Spausdinti
     Redakcijos Pastaba: šiuo straipsneliu “L. L." tikisi patenkinti visus skaitytojus, norėjusius sužinoti, kodėl žmonės tiki ir kuris tikėjimas geriausias.
 
     Tikėjimas — bendriausias reiškinys žmonijoje. Visi žmonės bent kokiu būdu tiki, nes nėra nei vieno žmogaus, kuris  v i s i š k a i  galėtų būti įsitikinęs Dievo nebuvimu. Mat, už Dievo buvimą kalba labai daug argumentų, o prieš Jį — nei vieno svaraus. Todėl protaują žmonės negali netikėti.
 
     Jau senovės pagoniškosios Romos filosofas Ciceronas pastebėjo, kad nėra tiek laukinės, tiek nepažangios tautos, kuri nieko nežinotų apie Dievą /De natūra deorum/. Todėl visos tautos yra ir buvo religingos, nes religija betarpiai kyla iš Dievo buvimo pažinimo. Šį pažinimą žmogus išreiškia kultu: malda, auka ir kitomis ceremonijomis. “Pati gamta” — pastebi Ciceronas — “moko, kad Dievas turi būti garbinamas, ir žmogus čia nėra laisvas.”
 
     Cicerono pastabumą patvirtina modernieji etnologai /tautų tyrinėtojai/: “Pagal šiandienines mokslo žinias, religija yra universali visiems žmonėms. Žemėje nėra žmonių bendruomenės, apie kurią mes galėtume su tikrumu pasakyti, kad ji neišpažįsta jokios religijos” /Prof. Toy of Harvard/. O prof. Tiele papildo: “Tvirtinimas, kad yra tautų be religijos kyla iš nepakankamo tyrinėjimo arba iš netikslių sprendimų. Nei viena tauta, nei viena gentis ligi šiol dar nebuvo surasta, kuri netikėtų į jokią aukštesnę esybę. O tyrinėtojai, kurie kada nors tvirtino priešingai, paskiau turėjo nusileisti faktams.
 
Kodėl visi tiki?
 
     Kiekvieno žmogaus tikėjimo pamatas yra jo protinga prigimtis. Net ir laukinis žmogus protauja, sprendžia, daro išvadas. Net ir savo neišlavintu protu jis pastebi nepaprastą gamtos tikslingumą. Naktis tikslingai seka dieną, metų laikai tikslingai keičiasi. Dėl šių reiškinių ryškumo net ir primityvus žmogus yra pajėgus vien natūraliu protu prieiti išvados, kad turi egzistuoti protinga esybė, kuri visa tai tvarko. Kasdieninė žmogaus patirtis jam sako, kad nei vieno reiškinio nėra be priežasties. Atrodo, kad visa žmonijos tendencija teistiniai aiškinti gamtos reiškinius (t. y. pripažinti, kad juos tvarko Dievas) glūdi priežastingumo principe. Žinoma, primityvaus žmogaus išvados čia ne visada tikslios: nebuvo šiuo keliu prieinama prie Aukščiausios Esybės — visų daiktų priežasties. “Tautos, kurios nepažįsta gamtos įstatymų ir jos dėsnių, įvairiai personifikuoja gamtos jėgas. Jausdami, kad jų gerbūvis pareina nuo šių jėgų veikimo, ėmė jas dievinti. Taip išsivystė politeizmas — daugelio dievų garbinimas” (dr. Charles F. Alken).
 
     Modernaus žmogaus religijos bazė ta pati. Kadangi jo pažinimas daug didesnis, tai ir išvados tikslesnės. Mūsų laikų mokslas yra daug toliau nuo Dievo neigimo negu bet kada. Jis daug daugiau negu praeity per nuostabiuosius visatos dėsnius parodo Dievo išmintį ir galią. Šiandien nuo begalinių erdvių didybių iki neapsakomų atomo mažybių geros valios žmogaus prote skamba Dievui garbės giesmė. Kiekvienas gali įskaityti visur įrašytą Dievo vardą: ir pulsuojančiame energija atome, ir įvairiaspalvės gėlės veide, ir žvaigždėtojo dangaus skliaute. Visata — Jo protingumo ir galybės veidrodis. Iš sutvertųjų daiktų žmogus pažinęs Viešpatį ir Tvėrėją, negali nepripažinti Jam savo priklausomybės.  Š i a m e   s u p r a t i m e   g l ū d i   p a g r i n d i n ė   t i k ė j i mo    b a z ė.
 
Natūralinio pažinimo neužtenka.
 
     Bet tikėjimas, sukurtas vien naturaliu protu, yra labai menkas. Mes jį nei nevadiname tikėjimu, o tik tikėjimo baze. Jon atsirėmęs, protaudamas ir spręsdamas, žmogus nors ir supranta savo priklausomumą nuo Dievo, nors ir stengiasi jį išreikšti kulto aktais, bet  t i n k a m a i  tai atlikti jam neįmanoma. Iš pagoniškų religijų steigėjų pavyzdžio matome, kaip žmonės įvairiai sprendė, kartais net labai klydo. Mat, čia daug daugiau negu kituose sprendimuose daro įtakos jausmai. Savo jausmų įtakoje pagonys kartais taip toli nuklysta, kad ima garbinti dievus, kaip vagystės, girtuoklystės ir paleistuvystės globėjus.
 
     Bet sunkiausia žmogui vien natūralinėmis jėgomis pasiekti reikiamo dorovės laipsnio. Net patys pakiliausi žmonijos protai, kaip Platonas, Aristotelis, Seneka gynė vergiją, nevertino bejėgio žmogaus. Kūdikis, ypač negimęs, ir vergas jiems buvo beverčiai daiktai, su kuriais galėjo kiekvienas elgtis, kaip tinkamas.
     Be to, žmogus, kad ir tinkamas išvadas padaro, nėra jų teisingumu visiškai tikras. Ar tikrai yra Dievas? Ar tikrai žmogaus siela nemirtinga? Ar tikrai egzistuoja amžinasis gyvenimas? Tai klausimai, į kuriuos žmogus turi turėti neabejotinus atsakymus. Tiesa, daug genialių žmonių, kaip pagonių išminčiai bei filosofai, šias tiesas įrodinėjo, tvirtino, bet ir jie, kaip ir visi mirtingieji, nebuvo neklaidingi, todėl negalėjo šių tiesų perduoti kaip neabejotinų. Natūraliajam žmogaus pažinimui sutvirtinti, padaryti jį neabejotinu ir parodyti, kaip žmogui pridera elgtis santykiuose su Dievu, reikia Dievo apreiškimo, Jo neklystančiojo autoriteto.
 
Ar Dievas žmogui apsireiškė?
 
     Kadaise evoliucionistai tvirtino, kaip neabejotiną tiesą, kad pradžioje žmonės buvę be religijos; kad religija savaime laipsniškai išsivysčiusi: animizmas, politeizmas, monoteizmas. Bet tokių aiškinimų jau seniai atsisakyta. Primityviųjų tautų tyrinėtojai jiems sudavė mirtiną smūgį. Evoliucionistai klydo, kaip pastebi, etnologas Schmidt, iš anksto nustatydami, kaip neginčijamą tiesą, tai, ką turėjo įrodyti: kad visa, kas primityviškose tautose blogiausia, yra kartu ir primityviškiausio žmogaus apraiška. Kas yra tobuliausio, yra paskesni laimėjimai.
 
     Devynioliktojo amžiaus etnologai, suradę metodus, kuriais nustatomas tautų kultūrų senumas, įrodė, kad kuo tautos kultūra primityviškesnė, senesnė, tuo monoteizmo sąvoka grynesnė. Vadinasi, faktai visiškai priešingi evoliucionistų tvirtinimams: monoteizmas yra seniausia žmonijos religija. Amžiams bėgant, ji ne išsivystė, o išsigimė. “Visos primityviausios tautos tiki tik į vieną Aukščiausią Esybę” (Schmidt).
 
     Dabar klausimas: iš kur tose tautose vieno Dievo sąvoka? Protavimo keliu prie šios sąvokos įstengė prieiti tik patys didieji žmonijos genijai, kaip Platonas, Aristotelis. Nėra kitos išeities, kaip pripažinti šv. Rašto pasakojimo teisingumą: Dievas, sutvėręs pirmuosius žmones, jiems apsireiškęs ir juos mokęs. Tik ilgainiui daug kur tas apreiškimas buvo ne tik primirštas, iškreiptas, bet ir visai pamirštas.
 
     Taigi, be racionalios žmogaus prigimties, antroji religijos bazė yra apreiškimas. Jis galutinai užbaigtas per Jėzų Kristų.
 
Kodėl mes, krikščionys, tikime?
 
     Mūsų tikėjimas yra grynai antgamtinis. Jo pradžia ir pagrindas — pats Viešpats Dievas, Tvėrėjas, tapęs žmogumi Kristaus asmenyje, gyvenęs matomai ant žemės 33 metus ir pasakęs mums visa, ką turime žinoti, išmokęs visa, ką privalome daryti, kad būtume išganyti, kad pasiektume tą tikslą, kuriam esame sutverti. Kristuje išsipildė senasis Dievo pažadas pirmiesiems žmonėms ir paskiau daugelį kartų per pranašus atnaujintas išrinktojoje tautoje.
 
     Ypatingomis Dievo malonėmis apdovanoti žmonės - pranašai, kurie buvo Dievo pasiųsti paruošti Mesijui kelius į žmonių širdis, dieviškose vizijose matė Jį patį ir visą išganymo dramą, kurią atvejų atvejais yra apibūdinę įvairiais simboliais. Sulyginę tas pranašystes, įvykusias maždaug 1500 - 500 prieš Kristų, su Kristaus gyvenimu ir radę Jo asmenyje tobulą tų pranašysčių išsipildymą, Kristų atpažįstame, kaip Dievo žadėtąjį ir žmonijos lauktąjį Išganytoją, Jį priimame, Juo tikime.
 
Krikščioniškojo tikėjimo bazė.
 
     Visas mūsų tikrumas, gražumas, neklaidingumas ir pranašumas kyla iš Kristaus dieviškumo. Visi kiti tikėjimo statinį stato ant žmogaus padėto pamato. Krikščionys — ant dieviškojo. Bet ar Kristus tikrai Dievas?
 
     Šiuo klausimu tarp žmonių amžina kontroversija. Pirmieji dėl to piktinosi ir savo apsiaustus draskė žydai, nes Kristus neabejotinai prisistatė, kaip Dievo Sūnus, savo prigimtimi lygus Aukščiausiajam Dievui. “Visa man Tėvo duota. Ir nei vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip Sūnus” (Mt. 11, 27). Pasmerkiant Jėzų mirčiai, pagrindinis jų kaltinimas buvo, kad Jis, būdamas žmogumi, save laiko Dievu ir todėl piktžodžiauja Dievui.
 
     Bet žmonių netikėjimas į Jėzaus dieviškumą yra nepateisinamas, nes šią tiesą Jis ne tik žodžiais tvirtino, bet ir darbais įrodė: “Jei netikite mano žodžiais, tikėkite darbais”, — sakė Jis. Mat, šie darbai buvo tokie, kuriuos galėjo daryti tik vienas Dievas, būtent — stebuklai.
 
     Gali būti, kad kai kuriam šio straipsnelio skaitytojui, išgirdus žodį “stebuklas”, veidas nusidažys ironiška šypsena: tokia svarbi tiesa remiama tik tokiais beverčiais argumentais! Juk moderniam žmogui jau jie nebeegzistuoja. Stebuklas—niekas kita, kaip dar nežinomų gamtos jėgų pasireiškimas. Kitas gal dar pridės: evangelijų stebuklai — legendariniai dalykai. Evangelijos nėra istoriškos.
 
     Taip kalbėjo ir 18-jo amžiaus Apšvietos racionalistai ir 19-jo liberalizmo atstovai. Bet kaip tik iš tų ilgų, kartais ir piktų diskusijų pastebim, koki nepagrįsti buvo priešų puolimai ir koks ryškus Kristaus dieviškumas, remiamas tikrais stebuklais.
 
     Turim atsiminti, kad Kristaus stebuklai, kuriais Jis antspaudavo savo skelbiamas tiesas, reiškėsi daiktų esmės pakeitimu: vandens pakeitimas į vyną (Kanos stebuklas), pūvančiam lavonui gyvybės ir sveikatos grąžinimas (Lozoriaus prikėlimas), raupsuotųjų ir aklų gimusių staigus pagydymas, žmonių gyvenimo paslapčių pažinimas (Samarietė prie šulinio) ir daug kitų dalykų. Kristus stebuklus darė ne tik iš arti, bet ir dešimčių mylių atstume (šimtininko sūnaus pagydymas). Iš to aišku, kad Jis gamtos, jos įstatymų ir jos dėsnių Viešpats. Pagaliau, didžiausias stebuklas ir ryškiausias Jėzaus dieviškumo įrodymas — Jo paties iš numirusiųjų prisikėlimas (apie tai plačiau “L. L.” 1951 m. 12 nr.).
 
     Visiems aišku, kad galia tai padaryti prašoksta ne tik žinomas, bet ir nežinomas gamtos jėgas, nes galime maždaug nustatyti gamtos jėgų ribas. Ir šiandien daug tikriau, nes gamtiniai reiškiniai bei medžiagos paslaptys mums daugiau pažįstamos. O jei tai, kas gamtai jokiu būdu neįmanoma, daroma žmogaus ir tai ne atsitiktinai, bet sąmoningai, pagal norą, įsakmiai tvirtinant žodžiais savo dieviškumą, mes negalime tuo tvirtinimu netikėti, nes žinome, kad Dievas savo galybe melagių neremia. Tokiai padėčiai esant, norime ar nenorime, sąžinės esame įpareigojami įtikėti į Kristų.
 
     Bandymas sugriauti evangelijų istoriškumą, kad būtų išardytas tikėjimo pamatas, yra baigęsis visišku nepasisekimu. Apšvietos protestantų teologų ginčai tuo įdomūs, kad vyksta tarp netikinčiųjų, siekiančių to paties tikslo: įrodyti evangelijų neistoriškumą. Tai yra teismas, panašus į kadaise buvusį Sinedriumo teismą, kur žydai ieškojo liudytojų prieš Jėzų ir nerado net dviejų, kurių liudijimai neprieštarautų. Vienas kitą jie skaudžiai kritikuoja dėl pavartotų argumentų silpnumo. Taip tęsėsi beveik pusantro šimto metų, kol Bruno Bauer juos “triumfališkai” užbaigė. Jis paskelbė, kad Jėzus yra legendarinis didvyris, o krikščionybė — senųjų žydų mitų kūrinys. Bet toks tvirtinimas buvo ne triumfališka, o katastrofiška ginčų pabaiga, nes nebuvo skaitomasi ne tik su Bažnyčios patiektais neabejotinos vertės istoriniais dokumentais, bet net ir su ankstyvesniais jo paties kolegų įrodymais. Toki tvirtinimai, žinoma, nieko neįtikino, o tik sutvirtino Bažnyčios mokslą apie Kristų. Sugriauti evangelijų istoriškumą mes neturime argumentų. Jeigu ir mūsų laikais dar galima pastebėti liberalus ir Kristaus dieviškumą ir evangelijų istoriškumą puldinėjant, tai įvyksta todėl, kad jie visai nepaiso savo pirmatakų kėslų labai liūdnos pabaigos.
 
     Taigi, Kristus tikrai Dievas. Apie tai liudija apaštalai, kurie kalba, ką patys matė, ką rankomis lietė (pal. I šv. Jono Ap. laišką). “Yra tai mokytinis, kuris liudija apie šituos dalykus ir tai parašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas yra tikras” (Jono 21, 20). Liudija apaštalai, kurie už liudijamą tiesą paaukojo savo gyvybes. Tai apmąstydamas Pascal sušunka: “Aš mielai tikiu tais faktais, dėl kurių liudijimo žmonės miršta” (Pensees, 51).
 
     Štai kodėl mes tikime. Ir negalime netikėti. Tai Dievo įsakymas.
 
Kuris tikėjimas geriausias?
 
     Iš to, kas pasakyta, aišku, kad mus tikėti verčia mūsų pačių prigimtis. Be to, pats Dievas įsakė tikėti ir tikėjimą pastatė kaip sąlygą patekti į dangaus karalystę. “Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas netikės, bus pasmerktas” (Mork. 16, 16). Ir tikėti reikia ne tik tai, kas patinka, bet  v i s a  tai, ką Viešpats tikėti yra palikęs — visu Jo mokslu, visais Jo žodžiais. “Eikite” — sako Jis, — “ir mokykite visas tautas .. . laikyti  v i s a , ką tik esu jums įsakęs” (Mt. 28, 20). Iš to išeina, kad ne visi tikėjimai yra geri, ne visi žmogų išgano, bet tik Kristaus paliktasis, žmonių nesužalotas tikėjimas. Kadangi tikėjimai vieni kitiems daug kur prieštarauja, negali būti visi lygūs, negali visuose būti ta pati dieviška tiesa, kaip negali būti daug tiesų, nes ji yra tik viena, kaip vienas Dievas. Nekalbant jau apie krikščionybės ir pagonybės prieštaravimus, prieštaravimų randame ir pačioje krikščionybėj. Kai kurie klausimai skiria, pav., katalikybę nuo rytų Bažnyčios ir daug kas nuo protestantų. Protestantai vėl, susiskaldę maždaug į 500 sektų, ginčijasi tarpusavy.
 
     Visi šie tikėjimai pretenduoja būti pilnais, tikraisiais Kristaus tikėjimais. Bet aišku, kad Kristaus tikėjimas gali būti tik vienas, kaip vienas Jis pats.  V i e n a s   i r   t i k   v i e n a s   iš krikščioniškųjų tikėjimų gali būti tikras, nes negalėjo taip atsitikti, kad visi tikėjimai būtų iškreipti. Viešpats, prieš įžengdamas į dangų, pažadėjo savo tikintiesiems : “Ir štai aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt. 28, 20). Juokinga būtų neigti, kad Jėzus, būdamas Dievas, galėjo išsaugoti gryną savo paliktąjį žmonėms tikėjimą.
 
     Visa sunkenybė — s u r a s t i   š į   K r i s t a u s   p a l i k t ą j į   t i k ė j i m ą.  O teisybės dėliai kiekvienam žmogui tai būtina; tai padaryti kiekvienas žmogus įpareigotas. Tai nebus per sunku, jei mes laikysimės dviejų rodyklių krypties: šv. Rašto ir apaštališkosios tradicijos.
 
     Protestantai šios tradicijos vertę neigia, pasikliaudami vien šv. Raštu. Bet toks nusistatymas jau iš pirmo žvilgsnio atrodo nenuoseklus. Kas galėjo geriau suprasti Kristaus mokslą už apaštalus? Jie klausėsi ne tik Jo pamokslų, bet girdėjo ir paaiškinimus. Jie girdėjo iš Jo daug daugiau negu evangelijose užrašė. Čia tik esminiai Jo mokslo dalykai.
 
     Savo evangelijos pabaigoje šv. Jonas pastebi : “ Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė” (21, 25). Protestantai klysta manydami, kad jie geriau supranta Kristaus mokslą iš šv. Rašto negu tie, kurie asmeniškai pažinojo Jėzų, girdėjo Jo aiškinimus ir kurie tą šv. Raštą parašė.
 
     Daugelyje atvejų šv. Rašte esančių ir šiandien ginčijamų dalykų negalime kitaip išrišti, kaip remdamiesi apaštalų palikta tradicija. Pavyzdžiu gali būti Eucharistijos Sakramento klausimas. Protestantai tvirtina, kad Paskutinėj Vakarienėj Kristus žodžiais “tai yra mano kūnas, kuris bus už jus išduotas” ir: “tai yra mano kraujas, naujosios sandoros, kuris bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti”, duoną ir vyną tik palaimino; katalikai — kad konsekravo ir įsteigė Naujosios Sandoros auką. O žodžiais- “tai darykite man atminti”, galią konsekruoti perdavė Bažnyčiai.
 
     Be abejo, kad nei katalikai nei protestantai negali pasigirti, kad jie šiuos šv. Rašto žodžius geriau supranta už tuos, kurie juos užrašė. Taigi, mes einam jų pasiklausti. Tyrinėjame, kaip jais tikėjo Apaštalų laikais Bažnyčia. Na, ir ką randame? Neabejotina, kad jie tikėjo, jog po konsekracijos duonos ir vyno substancija tampa sakramentaliniu būdu realiai esančio Jėzaus kūno ir kraujo substancija. Jie tikėjo realiu Jėzaus buvimu švč. Eucharistijos sakramente. Jų liturgijoje (I-III amžius) randame labai gražų paprotį per pakylėjimą garsiai kalbėti bendrą išpažinimą: “Tikiu, tikiu ir išpažįstu, kad čia tikrai mūsų Viešpats — Emanuel (Dievas su mumis). Šv. Povilo laiškuose irgi randame to tikėjimo pėdsakų. I laiške Korintiečiams (11, 23-26) papasakojęs, ką iš apaštalų yra girdėjęs apie švč. Sakramento įsteigimą, prideda: “Taigi, kas nors valgo tą duoną ir geria Viešpaties taurę nevertai, tas bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju” (11, 27). Juokinga būtų manyti, kad Apaštalas tokią kaltę žmogui priskirtų už paprastos, tik palaimintos duonos valgymą.
 
     Kai kartą, kalbėdamas su vienu protestantų pastorium apie Eucharistiją, atskleidžiau jam šiuos šv. Rašto žodžius, jis sarkastiškai nusišypsojo ir pasakė: “Et, tas Povilas;! Jis daug kur ekstremistas ...” Norėčiau, kad kas nors man pasakytų, kas mums davė teisės priimti  t i k   t u o s  šv. Rašto žodžius, kurie mums patinka?
 
     Iš nepaprastai iškilmingos šv. Mišių liturgijos (kalbu apie pirmapradę Bažnyčią) matyti, kad čia buvo pagerbiamas pats Viešpats Jėzus, o ne kokia pašventinta duona. Tą pat galėtume pasakyti ir apie kitas tiesas, kaip pav., apie išpažintį, apie Petro ir jo įpėdinių primatą ir panašiai.
 
     Bet šiuo, tokiu nuosekliu ir teisingu keliu einant, su protestantais susikalbėti neįmanoma: jie apaštališką tradiciją nieku laiko. Ką gi gali padaryti, kad žmonės save laiko autoritetingesniais už pačius apaštalus!...
 
     Remdamiesi šv. Raštu ir tyrinėdami apaštališkąją tradiciją, mes atpažįstame, kuriame tikėjime yra Kristaus įsteigtosios ir apaštalų įkurtosios Bažnyčios žymės. Kristaus Bažnyčia yra  v i e n a  (ypač vienybė valdžioje bei autoritete, kas labiausiai išryškėja šv. Petro primate) ; v i s u o t i n ė  arba k a t a l i k i š k a (skirta visiems žmonėms, per visus laikus ta pati) ; a p a š t a I i š k a (t. y. Kristaus per apaštalus įsteigta, su nepakeistu nuo apaštalų laikų mokslu, su hierarchija ir įpėdinyste) ; š v e n t a  (jos įsteigėjas šventas, jos tikslas — pašventinti ir išganyti žmones, ji naudoja šventas priemones — sakramentus).
 
     Kas pažįsta visas krikščioniškas konfesijas bei tikėjimus, žino, kad nei vienoje iš jų negalima rasti  v i s ų   š i ų   ž y m i ų , išskyrus Katalikų Bažnyčią. Todėl Katalikų Bažnyčia, o ne kuri kita yra tikroji Kristaus Bažnyčia. Todėl ir katalikų tikėjimas yra geriausias, nes jis toks, kokį Kristus žmonijai paliko ir įsakė priimti; toks, kokį apaštalai turėjo ir mums perdavė.
 
V. Gutauskas, S. J.