikia aukštesnių ir kilnesnių dėsnių — socialinio teisingumo ir meilės!
 
PIJUS XI
 
     Daugelis žmonių mano, kad jeigu jie tik žiūri savo teisių, nepakliūva policijai į nagus, nėra patraukiami kitų į teismą, tai jau yra visiškai “košer” — nesusitepę, teisūs artimo atžvilgiu. Jiems atrodo, kad užtenka laikytis šio dėsnio: savo nepaleisk, kito nenorėk! Išmetę elgetai ar labdaros tikslams kokį skatiką, jie jaučiasi visai padorūs krikščionys, įvykdę artimo meilės įsakymą. Pagaliau nekartą dabar tenka išgirsti: “Man išmaldos nereikia, aš tik noriu, kad būtų gerbiamos mano teisės!”
 
     Visi šaukiasi teisingumo: darbininkai, reikalaudami teisingo užmokesčio, tarnautojai — teisingos algos; savo teisių reikalauja žmona ir vyras, vaikai ir tėvai, darbininkai ir darbdaviai, neturtingieji ir turtuoliai. Ir toms teisėms saugoti yra prileista daugybė įstatymų, jų vykdymui prirašyta instrukcijų, pastatyta policija, pristeigta teismų, tribunolų ir teisės fakultetų. O vis dėlto tiek daug žmonių jaučiasi nuskriausti, apgauti ir pažeisti net pagrindinėse savo teisėse! Kur čia yra netvarka? Kodėl šioje srityje žmonijos taip mažai pažengta pirmyn? Kas reikėtų daryti?
 
Teisė ir sielos kultūra
 
     Galima ieškoti priežasčių įstatymų netobulume, teismų nerangume ar policijos nebudrume. Tačiau, tur būt, kiekvienas sutiks, jog tikroji priežastis glūdi giliau. Neužtenka įstatymais nustatyti teises ir griežtai žiūrėti jų vykdymo. Net vokiečiai, visur garsūs savo administraciniais gabumais bei paklusnumu įstatymams, ir drastiškiausiomis priemonėmis nepajėgė užgniaužti juodosios rinkos, spekuliacijos tiek nacių, tiek pokariniais laikais. Teisių vykdymui reikia šio to daugiau, reikia teisingumo dvasios, kuri iš vidaus skatintų mielai išpildyti artimui teisės pareigas. Moderniajam žmogui reikia įsigyti teisingumo dorybę -— reikia pastovaus valios palinkimo teikti kitam tai, kas yra jo, kas jam priklauso.
 
     Negyva įstatymo raidė ar kokia išorinė jėga žmogaus pakankamai nepaskatins laikytis teisingumo. Gudrus žmogus visada ras kelių apeiti įstatymams, prisidarys skylių pro juos prasmukti, išras priemonių policijai apgauti. Teisingumą gali įgyvendinti tik teisingumo dorybė. Ji palenkia patį teisės vykdytoją, pačią žmogaus valią noriai atlikti kitam teisines pareigas. Toks žmogus supranta ar bent nujaučia, kad kitas turi teisę ne dėl to, kad jis ką nors valdo ar gali jėga išreikalauti, bet kad jis turi moralinę galią, ko nors kaip savo reikalauti, ką nors kaip savo valdyti, turėti. Šią tiesą modernusis teisės filosofas J. Ihering taip išreiškia: “Turėti teisę reiškia, kad kas nors yra kaip tik mums”. Tai yra mums ar kitiems pačios prigimties, paties Kūrėjo kas nors skirta, kaip priemonė žmogaus tikslui siekti. Laisvai tai pripažindamas, žmogus įsigyja nuopelną Dievo ir žmonių akyse. Teisingumo darybę praktikuojąs žmogus nuolatos nusilenkia Dievo ir proto nustatytai tvarkai, nugalėdamas savimylos ir polinkių atkalbinėjimus. Tokiu būdu žmogaus valia tampa stipresnė, o pats žmogus vis dvasingesnis, visuomeniškesnis, geresnis.
 
     Teisingai skaičiuoti gali skaičiavimo mašinos, gatvėse judėjimą gali tvarkyti automatai, savo teisių gali sugebėt reikalauti kiekvienas žmogus, bet teisingumą tvarkyti ir įgyvendinti gali tik dorybingi žmonės. Tam jau reikia dvasinės kultūros! Mums reikėtų prisisteigti bent pradinių dvasinės ir dorinės kultūros “mokyklų” ir be reikiamo jos lygio neprileisti žmonių jokioms pareigoms...
Kas yra tas socialinis teisingumas?
 
     Jau nuo devynioliktojo šimtmečio galo pradėjo girdėtis balsų, reikalaujančių socialinio teisingumo. Šis žodis aidi darbininkų lūpose ir širdyse, jis skamba, nuo Leono XIII pradedant, ir popiežių kalbose bei socialinėse enciklikose. Tačiau, įsiklausius į socialinio teisingumo reikalavimus, girdėti juose teisingumo dorybės šauksmas.
 
     Nevienodai suprantama, kas yra socialinis teisingumas. Vieni juo laiko tą patį bendrąjį teisingumą, tik labiau pabrėždami pareigą prisidėti prie bendrosios gerovės ne tik atskirus žmones, bet ir žmonių grupes bei klases. Kiti sako, kad tai yra darbininkų klasės ir silpnesniųjų visuomenės grupių teisė lygiai naudotis bendrosios gerovės teikiamomis priemonėmis bei gėrybėmis. Tačiau ne tik darbdaviai, bet, pasinaudodami išleistais įstatymais ar savo draugijų bei unijų jėga, ir darbininkai gali pažeisti teisingumą. Todėl dabar socialiniu ir visuomeniniu teisingumu daugiausia yra laikoma dorybė, palenkianti žmogaus ir grupių valią daryti tai, ko reikalauja bendroji gerovė, nors tai įstatymais dar ir nebūtų uždėta, bet tik pažįstama ir nujaučiama kaip teisingumo reikalavimas.
 
     Mat, mūsų laikais taip greitai vyksta visokie socialiniai ir ūkiniai pasikeitimai, kad įstatymai greit pasensta arba jų vienų jau neužtenka pilnam gyvenimo tvarkymui. Bendruomeninis gyvenimas dabar yra labai tampriai sujungtas. Paskirų žmonių ir jų sambūrių veiksmai tuoj turi didelės įtakos į visuomenės padėties pagerėjimą ar pablogėjimą. Visi žinome, kad, vos tik sustreikavus kokio nedidelio miestelio darbininkams ar stambiam fabrikantui numušus kainas, tuoj yra paliečiami šimtų ir tūkstančių žmonių interesai. Be to, profesinė sąžinė ir viešoji moralė mūsų laikais yra stipriai pašlijus.
 
Mūsų laikų dorybė
 
     Todėl suprantama, kodėl dabar taip šaukiamasi socialinio teisingumo, kodėl tarp darbininkų mūsų laikais aliarmų signalas ir streikų šūkis yra šie trys žodžiai: “Reikalaujam socialinio teisingumo!” Bet taip pat aišku, kad tik teisingumo dorybė gali šiuos šauksmus ir aliarmus nutildyti. Todėl ir socialinio teisingumo dorybė yra mūsų laikų dorybė! Pagrindinės jos žymės yra šios:
 
     1.    Būti atviram naujiems reikalavimams bei juos pripažinti, nors jie dar neuždėti įstatymų, nors kitas dar neturi po ranka jam šią teisę pripažįstančių nuostatų.
 
     2.    Būti pasiruošusiam atsisakyti savo teisių, nors jos atrodytų būtinos ir ilgų šimtmečių tradicija pašvęstos, pav., neribota šeimos galvos, nuosavybės, pelno teisė.
 
     3.    Noriai ir veikliai dalyvauti bendruomeniniame gyvenime, kad ir reikėtų gražiam sugyvenimui aukų sudėti, naujų kelių ieškoti.
 
     Socialinio teisingumo dorybės siekti yra įpareigotas kiekvienas žmogus ir tuo labiau, kuo daugiau jis gali padėti ar pakenkti bendrajam labui savo talentais, turtu ir užimama vieta. Pijus XI enciklikoje “Quadragesimo anno” sako: “Yra būtina, kad šis teisingumas apimtų institucijas bei tautų gyvenimą, norint sukurti sėkmingą teisinę bei socialinę ekonominio gyvenimo santvarką.”
 
     Mums reikėtų socialinės įstatymdavystės, įsakmiai visiems nurodančios jų teises ir pareigas kitiems. Tačiau dar labiau mums reikia žmonių su gyva teisingumo sąžine, su aukštu teisingumo dorybės laipsniu. Tie žmonės be kivirčių ir ilgų kalbų tyliai ir nuoširdžiai atlieka savo šeimoje, darbovietėje, visuomenėje ir tautoje tai, ką kitiems privalo. Jie yra tikrieji demokratai, nes įstatymai demokratijoje yra pačių žmonių leidžiami. Be to, kadangi jų išleidimo procedūra demokratijoje yra ilga, tai jiems dar nepasirodžius, jau juos vykdo. Tokie žmonės tampa ir Kristaus palaiminimo dalininkai: “Palaiminti taikieji — o iš graikiško teksto pažodžiui verčiant — palaiminti taiką kuriantieji, nes jie bus vadinami Dievo vaikais!” Jų nuoširdus teisingumas neša visur taiką, ramybę ir laimę.
 
(B. d.)
 
P. Daugintis, S. J.