Spausdinti
     Tokiu vardu Tėvo Lombardi stora, virš 700 puslapių knyga pernai Italijoj susilaukė net penkių laidų ir buvo išversta į daugelį kalbų. Joje yra autoriaus konferencijų santraukos, pridedant jo paties iš apaštališko patyrimo kilusias pastabas. Knygoje stengiamasi nutiesti nauji keliai į gražesnį ir laimingesį moderniosios žmonijos gyvenimą.
 
Trumpos žinios apie autorių
 
     Niekas nesitikėjo, kad silpnas, sumenkusios sveikatos studentas, vėliau “Civilta Cattolica” žurnalo filosofinio skyriaus redaktorius ir studentų kapelionas taps vienu iš žymiausių kalbėtojų.
 
     1945 metai. Italijos gyvenime didžiausias sukrėtimas: karas baigiasi nelaimingiausiai visoj krašto istorijoj. Medžiaginiai ir dvasiniai nuostoliai baisūs. Badas, vargas ir blaškymasis... Bet dauguma, vietoj ėję bažnyčion, ieškoję stiprybės ir paguodos Dievuje, eina tik į teatrus bei pasilinksminimus ir ieško suraminimo užsimiršime. Taip buvo ne gydoma, o plėšoma kraujuojanti žaizda. Reikėjo kas nors daryti.
 
     Jaunasis kunigas nutaria tikrąjį — Evangelijos — džiaugsmą ir tikrąjį — Kristaus — suraminimą nešti ten, kur žmonės pratę rinktis: į teatrus, į kino sales...
 
     Prasidėjus konferencijoms, klausytojai augo be skaičiaus. Kartu augo ir nauji užsimojimai. Buvo žengti trys progresyviniai žingsniai: teatras — miestas — kraštas. Ir visur buvo minios: pirmasis kursas Romoje nuo 4,000 klausytojų Milane išaugo iki 14,000, Florencijoj iki 30,000, Palerme iki 60,000.
 
     Kai jau niekur neužteko jokios patalpos, buvo išeita į amfiteatrus, į sporto aikštes. O kai ir ten buvo per ankšta, buvo išstatomi garsiakalbiai gatvėse ir miesto aikštėse. Ir gatvės ir aikštės prisipildė...
 
     1948 metai. Milanas. Žmonių susidomėjimas prašoka bet kokį pramatymą: reikėjo iškart telefonu sujungti daugelyje bažnyčių ir daugelyje miesto aikščių garsiakalbius, nes žmonės vienon vieton jau niekur nesutilpo. Neužteko ir to: telefoninis ryšys buvo išplėstas į užmiestį ir net į tolimesnius miestus; kitaip nebūtų buvę įmanoma visų patenkinti. Milane žodis jau pasiekė 14 bažnyčių kartu, Torine — 24, Genuvoj — 51, Romoje — 200. Taip konferencijas iškart galėjo girdėti 100.000 — 300.000 žmonių.
 
     1950 šventieji metai. Apjungiamas visas Italijos radijo stočių tinklas, ir vakarais per visą gruodžio mėnesį kalbama visai tautai. Reikėjo, kad žodis įeitų į kiekvienus namus, prižadintų kiekvieną miegantį, išmėtinėtų kiekvienam užsispyrėliui, paragintų kiekvieną teisųjį, entuziazmu uždegtų didžiadvasį. Misijos buvo paskelbtos visose 24,000 Italijos parapijų, propaguojamos visos katalikiškos spaudos. Katalikų akcija pasistengė, kad pusę septintos vakare būtų atsuktas kiekvienas radijo aparatas. Neturėjo likti nei vieno italo, kurio nepasiektų kvietimas atsinaujinti. Tai buvo didžiausios misijos visoje istorijoje. Misijos iškart visai 46 milijonų tautai !...
 
     Be abejo, pamokslų kasdien klausėsi milijonai klausytojų. Pagal Katalikų Akcijos Centro pranešimus, pamokslai buvo girdimi visur: privačiuose namuose, bažnyčiose, baruose, salėse, gatvėse, aikštėse. Vien tik 8-tą gruodžio (pagal “l’Osservatore Romano” davinius) buvo išdalinta virš milijono komunijų.
 
     Gerbiamiesiems “L. L.” skaitytojams iš minėtos knygos (itališkai: “Per un mondo nuovo”) duodame keletą ištraukų.
 
 PERSPĖJANTIS ŽODIS
 
1. Darbdaviams
 
     Jūs labai daug rūpinatės savo teisėmis; pagalvokite apie savo pareigas. Jūs labai jautrūs, jei kas nors ne visai teisingas su jumis. Ar pasvarstėte: gal pirmieji pradėjote elgtis neteisingai? Jei na-mieje jums tik kartą trūksta vakarienės — baisi tragedija. Ar užmiršote, kad yra daug žmonių, kurie ne tik nevakarieniavo, bet ir nepietavo; kartais net ištisą dieną pasiliko nevalgę... Jūsų namuose viskas privalo būti “kaip reikiant”. O ar žinote, kad kai kurie visai namų neturi? kad kai kurie, susigrūdę kambaryje net po dešimtį, gyvena blogiau už gyvulius?..
 
     O, brangieji ponai! mes nenorime komunizmo. Tačiau supraskit, kad ir jūs turite daug ką pakeisti! Visuomenė nėra privilegijuotųjų klasė, nėra tik jūsų bendruomenė. Atsiminkit, kad kiekvienas turi teisę į gyvenimą. Teisė turėti maistą, namus ir šeimą, nėra tik jums vieniems rezervuota. Dievas sutvėrė pasaulį visos žmonijos labui, atidavė jį visiems savo vaikams ir jo nedavė vien tik kai kuriems. Todėl visi turi iš Dievo teisę gauti pasaulyje bent tą gėrybių dalį, kuri būtinai reikalinga jų egzistencijai. Gerai įsidėmėkit : vienu ar kitu būdu galite patobulinti socialinę santvarką. Jei praleidžiate progas veikti šia kryptimi, jūs skriaudžiate savo brolius. Tai turite atlikti, neatsižvelgdami net į savo nuostolius.
     O jei žmogus, su kuriuo turite reikalų, nėra tik bet koks žmogus, bet darbininkas, neužmirškite, kad jo atžvilgiu turite ypatingas pareigas: jis turi teisę ne tik gyventi, bet ir tinkama proporcija dalintis darbo vaisiais — jūsų pelnu. Negalima darbininkui palikti tik tiek, kiek jam būtinai reikalinga pragyvenimui, pasiliekant visą pelną kapitalo naudai. Taip darydami, jūs neteisingai elgiatės. Savininkai ! žinokite: Dievas labai gerai pažįsta jūsų sąskaitas ir vieną dieną griežtai pareikalaus apyskaitos, kaip valdėte žmonių šeimos turtus.
 
     Kiekvienas iš mūsų turi atsakomingas pareigas bendrajam labui. Bet kiekvienam iš  j ū s ų  jos yra  y p a t i n g o s, ir jūs niekuomet neturite likti patenkinti tuo, ką ligi šiol padarėte. Kadangi žmonių socialinis bendradarbiavimas reiškiasi vis didesne pažanga technikoje, reikia stengtis, kad laimėjimais džiaugtųsi visi. Esame šeima. Viena didelė šeima. Žemės gėrybės esmėje yra visiems bendros, o jūs tam tikru būdu esate jų valdytojai ir paskirstytojai. Dideli nelygumai kelia pasibiaurėjimą; dar didesnį — turto švaistymas.
 
     Įsidėmėkit, gerai įsidėmėkit ir giliai įsidėkit širdin: Jėzus kartą pasakė labai kietą žodį ir aš jį, ar jums patinka ar nepatinka, čia pakartoju: “Lengviau kupranugariui išlįsti per adatos ausį, negu turtingam įeiti į dangaus karalystę!...”
 
2. Darbininkams
 
     Jūs esate patenkinti, jei išmetinėjama tiems, nuo kurių jūs priklausote. Būkit atidūs, nes ir jūsų elgesy gali atsirasti daug spragų. Nėra nuodėmės kišenėj turėti daug pinigų. Nuodėmė juos per daug mylėti. Per daug juos mylėdami, ir jūs galite nusidėti. Šiais laikais jūsų širdis per daug pripildyta meile turtams ir patogumams. Nėra galimybės būti visiems lygiais. Kaip tik ten, kur sakoma, kad viskas yra bendra, tarp valdinių ir valdytojų viešpatauja žvėriškiausias skirtumas ir siaučia tiranija. Įsidėmėkite: dangaus karalystė priklauso tiems, kurie neprisiriša prie žemiškųjų turtų, o gyvena neturto dvasioje.
 
     Toliau: jus išmokė neapkęsti. Nei apie kantrybę, nei apie pastangas suprasti kitų kategorijų žmones, nei apie atlaidumą jums niekas nekalbėjo; kalbėjo apie grumtynes. Laikraščiuose skaitydavote žinias ir aiškinimus apie nuolatinę klasių kovą. Ar nepastebėjote, kad taip jūsų sielosna jau įsiveržė žalingi jausmai, kurie gali jus paversti blogais? Ką pagalvotute, jei jums atsitiktų taip: jūs daug dirbote, kad galėtų mokytis jūsų sūnus ir, dėka didelių jūsų pastangų, jis pasiekia pagaliau akademinį išsilavinimą. Na, ar būtų dabar teisinga, jei kiti imtų jam linkėti blogo tik todėl, kad jūsų prakaito kaina jis tapo koks nors direktorius? Vien tik dėl to, kad jis truputį geriau gyvena už jus? Žinokit: neapykanta yra nuodai, apnuodiją širdį; paskiau apakina. Jėzus mokė gera daryti net priešams. O šie intrigantai jums įkvėpė neapykantą net tiems, kurie yra gal net jūsų draugai.
 
     Su neapykanta jūsų viršininkams vėliau atėjo ir apsileidimas darbe. Tarp jūsų yra daug tokių, kurie nedirba kaip reikiant: jie visa atlieka tingiai ir vis stato naujus reikalavimus. Manote, kad duona ir gerbūvis savaime gimsta? Dėl nuodų, kurie tapo įskiepyti jūsų sielosna, krito našumas visose srityse. Dėl to nukentėjo visi, neišskiriant nei jūsų pačių. Juo mažiau pagaminama, juo mažiau išdalinama. Tam tikri streikai ir tam tikri trukdymai, į kuriuos esate raginami, kartais net be pateisinančios priežasties verčiami, yra nusikaltimas plačiai visuomenei. Tada tinka jums žodis, tartas Viešpaties apaštalo: kas nenori dirbti, tenevalgo.
 
     Atrodė, lyg Jėzus kuždėtų man specialų žodį, skirtą darbininkams: “Jums tiek kalbėta apie teises. Jos keltos ir aukštintos laikraščiuose ir mitinguose. Bet nebuvo primintos jūsų atsakomingos pareigos. Norėčiau, kad neužmirštumėte, jog daug žmonių yra blogesnėje padėtyje už jus. Taip, jūsų gyvenimas kietas, o kai kada ekonomiškai net nepakeliamas. Deja, yra gyvenančių blogiau. Jūs nebūtumėte teisingi galvodami, kad esate jūs, visuomet tik jūs išnaudojami. Turime daug ir kitų, labai kukliai gyvenančių žmonių. Jie negali pavartoti prievartos, nors galų su galais nesuveda. Jų balsas silpnas ir jų niekas neišgirsta. Ar stebėjote iš arti gyvenimą kai kurių valdininkų, mokytojų, profesorių, o ypač pensininkų? Visuomenė jais taip mažai rūpinasi. Čia užslėptos tylios kančios, skaudūs trūkumai; dažnai didesni negu bet kurio iš jūsų. O jei dar šeima, kiek ten rūpesčio !...
 
     Mūsų širdis palengvėja, jei mes pažiūrime j tuos, kuriems blogiau sekasi už mus: patys tampame geresni, kantresni. Ir jūsų skundai nevisai teisūs! Prisiminkite tik pabėgėlius, tremtinius. Be tėvynės, svetimoj žemėj be turto, be nieko... Gyvena diena iš dienos be tikrumo, gyvena drebėdami dėl rytojaus. Kiek jų tarpe puikiausių žmonių ir kiek sielvarto!...”
 
3. Kunigams
 
     O, mano broliai! kokią didelę dalį kaltės dėl to, kas įvyko, turime kaip tik mes! Žmonės nebūtų prie to priėję, ką dabar matome pasaulyje, jeigu būtume visuomet buvę, kaip privalėjome... Žinau, kad jūsų tarpe yra tikrai vertų savo vardo: neturtingi, skaistūs, uolūs (kokia autoriaus neturto sąvoka, radai žodyje darbininkams — Vertėjas). Bet kaip daug iš mūsų esame vos vidutiniai; bent nesame tokie, kokius Jėzus norėtų matyti. Subruskime ir mes! Supraskim, kad ir mes prie žmonijos nelaimės prisidėjome.
 
     Visi žino, kad Kristus liepė apaštalams: eikite, skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui, krikštykite vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išganytas; kas netikės, bus pasmerktas. Kas bent truputį giliau pažįsta Evangeliją ir istoriją, tuoj pastebės, kad ši misija yra tekusi katalikų Bažnyčios kunigystei, nes ji nepertraukiama grandine per apaštalus jungiasi su Kristaus kunigyste. Tai aišku. Bet kodėl, nežiūrint to, tiek daug žmonių mus paliko? Kodėl mūsų bažnyčios pusiau tuščios? Kodėl net ištisos tautos nuo mūsų pasišalino? Baisi istorija! baisi kaltė! Blogos valios buvo erezijų vadai. Blogos valios ir tie, kurie dabar burnoja prieš Bažnyčią. Bet kiek ir iš mūsų, kunigų, nebuvome, kaip reikėjo... Nebekeliame šiandieninės kaltės; kalbame apie šimtmečius. Amžiai mus matė prisirišusius prie žemės, tingius, išdidžius; nematė mūsų beieškančių sielų, vien tik sielų, bet kokia kaina sielų, ir nutolo nuo mūsų...
 
     Žmonės padarė blogai, labai blogai, nes jie privalėjo likti Jėzaus Bažnyčioje, jeigu mes asmeniškai ir buvome vos vidutiniški tarnai; neprivalėjo palikti Jėzaus ir savo tikėjimo dėl to, kad nebuvome šventi. Bet vis tik nemaža dalis kaltės — prisipažinkime — tenka tik mums. Dėl to, bent dabar, po tiek paklydusios žmonijos kančių, palengvinkime jiems sugrįžti. Mes jiems tiek pagelbėsime, kiek patys pasidarysime geresni.
 
     Nusižeminę muškimės krūtinėn dėl mūsų pačių ir dėl tų, kurie gyveno pirma mūsų, o mūsų gerume sielos atras Jėzų. Nebus santarvės ir ramybės, jeigu ir mes, kunigai, neprisipažinsime kaltais.
 
4. Krikščionims nekatalikams
 
     Minioje taip pat buvo krikščionių, kurie nepriklausė Katalikiškajai Bažnyčiai. Jėzus žvelgė į juos. Jo širdis buvo pilna meilės, bet taip pat ir bekraščio liūdesio. Man atrodė, kad pačiose mano sielos gelmėse Jis kreipėsi į juos: “Jūsų tėvai buvo katalikais. Kodėl tad jūs atsitolinote? Per tiek amžių pasaulyje buvo tik Katalikų Bažnyčia. Ji buvo vienintelė Bažnyčia — mano Bažnyčia: Rusija, Vokietija, Anglija, Skandinavija, Olandija, Šveicarija, Graikija — visa krikščionybė buvo katalikiška. Kodėl jūs nuo jos atsitolinot?”
 
     Jėzus tęsė kalbą dideliu švelnumu: “Ši kaltė — ne jūsų; ji buvo kitų, kurie jau nebegyvena: kaltė kunigaikščių ir karalių, kaltė nevertų kunigų. Bet jūs kodėl negrįžtate į savo tėvų namus? Kodėl jūsų tikėjimas turi būti anų aistrų auka? Visi jūsų pranokėjai buvo katalikais, tik katalikais: visi priklausė mano Bažnyčiai. Jai priklausyti turite ir jūs. Susiskaldymas Bažnyčioje man daugiau žaizdų padarė negu žmonės kančioje. Kaip ir kiekvienas padalinimas kūne, žmonijoje jis paliko baisią žaizdą. Lenkite galvas ir darykite atgailą taip pat ir jūs.”
 
5.    Žurnalistams
 
     Minioje buvo žurnalistų, buvo įvairių partijų politikų. “Dėmesio” — šaukiau,— “dėmesio! Jūs per daug melavote! Jūs rašėte tik tai, kas jums buvo naudinga, o ne teisybę. Kiek daug blogo prisėjote savo melais!”
 
     Atrodė, lyg Jėzus tartų širdyje: “Aš atėjau liudyti apie tiesą. Kas yra prieš tiesą, yra prieš Dievą!”
 
6.    Jaunimui
 
     Jaunuoliai, brangieji jaunuoliai! Jūs pasaulio ateitis. Klausykit! kodėl jūs susiteršiate neskaistumu? Štai, jau praradote entuziazmą viskam, jau neužsidegate jokiu idealu. Susikūrėte mažutį nuodėmės pasaulėlį, ir jums gana. Savo atšalime jūs verti pasigailėjimo. Dėl blogo, naikinančio įpročio, jūs tapote seniais, nebuvę jaunais. Privalote sukurti geresnį, gražesnį pasaulį. Saugokite skaidrias mintis ir skaisčią širdį!
 
     O jūs, mergaitės! Jūs žmonijos gėlės. Jūs privalote būti meilė. Be jūsų vyrai neįgyvendina didžių planų.
 
     Jūs tuoj įžiebsite naują židinį, tapsite naujų kartų motinos... Kodėl prarandate tai, ką turite gražiausio? Kodėl suminate brangiausias vertybes kvailose avantiūrose ir kodėl nuvystate? Kas nori būti vertas jūsų intymaus pasiaukojimo, pirma turi jums paaukoti visą savo gyvenimą...
 
7. Šeimą sukūrusiems
 
     O jūs... jūs vedusieji! Jūs įvedėte savo šeimosna nuodėmę. Jūs išdavėte meilę, prisiektą prieš altorių. Todėl ir jūs ne be trūkumų. Atsiminkit: Jėzus jus gerai pažįsta. Jis žino, kokiais ryšiais susijungėte Jo akivaizdoje, ir tie ryšiai lieka, nežiūrint skyrybų. Dievas jų nepripažįsta. Įsidėmėkit: ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.
 
     Ir visose aikštėse kalbėjau, kalbėjau apie žmonių blogybes: neteisybę tų, kurie vagia — negarbingų administratorių, nesąžiningų valdininkų, vedusiųjų, kliudančių gyvybei, kuri turėtų gimti iš meilės. Ir visi klausė, giliai išgyveno; visi jautė, kad tai buvo tiesos žodis.
 
     Pagaliau, minioje pastebėjau gerus žmones, bet kurie buvo perdaug silpni, perdaug nusiminę. “Ir šie truputį neteisingai daro”, aiškiai ir meiliai kalbėjo Jėzus širdyje. “Blogieji tokie drąsūs! Kodėl gerieji bailūs? Džiaukitės jūs, savo širdyje nešioją Dievą. Juk yra dvasinių džiaugsmų, prašokančių bet kokį džiaugsmą. Aš turiu vandens, tekančio į amžinąjį gyvenimą, teikiančio laimę: kas jo geria, netrokšta. Pasirodykit esą tvirto tikėjimo ir džiaukitės gyvenimu Viešpaties pabučiavime...”
 
     Žmonės guodėsi, drąsinosi, jų širdys kaito. Viena tik motina nesidavė suraminama. Paėmė paveikslą, kurį pasikabinusi nešiojo ant kaklo, pabučiavo ir pravirko: “Kiti gali rasti paguodos, aš ne... Mano meilė nebegrįžta. Buvo toks gražus, toks geras... bet nebegrįš jau daugiau mano sūnelis...” Širdyje supratau Jėzaus balsą: “Ir ši vargšė motina nevisai teisi. Sakyk: jos sūnus gyvas. Buvo toks gražus, dabar dar gražesnis. Ne, ne! neverk, mama! Tavo sūnus su manimi Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki į mane, jei ir būtų miręs, prisikels.”
 
Iš italų kalbos išvertė G. S. J.