Spausdinti
     Praėjusį kartą rašėme apie teisę ir teisingumo dorybę, palenkiančią žmones atlikti kitiems ne tik įstatymais nustatytas, bet ir jais dar neuždėtas teisines pareigas. Dabar pakalbėsime apie socialinę meilę ir jos svarbą visuomeniniame bei ūkiniame gyvenime. Tačiau gal kai kas šyptelėjęs pamanys, kad apie meilę galima kalbėti tik šeimoje, ir tai ne visuomet, o bendruomeniniame ir ūkiniame gyvenime viešpatauja ne meilė, o teisė, kurios pagrindinis dėsnis — kova už būvį ir jėga! Civilizuotame pasaulyje tai yra apgaubiama teisingumo skraiste. Bet tikrenybėje viešpatauja dėsnis: “Akis už akį, dantis už dantį; duok man, kad tau duočiau!” Sutinku, kad dažnai taip yra. Bet tai yra žmonijos nelaimė! Taip bekovojant, nukenčia ne tik silpnesnieji, bet dažnai ir stiprieji. Labai gaila, kad žmonės, bekovodami už savo teises, besišaukdami teisingumo, užmiršta patys dvasinę jo pusę — teisingumo dorybę ir dar labiau tikrąjį pagrindą — meilę.
 
Meilė ar diktatūra?
 
     Kam pagaliau turėtum kitiems pildyti teisines pareigas, kai esi stipresnis, jei meilė neįpareigotų? Gal tik dėl to kad žmogus kartais esti reikalingas kitų pagalbos? Bet dažnai žmogus gali be kitų pagalbos apsieiti. Tada jau teisė nebeįpareigotų... Kiti gal pasakys, jog reikia tai daryti, kad pasaulyje būtų tvarka, ramybė. Bet kam žmogui ta tvarka, jeigu jis yra kitų skriaudžiamas, jei negali žmoniškai pragyventi, jei laikomas prekės ar darbo gyvulio vietoje? Tada lieka jam vien tik Markso siūlomas kelias: “Visų šalių proletarai, vienykitės! Pieškite tuos, kurie jus apiplėšė ir įveskite proletarų diktatūrą!” Ir jėgos diktatūra gresia ne tik iš komunizmo. Kartais ji gresia ir iš valstybės. Apsišvietusios masės ir organizuoti darbininkai verčia ją pasidaryti jų teisėtų reikalavimų vykdytoja. Tai jau įvyko ar vyksta visoje eilėje valstybių su labai skaudžiomis pasekmėmis.
 
     Tik meilė yra pajėgi pastoti kelią šių nuoseklių reikalavimų sukeltam sąjūdžiui ir gresiantiems pavojams. Tik ji gali pastatyti teisę ir teisingumą ant nepajudinamų pagrindų. Meilė yra artimo vertinimas ir jam gero linkėjimas bei darymas. Tik tada, kai aš artimą gerbsiu, kaip man lygiavertį žmogų, jis netaps daiktu ir tik aistrų žaislu ar gamybos priemone. Tik kai žmogus bus vertinamas, kaip vertybė pati savyje, kaip pats sau tikslas, nebus jis padaromas tik fabriko rateliu ar valstybės gyventojų bespalviu numeriu. Jį pagerbdami, mes pagerbiame mūsų pačių verčiausiąjį pradą — žmoniškumą. Mes trokštame, kad kiti mums padėtų būti laimingais. Taip lygiai to mes turime trokšti kitam ir padėti jam tapti tikru, pilnutiniu žmogumi. Žmogus pačia savo prigimtimi yra bendruomeninė būtybė, nuo kitų priklausomas, jų palankumo ir meilės būtinai reikalingas. Todėl ne jėga ar grynasis egoizmas, o meilė turi diktuoti mano ir visų žmonių veiksmus tiek siaurame ratelyje, tiek bendruomeninio gyvenimo baruose.
 
Meilė — teisingumo pagrindas
 
     Tik krikščionybėje meilė išvysto pilną savo jėgą. Veltui nukrikščionėjęs žmogus bandys meilę pakeisti visokiais surogatais. Neužtenka pozityvistų skelbiamosios brolybės, kuri sau stiprybę siurbia iš kitų luomų ir Dievo neapykantos. Neužtenka nei klasės ar tautinio solidarumo, kurs dažniausiai yra tik organizuotas egoizmas, nei grynai prigimto humanizmo įkvėptos filantropijos, dažnai akis užmerkiančios čia pat esančių žmonių skurdui, tesiekiančios vien jo medžiaginės gerovės pagerinimo. Tik tikinčiajam kitas žmogus yra Dievo paveikslas, amžinam gyvenimui skirtas Jo vaikas. Jis žino, kad artimą skriausdamas, užgauna savo ir jo dangiškąjį Tėvą, kad gali jį pragaran pastūmėti, o artimo meilės darbais pelnyti jam ir sau džiaugsmą ne tik šioje žemėje, bet ir kitame gyvenime. Kristus savo mokslu (pav., palyginimas apie gailestingąjį Samarietį) sugriovė visus tautinius, luominius ir religinius priešingumus; o kitų žmonių meilės mastu nurodė tvarkingą savo paties meilę (“mylėk artimą, kaip pats save”), taip pat sugriovė priešingumą tarp gerai suprastos savo meilės ir artimo meilės, tuo pačiu ir tarp asmens ir bendruomenės, tarp individualizmo ir universalizmo. Kristus davė artimo meilės įstatymui teigiamą prasmę. Tai žmonės labai dažnai užmiršta! Pagal Jį neužtenka kito neskriausti, bet reikia jam gera daryti. “Visa, ką jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite”. Užtat, vertindamas žmogų, kaip mylinčiojo Dievo vaiką, tikintysis mielai atlieka artimui tai, kas jam priklauso arba į ką jis turi Dievo ar prigimties duotą teisę. Trokšdamas, kad kiti jam gera darytų, jis turi noriai daryti ne tik tai, ką įsakymai ar jis pats sutartimis įsipareigojo, bet ir tai, kas teisiniais nuostatais neįsakyta, tačiau pažįstama ar bent nujaučiama artimą turint į tai teisę, jam tai esant būtina. Tokiu būdu meilė yra ir turi būti tikruoju teisės ir teisingumo pagrindu. Ji, socialiniu teisingumu be ilgų ginčų ir kivirčių užpildydama teisės spragas, papildo teisę.
Kur meilės versmė?
 
     Meilė eina dar toliau. Ji skatina artimui duoti tai, į ką jis neturi jokios teisės, bet kas jam naudinga, kas jam padeda jaustis pilnu žmogumi, laimingu Dievo vaiku. Juk tikintis žmogus trokšta, kad ir kiti jam padėtų gražiau gyventi, kad visų gerų dovanų Kūrėjas būtų ir jam dosnus. “Kokiu saiku seikėsite, tokiu bus ir jums atseikėta ir dar bus pridėta” (Mark. 4, 24). Tokia nuoširdi ir veikli artimo meilė pasireiškia įvairiomis formomis. Negaliu dabar plačiau parašyti apie krikščioniškąją, karitatyvinę veiklą, kuri reiškiasi tyliais gailestingumo darbais kūnui ir sielai, organizuotai išlaikomose ligoninėse ir prieglaudose. Nerašysiu nei apie individualinę artimo meilę. Tik truputį norėčiau užsiminti apie visuomeninę arba socialinę meilę.
 
     Socialinės meilės dorybė yra pastovus valios palinkimas leisti ir padėti, kad artimas gautų iš bendrosios gerovės teikiamų gėrybių bei priemonių jam priklausomą dalį. Pav., kai ūkio, fabriko ar krašto bendruomeninės įplaukos auga, gerbūvis kyla, tai iš jų atitinkamą kiekį turi gauti ir pramonės bei žemės ūkio darbininkai. Jie savo darbu prie to yra daug prisidėję. Ir tik meilė gali tai nurodyti, nes grynai aritmetiškai apskaičiuoti dvasines ir fizines žmogaus pastangas yra visiškai neįmanoma. Taip socialinės meilės įkvėptas rūpestis kitais suartina visų luomų ir klasių žmones ir jungia juos į vieną didelę jaukią šeimą.
 
     Kristaus meilė verčia krikščionį mylėti net ir savo asmeninius bei tautinius priešus. Kad kitas dabar yra blogas, gal prie to esame prisidėję ir mes patys bei mūsų bočiai ar sunkios gyvenimo sąlygos. Juk ir mums patiems yra reikalinga atlaidi kitų meilė. Kiekvienas žmogus, koks jis bebūtų, vis tiek yra nors ir apiblukęs Dievo paveikslas. Todėl Kristus sako: “Ką jūs padarėte vienam iš šitų mažutėlių, man padarėte!” Taip tikra artimo meilė tampa dieviškąja meile. Ji apima visą žmogų, užkuria jo jėgas, visą jo darbą, jo pareigų atlikimą. Užtat mes teturime vieną meilės dorybę, apimančią ir Dievą ir žmones. Todėl yra aiškus ir šv. Jono tvirtinimas: “Kas sako mylįs Dievą ir nemyli savo artimo, yra melagis. Kas myli artimą, tas myli ir Dievą, ir Dievas yra jame”. Jis yra jame aiškiai jaučiamas Šv. Dvasios dovanomis. Jos duoda galimybės žmogui tarp visų rūpesčių ir vargų džiaugtis taika, ramybe ir laime.
 
Pramonininkų suvažiavime pasiklausius
 
     1951 m. pabaigoje buvo suorganizuotas gausus Europos ir Amerikos pramonininkų suvažiavimas. Ten buvo aptarta daug įdomių klausimų. Įsidėmėtinas yra vieno dalyvio pasisakymas: “Mes, pramonininkai, privalome būti labiau valstybininkai, negu biznieriai!” Tikrai reikėtų, kad visi mūsų pramoninkai daugiau būtų valstybininkai, t. y. bendrosios gerovės kėlėjai, negu gryni biznieriai, savanaudiškai savimi besirūpiną egoistai. Žmogaus prigimtis yra socialinė. Žmonės yra perdaug tampriai vieni su kitais surišti, kad galėtų gyventi, kitų nežiūrėdami ir juos skriausdami. Vėliau ar anksčiau tai atsilieps, vienu ar kitu būdu: streikais, perversmais, revoliucijomis ar karais. Žmonės turi vieni kitais rūpintis!
 
     Stengimąsi dirbti kitų labui ir gyventi visuomeniškai mums gali garantuoti tik krikščioniškoji artimo meilė. Ji tegali būti ir tikrasis teisingumo pagrindas. Be abejo, mes nesame tokie naivūs, kad tikėtume, jog mūsų laikų klasių kovai pašalinti užtenka vien gerų papročių atnaujinimo. Papročių reformos reikia, bet reikia ir socialinių reformų. Jos turi eiti ranka rankon. Tačiau iš geriausių reformų nieko neišeis, jei plačiosios masės, darbininkai ir darbdaviai, nebus prie to dvasia priaugę. Socialinių dorybių stiprinimas yra geriausias pasiruošimas naujos gyvenimo santvarkos sukūrimui.
 
     Mums lietuviams šios dvi dorybės, teisingumas ir meilė, turi būti ypatingai artimos. Juk mūsų tautos dvasinės žymės, anot filosofų Vydūno, Šalkauskio, Griniaus, yra žmoniškumas ir riteriškumas. Lietuvių būdingi ženklai — vaišingumas ir Vytis, lekiąs ginti užpultųjų ir skriaudžiamųjų. Lietuvis ūkininkas, pilnai apmokėjęs vakare darbininkui už darbą, nuoširdžiai pasakys: “Ačiū, kad atėjot mums į talką!” O šeimininkė jam įduos pyrago ar mėsos gabalą tardama: “Tai namiškiams lauktuvių!”
 
     Dabartiniu metu šios dorybės gali mums padėti išlaikyti vienybėje, tautinę kultūrą bei sąmonę ir sukurti pajėgią savitarpę pagalbą. Stipresnė mūsų socialinio teisingumo bei meilės sąmonė padėtų ne vienam mūsų broliui ir sesei nepasiduoti kitų tautų suvirškinimui. O grįžtant Lietuvon, tai būtų bene vertingiausias mūsų parsigabentas kraitis. Teisingumo sąmonė ir veikli, nuoširdi artimo meilė mums padėtų greitu laiku sukurti gražaus sugyvenimo formas ir visiems sluogsniams gerovę garantuojančią santvarką.
 
     Nors dabar yra ir ne mada kalbėti apie dorybes, bet modernioji pedagogika iš naujo atidengė gerų papročių reikšmę auklėjimo ir žmogaus asmenybės formavimo darbe. O juk dorybė yra ne kas kita, kaip įsigytas geras įprotis. Tik mes katalikai prie žemiškų motyvų įsigyti ir praktikuoti gerus įpročius dar pridedame ir viršgamtinių motyvų, užtat tuos įpročius vadiname dorybės vardu. Taip mes juos lyg pakrikštijame, sukilniname ir už juos įsigyjame daug nuopelnų amžinam gyvenimui.
 
 Žmogaus suvisuomeninimas
 
     Bet mums neužtenka reikalauti, kad būtų atstatytos mūsų pažeistos teisės tik retkarčiais užsiliepsnojančiais teisingumo jausmais ar žavėtis socialinės meilės šūkiais. Reikia persiimti socialinio teisingumo bei meilės dvasia ir nuolatine praktika padaryti ją pastovia krikščioniškąja dorybe, savo ir kitų dvasine jėga. Tai gerai nusako ir lotyniškas dorybės vardas — virtus, kurs reiškia jėga, stiprybė, galia. Šį darbą būtų galima pradėti ir nuo didesnio atsižvelgimo į savo šeimos bendrąjį labą, nuo malonesnio elgesio su patarnaujančiais žmonėmis, nuo nuoširdesnių žodžių su viršininkais ar darbdaviais.
 
     Kartais tektų save pakontroliuoti, kiek mūsų yra prisidedama prie ramybės palaikymo ir gražaus sugyvenimo savo namuose, kaimynystėje, draugijoje. Taip palengva būtų galima įprasti ne tiek apie save, kiek apie kitus galvoti ir rūpintis kitų gerove. Tai gerovei pasiekti reikia suvisuomeninti ne žemę, fabrikus ar kitokį privatų turtą, bet patį žmogų! Tikrai kiekvienam mūsų reikia dabar ieškoti ne konkurencijos, pelno ir troškimo laisvės, bet kaip Pijus XI sako, aukštesnių dėsnių — socialinio teisingumo ir meilės. Tai yra mūsų didinga misija ir pareiga įnešti šias dvi palaimintąsias jėgas į bendruomeninį žmonių gyvenimą.
 
P. Daugintis, S. J.
 

 RELIGINIS VAJUS SAN DIEGE
 
     Didelio mąsto religinis vajus, pravestas San Diego vyskupijoje, apėmė 95.054 nekatalikiškas šeimas 4694 kv. blokų plote ir 1121 kaimus. Sugrąžinta į tikėjimą 4784 atšalę katalikai. Mokosi katalikų tikėjimo 1946 nekatalikai. Parodė susidomėjimo katalikų Bažnyčia 6118 nekatalikai.
 
     Šiame vajuje iš 274 San Diego vyskupijos kunigų aktyviai dalyvavo 251. Vadovavo Notre Dame profesorius kun. John A. O’Brien. Jis parengė 149 informacijas vyskupijos tikintiesiems. Pagal jo nurodymus buvo duotos katechetiškos pamokos kiekvienoj parapijoj 2 kartu savaitėje. — Šiam darbui gelbėjo malda. Per 6 savaites buvo laikomos novenos, sakomos konferencijos, vedamos susitelkimo dienos. Vajaus organizacijos centre buvo parapija. Stengtasi pasiekti kiekvieną nekataliką, gyvenantį parapijos ribose. Kiekvienas iš jų buvo pakviestas ateiti į bažnyčią arba informacijų centrą.