Spausdinti
(Misijonieriaus laiškas lietuvaitei)
 
      Norėčiau Tau papasakoti apie Indijos mergaičių vargus, apie šių Tavo sesių tikrai liūdną likimą. Gal tikrovė atrodys per žiauri. Tebūnie tai tik sapnas. Įsivaizduok, kad Tu gimusi Indijoje.
 
      Apie Tavo gimimą pranešta nusivylusiu balsu: gimė kūdikis. Niekas tėvo nesveikins, jokių klausimų nestatinės, nes visi žino, kad tai tik mergaitė. Vėliau Tu nustebsi išgirdusi, kaip išdidžiai jie garsina už Tave jaunesnio brolio gimimą: mums gimė sūnus! Bet Tu tik mergaitė. Jei Tavimi nenusikratė pirmaisiais mėnesiais, ir jei dar beveik kūdikiu būdama nepatekai į šventyklas, kaip “dievų tarnaitė” stabų garbintojų užgaidoms tenkinti, Tavo vaikystė bus trumpa ir skirtinga nuo Tavo sesių vakaruose.
 
      Tu būsi savo brolio šešėlyje. Jis bus lepinamas, jo užgaidos tenkinamos, o Tau bus vis prikaišiojama ir bus uždedami sunkūs darbai. (Gal dėl to Indijoje vyrų yra daugiau negu moterų). Jei Tave siųs į mokyklą, tai tik trumpam laikui ir nereguliariai: Tau reikia namie dirbti. Jei Tavo jaunystė tęsis iki aštuoniolikos metų, Tu būsi išrinktoji iš tūkstančių. Greičiausiai, būdama trylikos ar keturiolikos metų, Tu ištekėsi už vyro, paprastai už Tave žymiai senesnio. Gal teturėdama dar tik aštuonerius ar devynerius metus, jau būsi keliomis dešimtimis metų senesnio vyro žmona. O gal net tapsi našle, su juo dar visai negyvenusi.
 
      Per vestuves Tu pirmą kartą pamatysi savo sužadėtinį. Jo tėvai Tave “nupirko”.
 
      Per vestuves Tu pirmą ir paskutinį kartą valgysi drauge su savo vyru. Nuo dabar Tu jam tik patarnausi. Jis, norėdamas Tau parodyti ypatingą meilę, paliks lėkštėje vieną kitą kąsnelį, kurį Tu su dėkingumu priimsi. Kai jis su sūnumis pabaigs valgyti, tik tada Tu su dukterimis ir kitomis moterimis galėsi pietauti. Tu niekad negali jo vadinti tikruoju vardu, nė jis Tavo vardo netars. Apie Tave kalbėdamas, jis sakys “žmona” arba “toji namie”.
 
      Nuo dabar vyras yra Tavo “dėva” — dievas. Rytais Tu jį pagarbinsi, nusilenkdama iki pat žemės ir delnais paliesdama jo kojas. Pildyti jo valią ir užgaidas yra Tavo džiaugsmas. O jis nuo pat mažens buvo lepinamas ir nežinojo jokių suvaržymų. Jis, kaip ir Tu, nuo mažens turėjo kvėpuoti nešvaria atmosfera ir greičiausiai užaugo viename kambaryje su keliomis didelėmis šeimomis.
 
      Vargas Tau, jei nesusilauksi vaikų — tai bus vien Tavo kaltė, nors tikroji priežastis būtų kokia nors vyro liga. Tu per metus dažnai pasninkausi ir melsi dievus, kad duotų Tau sūnų, nes tik greitas šios maldos išklausymas užtikrins Tavo ateitį ir vyro meilę. Nuo tada Tave vyras su pasididžiavimu vadins “mano sūnaus motina”. Bet jei Tu šio visos giminės troškimo nepatenkinsi, galimas daiktas, kad jis užkraus ant Tavo pečių dar kitą žmoną.
 
      Vargas Tau, jei vyras mirs pirmiau negu Tu. O greičiausiai taip ir bus, nes vyras paprastai už Tave daug senesnis.
      Jeigu jis mirė, tai tik dėl Tavo kaltės, nors Tu dar ir nebūtum su juo gyvenusi, nors dar tik kūdikiu būdama, būtum buvusi su juo sutuokta. Tavo praėjusio gyvenimo nuodėmės taip padarė. Nors Tu džiaugtumeis, nusikračiusi tokio tirono, bet Tavo apeiginis verksmas būtų tikrai nuoširdus, nes dabar prieš Tavo akis stovi našlės likimas. Tu būsi visų ujama. Motinos slėps nuo Tavęs savo kūdikius, kad ant jų nekristų Tavo nelaimę nešąs žvilgsnis. Net Tavo draugės trauksis iš kelio, Tave sutikusios. Dabar Tu būsi dar labiau visų skriaudžiama. Tavo galva bus nuskusta. Daug pasninkausi, mažai valgysi. Mirusio vyro garbė reikalauja, kad Tu gražiai neatrodytum, kad nebūtum laiminga. Dabar Tavęs laukia ne tik vargai ir išnaudojimas, bet net mirtis. Taigi, tikrai graudžiai raudosi prie vyro lavono.
 
      Gal kartais Tu būsi vienu ar kitu būdu, o gal net jėga verčiama tapti “sati”, t. y. gyva susideginti kartu su vyro lavonu. (Nors tai yra įstatymu uždrausta, bet kasmet pasitaiko vienas kitas toks įvykis). Žmonės suplauks iš visų pusių kaip į didžiausius atlaidus. Tavo giminėms bus didžiausia garbė, o Tu pati būsi dievinama, ir taip pasibaigs Tavo kančia šioje žemėje.
 
      O kas bus su kitu gyvenimu? Jei Tu būsi viena iš nedaugelio, kurioms prašvito Kristaus šviesa, Tu žinosi apie amžiną laimę. Tačiau ir čia, jei misijonierius kartą per mėnesį aplankys Tavo kaimelį, Tau vis bus viena ar kita priežastis neateiti mišių ir sakramentų. Apie tikėjimą Tu daug nenusimanysi. Religija — tai vyro dalykas. Į mišias paprastai ateina daugiau vyrų kaip moterų. Tavo pagonės sesės suabejos, ar po mirties moteriai yra koks išganymas. Jeigu jos šiame gyvenime buvo geros, tai po mirties vėl galės tarnauti tam pačiam dievui — savo vyrui.
 
      Pabudusi iš šio sapno, galvosi, kokia Tu laiminga, kad negimei Indijoje. Kaip Tu Dievui už tai dėkosi! O nedaug tereikėjo, ir būtum čia patekus. Tik pagalvok, kad kas penkta moteris pasaulyje yra indė!
 
      Perskaičiusi šį laišką, gal nesuprasi, kaip Dievas gali tai pakęsti. Ne! Teisingasis Dievas to negali pakęsti. Tapęs žmogumi, Jis taip smarkiai protestavo, kad net paskutinis kraujo lašas iš širdies ištekėjo. To negalėjo pakęsti nei apaštalas šv. Tomas, nei šv. Pranciškus Ksaveras, nei tūkstančiai misijonierių, brolių ir sesučių, kurie dirba, norėdami nustumti tą tamsybės kunigaikščio debesį, apgaubusį Indijos žmonių sielas.
 
      Nepakęsk ir Tu tokių baisių dalykų, sese, ir maldauk Dievą už savo vargstančias sesutes. Kai Tu jausiesi linksma ir laiminga, pagalvok, ar negalėtum, vieno ar kito malonumo išsižadėdama, pagreitinti Kristaus šviesos ir meilės skleidimą Indijoje.
 
Donatas Slapšys, S. J.