Spausdinti
      Vaikas nėra tas pats, kas yra suaugęs žmogus, jis nėra suaugęs miniatiūroje, bet visai skirtinga nuo suaugusio ir ypatinga būtybė. Tiktai perėjęs per tam tikras išsivystymo stadijas, per tam tikrus brendimo laikotarpius, jis tampa subrendusiu, užaugusiu žmogumi. Kad galėtumėm vaiką tinkamai auklėti, vesti jį per jo natūralias išsivystymo stadijas, reikia jį pažinti reikia žinoti kokios psichinės ypatybės yra būdingos kiekviename amžiuje ir kiekvienoje išsivystymo stadijoje. Tinkamame prisiderinime prie natūralaus vaiko vystymosi, laiku išnaudojime atskirų tų vystymosi etapų ir glūdi visas auklėjimo pasisekimas ar nepasisekimas. Mes čia negalime leistis į visus vaiko išsivystymo stadijų nagrinėjimus, todėl apsiribosime tik ankstyvosios .kūdikystės laikotarpiu ir dorovinio ugdymo svarba šiame laikotarpy.
 
Ankstyvosios kūdikystės reikšmė auklėjime
 
      Modernioji gelmių psichologija yra atskleidusi, kad viskas kas nesąmoningai patenka į žmogaus sielą, veikia į ją galingiausiai ir ilgiausiai užsilieka. Nesąmoningai pasisavintos ydos ir dorybės yra pačios patvariausios, nes būdamos nejučiomis įsigytos, jos negali būti pastebimos ir todėl sunku jų nusikratyti. Visi nesąmoningai įsigyti įpročiai pasidaro tarsi mūsų antroji prigimtis, kuri veikia į mus per visą gyvenimą ir nuo kurios veikimo mes esame bejėgiai išsilaisvinti.
 
      Ankstyvoji kūdikystė kaip tik yra tokio nesąmoningo pasisavinimo metas. Dėl šios priežasties daugelis tėvų ir auklėtojų šiam laikotarpiui neskiria jokios reikšmės, tvirtindami, kad vaikas dar “nieko nesupranta”, todėl yra negalima jo dar auklėti ir auklėjimas jam nėra reikalingas. Tikrumoje gi vaikas šiame amžiuje viską pasisavina, nežinodamas, nesąmoningai, ir kaip tik dėl šito nesąmoningumo šiuo metu pasisavinti įspūdžiai tampa lemiantys visam gyvenimui, giliausiai įsminga į vaiko sielą ir apsprendžia visą tolimesnį jo vystymąsi. Vaikas šiame amžiuje, tiesa, dar nieko nesupranta, bet tėvai ir auklėtojai supranta ir turi suprasti, kad šiame amžiuje yra padedami pamatai tolimesniam vaiko vystymuisi, kad šiuo laikotarpiu susiformuoja busimojo žmogaus gyvenimo pamatai, kurie jau vėliau sunkiai arba ir visai nepakeičiami. Jei pirmosios kūdikystės metais padėti klaidingi gyvenimo pamatai subrendusio žmogaus ir pastebimi ir norimi atitiesti, tai šios pastangos dažniausiai turi tik dorovinės vertės, pačios gi prigimties jos nepakeičia ir negali pakeisti. Jei pradėta eiti klaidingu keliu ir juo toli jau nueita, tai vėliau tai pastebėjus, nėra nei noro nei jėgų grįžti atgal ir pradėti kelią iš naujo, ir retas kuris jį pradeda. Pirmosios kūdikystės laikotarpis auklėjimo atžvilgiu yra pats svarbiausias ir, jo neišnaudojus, padaroma nepataisoma žala visam tolimesniam gyvenimui.
 
Psichinės vaiko ypatybės.
 
      Kad galėtumėm jau pirmaisiais gyvenimo metais nukreipti vaiko dorinį vystymąsi tinkama kryptimi, reikia atkreipti dėmesį į tas psichines vaiko ypatybes, kurios yra būdingos vaiko amžiui ir į kurias turi būti atremtas vaiko dorovinis auklėjimas. Pirma, ką mes mažame vaike pastebime, yra priešingų jausmų išsiveržimas. Vieną ir tą patį žmogų vaikas gali kartu mylėti ir neapkęsti. Jis gali motiną bučiuoti, glamonėti ir tuojau jai įkąsti, įžnybti ar mušti. Šis jausmų dvilypumas yra ir suaugusiame žmoguje, tačiau ten jie jau nesusikerta, nes vieni glūdi sąmonėje, kiti pasąmonėje. Vaiko prigimtyje šie jausmai yra sąmonėje ir pakaitomis išsiveržia tai vieni tai kiti kartais be jokios išorinės priežasties. Todėl vaikas lengvai be dramatizmo pereina nuo vienų prie kitų: čia jis verkia, čia vėl per ašaras juokiasi. Tai nereiškia, kad ašaros vaikui yra niekis, kad jam širdelės neskauda, kad jis nieko “neima į galvą”. Jei, pav., motinai išvažiuojant, jis verkia, o netrukus vėl juokiasi, tai dėl to, kad jame priešingi jausmai greit kaitaliojasi, tačiau žaizda jame lieka, ir ji vėl atgis, kai jis pasiges motinos artumo.
 
      Visais savo jausmais ir norais vaikas yra prisirišęs prie dabarties ir konkrečių daiktų, jis dar neturi nei praeities nei ateities supratimo, nei abstraktaus, atitraukto galvojimo. Todėl sunku vaiką atkalbėti nuo esančio malonumo ar noro, žadant jam už tai ką nors ateity. Jis visa to tarsi negirdi, nes jam ateitis dar neegzistuoja. Visi jo jausmai ir norai yra susieti su dabartimi ir konkrečiais, matomais artimosios aplinkos daiktais, todėl praeityje ar ateityje esantys įvykiai jo neveikia, ir tolimi, nematomi daiktai jo nedomina.
      Vaikas savo prigimtimi yra egocentriškas. Jis vadovaujasi vien savo jausmais ir įgeidžiais. Visi daiktai priklauso tik jam, visi žmonės, ypač tėvai, turi pildyti tik jo įgeidžius. Todėl jis nieko neduoda kitiems, išskyrus tuos, kuriuos jis myli ir su savimi sutapatina. Savo jausmų jis negali perkelti į kitą, todėl kitiems neturi jokios užuojautos ar gailesčio. Visur ir visame jis seka tik savo norus, visako centre stovi jo aš. Jo įstatymas — aš noriu, man reikia. Jis visai neklausia, ar tai galima ar ne. Jis dar neturi supratimo apie prisitaikymą prie kitų ir aplinkos.
 
Dorovinės vaiko sąmonės ugdymas.
 
      Kol vaikas dar nevaikščioja, jis iš tikro stovi visų daiktų centre, visi pas jį ateina ir pildo jo norus, viskas vyksta dėl jo. Vaikas savęs neatskiria nuo šalia jo esančio pasaulio. Bet pradėdamas vaikštinėti, vaikas susiduria su šalia juo esančiu pasauliu ir pradeda jį pajusti ir pergyventi. Šis pirmutinis vaiko susidūrimas su išoriniu pasauliu yra didelis įvykis jo gyvenime, didelė jo gyvenimo krizė. Nuo to, kaip vaikas pergyvens šį su išoriniu pasauliu susidūrimą, priklausys visas jo tolimesnis gyvenimas. Šis momentas yra labai svarbus ir stato tėvams bei vaiko auklėtojams didelius reikalavimus.
 
      Vaiko su išoriniu pasauliu susidūrimo pergyvenime yra galimi trys būdingi atvejai. Yra tėvų, kurie sekdami vaiko egocentrišką prigimtį, viską jam leidžia, pildo visus jo reikalavimus, šalindami visas kliūtis, pastojančias kelią vaiko norams. Jei vaikas, pav., negali įeiti į kitą kambarį, kuriame yra jo motina, durys tuoj atidaromos ir vaikas įleidžiamas. Atsitrenkus vaikui į stalo briauną, motinos ši briauna “nubaudžiama”, jei vaikas miega, niekam namuose, net ir atsilankiusiam svečiui, neleidžiama garsiau kalbėti, kad vaikui “nesutrukdytų miego”. Tėvai patys skrupulatiškai pildo visus vaiko norus ir įsako tarnams tai daryti. Jei tarnai ar kiti žmonės neišpildo vaiko norų ar įgeidžių, jie net vaiko akyse nubaudžiami. Tai, matydamas vaikas įsitikina, kad visi jo norai teisingi ir teisėti, nes už jų nepildymą baudžiama.
 
      Kokios pasekmės iš tokio elgesio būna tolimesniam doroviniam vaiko vystymuisi? Vaikas ir toliau lieka egocentriškas. Jis nepergyvena tinkamai šalia jo esančio pasaulio ir savo santykių su juo. Jis nesuvokia, kad šalia jo norų ir įgeidžių yra dar ir kitų norai ir įgeidžiai, kad ir kiti nori savo norus išpildyti ir į juos turi tokių pat teisių, kaip ir jis pats. Jam neaišku, kad gyvenime yra galimų ir negalimų, leistinų ir neleistinų, gerų ir blogų dalykų. Jis neįgyja šiame amžiuje svarbiausio patyrimo, kad mūsų norams ir įgeidžiams yra ribos.
 
      Dėl šitokio auklėjimo vaikas lieka egoistas, bevalis, aklas savo aistrų tenkintojas ir brutalus savo norų vykdytojas. Jis yra bejausmis, beširdis svetimai kančiai ar nelaimei, nieko neužjaučiąs, niekam nesiaukojąs, nieko netrokštąs, kas neliečia jo aš.
 
      Jei vėliau mokytojai ar kiti auklėtojai nori jo iškreiptą pažiūrą į pasaulį ir į aplinką atitiesti, nubrėžti jo norams ribas, jis tai suvokia kaip jam daromą skriaudą ir neteisybę ir pradeda tokių auklėtojų nekęsti. Visa, kas stato jo elgesiui ribas: įstatymai, doros taisyklės, religija, jam atrodo jo laimės priešai, ir jis stengiasi juos iš savo gyvenimo pašalinti. Visi kriminaliniai nusikaltimai dažniausiai turi šaknis šitokiame auklėjime. Teismai, nagrinėdami tokias nusikaltėlių bylas, ieško sunkinančių ar lengvinančių nusikaltimą aplinkybių, tačiau tikrosios nusikaltimo priežastys glūdi ne paskutinių valandų aplinkybėse, bet esminiai blogame auklėjime pirmaisiais kūdikystės metais.
 
      Antras būdingas atsitikimas vaiko susidūrime su išoriniu pasauliu gali būti šio pasaulio pergyvenimas kaip pilno kliūčių, kurių plieniniame kietume sudūžta visi vaiko norai ir troškimai. Jokie vaiko norai, nors ir teisingiausi, neišpildomi, visur jis susiduria su kietąja tikrove ir pasijunta bejėgis: nori nueit pas motiną, bet durys uždarytos, rankenos negalima pasiekti, šios “didžiosios durys” atskiria jj nuo motinos. Bėgdamas sutrenkia galvą j stalo briauną ir turi pripažinti šį “nemalonųjį faktą”, nori pats valgyti, nori apsirengti, bet nevyksta susegti sagų, įkišti rankų į rankoves, o suaugusieji juokiasi; nori žaisti, o motina, ar kiti broliai bei seserys suardo žaismo pilis, išmeta įrankius... Taip nuolatos susidurdamas su “kietaisiais faktais”, išgyvendamas vis naujus nepasisekimus, vaikas pajunta savo bejėgiškumą, jame gema menkavertiškumo ir išorinio pasaulio žiaurumo jausmas. Visi šie nemalonūs išgyvenimai nugula į jo pasąmonę ir apkartina visą jo gyvenimą. Vaikas lieka savo sieloje sulaužytas, prislėgtas, jis nemoka nei juoktis, nei džiaugtis. Jo elgesys dirbtinas, nenatūralūs, vergiškas. Kai vaikas pradeda suvokti šią savo padėtį, jame kyla pasaulio ir žmonių neapykantos jausmas. Jis nė pats nežino, kodėl jis niekuo nepasitiki, visų neapkenčia ir keršija. Jis ir neturi savo priešų, bet žmonės kaip tokie ir pasaulis kaip toks yra jo priešai. Jame auga keršto ir neapykantos jausmai visiems žmonėms ir visam pasauliui. Psichologai mano, kad visos revoliucijos ir karai yra tokio pasąmonėje susitelkusio keršto išsiveržimai.
 
      Nepasitikėdamas žmonėmis, pergyvendamas juos kaip savo priešus, vaikas pradeda jų vengti ir ieškoti vienas slaptų džiaugsmų. Jausdamas, kad šių slaptų džiaugsmų jam niekas negali sutrukdyti, vaikas ypatingai juos pamėgsta ir patiria juose didelio malonumo. Iš šito iškreipto malonumo pergyvenimo atsirado posakis, kad “uždraustas vaisius skanesnis”. Jei vaikui draudžiami visi malonumai, tai jis ir gali pergyventi tik “uždrausto vaisiaus” malonumą. Ir “kerštas” čia pasidaro “saldus”, nes jis yra teisėtas asmens laisvės išsiveržimas.
 
      Taigi, vaikas gali susidaryti dvi klaidingas pažiūras apie tikrovę ir žmones: arba jis pats pergyvena save kaip visos tikrovės centrą ir palenkia ją savo norams bei įgeidžiams, arba jis pavergiamas tikrovei, visi jo norai sudūžta į nenugalimas kliūtis. Auklėjimo uždavinys — šias dvi priešingas patirtis suderinti: išmokyti vaiką palenkti tikrovę sau ir kartu išmokti pačiam nusilenkti išorinio pasaulio ir kitų žmonių teisėtiems reikalavimams. Vaikas išorinį pasaulį turi pergyventi ne kaip vien jo norams tarnaujantį arba jį pavergiantį, bet kaip savo bundančios asmenybės išsivystymo lauką.
 
      Pirmieji vaiko susidūrimai su išoriniu pasauliu yra surišti su dideliais sunkumais ir nemalonumais. Šiuos sunkumus ir nemalonumus nugalėti ir juos išlyginti yra pašaukti tėvai ar kiti jų vietą užimantieji vaiko auklėtojai. Jų išmintingas elgesys gali padėti vaikui susidaryti tinkamas pažiūras į tikrovę, nuo kurių priklausys jo ateities gyvenimas ir net amžinoji laimė.
 
      Susidurdamas su išoriniu pasauliu ir patirdamas nepasisekimų, vaikas paprastai savo negalioje rėkia. Riksmu jis protestuoja prieš pasitaikiusią kliūtį. Ar galima vaiką už šį riksmą bausti? Aišku, ne! Bet mes galime jį suraminti, apžiūrėdami nepasisekimų priežastis ir “bendromis jėgomis” jas pašalindami. Vaikas pajus, kad ir jis šį tą gali. Tai labai svarbu, visur, kur tik galima, leisti vaikui pačiam nugalėti kliūtis. Tuo jis įsigys savimi pasitikėjimo, ir nyks jame mažavertiškumo jausmas, jis taps ramus, pamažu įsijungs į išorinį pasaulį ir ras jame daug džiaugsmo.
 
      Vaikas nori judėti, veikti, tai kyla iš reikalo išlavinti judesius. Judėdamas jis jaučia didelį pasitenkinimą ir džiaugsmą. Pirmiausia vaikas nori pats valgyti. Kaip skanu tai, ką pats vaikas įdeda į burną! Bet dėl šio noro pačiam valgyti įvyksta nesusipratimai. Tėvai patys vaiką valgydina, o jei jis griebia šaukštą, mano kad vaikas “kaprizinasi” ir jį baudžia. Jie užmiršta, kad vaikas visuose dalykuose turi lavintis ir įprasti: valgyme, vaikščiojime, sėdėjime, apsirengime. Mačiau kartą trijų metų berniuką, kuris dar nebuvo vartojęs šaukšto. Mano paraginti, tėvai pirmą kartą jam įdavė šaukštą į rankytę. Berniukas bijodamas, kad šaukšto neatimtų, valgė labai skubėdamas, ir maistas krito ant stalo ir drabužėlių. Mačiau 2 metų vaikų, kurie visai gražiai valgė, nes jiems tai buvo leista nuo pat mažens. Jei vaikas pats valgys, jis su džiaugsmu ir ramiai sėsis prie stalo, jei bus valgydinamas, negalėdamas pasyviai užsilaikyti, rankomis graibstys ant stalo esančius daiktus, prasidės barniai, verksmas ir sugadins visą valgio nuotaiką.
 
      Tas pat pasakytina ir apie maudymąsi, apsirengimą ir apie kitus vaiko darbus. Niekad negalima sakyti: “Tu mažas, tu negali,” bet verčiau paraginti ir leisti pačiam kartu veikti: maudant duoti muilą, tegu pats kartu maudosi, rengiant leisti pačiam rengtis.
 
      Labai svarbią vietą vaiko gyvenime užima žaidimai. Žaidimai yra pamatas busimiesiems darbams ir gyvenimo uždaviniams. Vaikas, kuris daug žaidžia, vėliau gerai mokosi ir intensyviai dirba. Todėl negalima vaiko žaidimo trukdyti, ypač jį išjuokti ir kritikuoti. Suaugusieji kartais čia negerai pasielgia. Mačiau, kaip 4 metų berniukas “kinkė arklį”. Jis buvo iki smulkmenų nužiūrėjęs, kaip tėvelis tai daro. Jis dirba nuoširdžiai ir rimtai, turi visus “pakinktus ir arklį”. Bet pakinkyti tokiam “kinkytojui” gana sunku, nesiduoda. Jis įtempia visas jėgas, atsisėdęs trobos vidury, bet didžiausio įtempimo valandą artinasi motina, plaudama grindis. Skubėdama ji sušunka vaikui: “Nesimaišyk po kojų, šalin!” Vaikas taip užimtas, kad nepastebi motinos ir tęsia savo “kinkymą”. Motina nė akimirkos nenori laukti ir trenkia arklį su visais pakinktais į kampą. Prasideda verksmas, riksmas, tampymasis. Arklys išmestas iš “ienų”, visas sunkusis darbas veltui, žaismo tikrovė sugriauta! Vaikas grįžta į tą pačią vietą, kitur negali, ten kiemas, iš ten turi pradėti važiuoti. Triukšmas be galo, nes vaikas nenori pasiduoti...
 
      Iš 4 m. berniuko negalima reikalauti, kad jis suprastų, jog motina neturi laiko ar kad ta vieta, kur jis “kinko arklį,” negali likti neišplauta. Bet iš motinos galima reikalauti, kad ji suprastų vaiko darbo svarbumą ir, suprasdama vaiką, geruoju likviduotų tokią pavojingą padėtį. Vaiko žaidimus reikia taip pat gerbti, kaip ir suaugusio darbą ar menininko kūrybą. Jei jam kas trukdytų, jis įkvėpimo momentą taip pat protestuotų, kaip ir vaikas.
 
      Jei tėvo ir motinos nuoširdžiai atsižvelgiama į vaiko norus, jei stengiamasi bendromis jėgomis nugalėti pasitaikančias kliūtis, jei leidžiama jam pačiam darbuotis ir žaisti, nyksta jo bejėgiškumo jausmas, pasaulis ir žmonės jam atrodo meilūs ir geri, jis randa susipratimo tiltą tarp savęs ir šalia esančios tikrovės. Nyksta pamažu vaiko egocentriškumas, ir jame išsivysto pasauliui ir aplinkai prisitaikymo galios, ir tuo būdu savaime atsiveria kelias doroviniam vaiko vystymuisi. Pergyvendamas pasaulį, o ypač tėvą, motiną, kaip savo draugus, jis mielai seka tėvų nurodymais ir jų pavyzdžiais, nejučiomis pasisavina juos. Jie tampa įpročiu, vaikui kyla noras visada taip elgtis, kaip sako tėvai ar kaip elgiasi kiti žmonės. Pav., vaikas nori bėgti į orą žaisti ir nenori valgyti. Tėvai turi ramiai paaiškinti, kad pirma reikia pavalgyti ir paskui bus galima žaisti. Pradžioje vaikui bus sunku tai suprasti, ne viena karti ašara dėl to nubirs, bet pamažu tai lengvės, kol vaikas visai gerai galės prisitaikyti prie tėvų reikalavimų. Sekdamas tėvų nurodymais, jis vieną dieną pats įsitikins, kad ne viską galima daryti, ką norime. Jei vaikas pats įsitikins, kad aš noriu to ir to, bet atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, aš negaliu daryti tai, ko aš noriu, jis pats pradės tėvų klausinėti, kas galima ir kas ne. Taip nejučiomis formuosis jo moralinis aš, jo sąžinė. Didėjant vaiko patirčiai, jis vis mažiau klausinės tėvų, kas galima ir kas ne, bet seks savo vidujiniu nujautimu, kuris jam pasakys kaip konkrečiame atsitikime pasielgti. Jei bus susiformavusi vaiko sąžinė, jis bus išauklėtas geriausia to žodžio prasme. Būdamas įsitikinęs, kad ne viskas galima, kad mūsų norams yra ribos, jis lengvai save palenks doros dėsniams, žmonių ir Dievo įsakymus jis pergyvens kaip sau artimus ar net savo paties vidujinius reikalavimus, jie jam nebus našta, bet malonumas. Jam paaiškės ir prasmingi Kristaus žodžiai: “Mano jungas saldus ir mano našta lengva”, ir jų vykdyme jis ras savo gyvenimo prasmę.
 
      Jei vaiką auklėsime tik draudimais ir bausmėmis, tai jo neauklėsime, bet dresiruosime. Tokia “dresūra” yra lengvesnė ir ji patenkins auklėtojus, kol auklėtiniai bus jų akivaizdoje ir bijos bausmės. Tačiau neišsivystys vaiko moralinis aš, jo sąžinė. Nusikaltimų jis vengs tik tiek, kiek grės bausmė, o išnykus bausmės grėsmei, jis elgsis kaip tinkamas, visai nesirūpindamas, ar tai galima ar ne.
 
      Dažnai sutinkami vaikai, kurie nepasiduoda jokiai drausmei, jokiam auklėjimui, nors šiaip yra psichiškai sveiki ir normalūs. Tai todėl, kad jų pirmosios kūdikystės dienos buvo susiklosčiusios nevykusiai, kad jie pradžioje buvo įgiję kreivą pažiūrą į gyvenimą. Iš čia plaukia ta didžioji atsakomybė, kurią turi tėvai už savo vaiko auklėjimą. Šeima yra pirmoji mokykla ir tėvai pirmieji mokytojai, kurie padeda savo vaikams nesugriaunamus gyvenimo pamatus. Jei šeima nepadeda tikrųjų pamatų, tolimesnis vaiko auklėjimas darosi labai sunkus, o kartais ir visai nesėkmingas.
 
Kun. A. Baltinis
 

KNYGŲ LENTYNA. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto leidžiamas Lietuvių Bibliografijos Biuletenis. Nr. 10-12. Redaguoja A. Ružancovas, Danville, 111.