Gegužės mėnuo mums atneša ne tik visos gyvybės naują atbudimą, naują energiją ir milijonus žiedų, bet ir nuostabiai atnaujintą seno motinos paveikslo originalą.
 
      Jau nuo seniai taip įprasta — gal būt, mada — kad žmonės, žiūrėdami į praeitį, į vaikystės nerūpestingas dienas, prisimindami savo gimdytojus, namiškius ir draugus, yra linkę praeitį išpuošti žavingomis fantazijomis ir sentimentalumo spalvomis. Ypač galvodami apie motiną, pašaukdami atmintin jos atvaizdą ir charakterį, žmonės pradeda fantazuoti. Reikia pasakyti, kad toks fantazavimas ir saldus sentimentalizmas yra suprantamas. Kada netenkame ar esame atskirti nuo brangaus, bet anksčiau neįvertinto ar nesuprasto asmens, mes pykstame ant aplinkybių, kitų žmonių ir likimo, užmiršdami, kad tai mūsų pačių kaltė. Mes turėjome savo rankose deimantą ir manėme, kad tai buvo stiklo šukė. Staiga netekę deimanto, suprantame, ko netekome. Pradedame girtis, kad turėjome deimantą, bet nemokame nusakyti nei deimanto nuostabaus žvilgėjimo nei jo vertės, nes deimantą laikėme stiklo šuke ir dėl to nekreipėme į jį dėmesio.
 
      Žinome, kad motina turi visą eilę stebuklingai gražių bruožų, bet kalbėdami apie motiną, mes užmirštame patį svarbiausiąjį ir patį kilniausiąjį. Juk motina turi tiesiog dievišką galią suprasti kitą žmogų, o ypač savo vaiką. Savaime aišku, kad šita galia neįsivaizduojama be meilės, tikėjimo ir nuolatinio interesavimosi kitu asmeniu. Bet ar ne šita galia sukuria ir palaiko motinos asmenį?
 
      Kiekvienas žmogus ieško kito žmogaus, vyro ar moters, kuris jį suprastų. Mes girdime kasdienį daugelio nusiskundimą: MANĘS NESUPRATO. Mes, be abejo, pažįstame eilę nepaprastai puikių asmenų. Visa nelaimė: JIE MŪSŲ NESUPRANTA. Išyra ilgametės draugystės: NESUPRATO. Griūna šeimos, nes vienas kito nebesupranta, bet nori būti suprasti.
 
      Manau, kad mes visi sutiksime, jog suprasti kitą žmogų yra gražiausias ir dieviškiausias dalykas žemėje. Kas iš mokslo, didelio ir plataus išsilavinimo ? Kas iš genialių gabumų? Kas iš gražių manierų ir nušlifuotos diplomatijos, jei žmogus nesugeba suprasti kito žmogaus. Kas iš dorybės, kas iš žmogaus dvasingumo, jei žmogus nesupranta žmogaus. Ar ne juokinga kalbėti net apie meilę, apie simpatiją ten, kur nėra supratimo. Kaip tu mylėsi žmogų, jei nesugebėsi jo suprasti.
 
      Vienas iš giliausių laimės momentų yra būti suprastam. Pilnai ir tobulai. Mes to ieškome, nes tai yra mūsų prigimtyje. Ieškome, kol randame. Kartais ir mirštame beieškodami. Kenčiame baisiai ir giliai, kai esame nesuprasti. Dėl to griūna moterystės. Dėl to karaliai palieka karalystes, šypsodamiesi nusiima auksinius vainikus be vilties juos vėl užsidėti. Už tai žmonės, suradę asmenį, kuris juos supranta, visko išsižada, kartais net Dievui padarytą priesaiką sulaužydami. Jiems nebeįdomu, ką žmonės kalbės, ką laikraščiai apie juos rašys.
 
      Gegužės mėnuo mums atneša ne tik milijonus žiedų, bet seno motinos paveikslo stebuklingai atnaujintą originalą ir liūdną atmintį, kad mums nebus pavykę suprasti savo motinos. Mes skaitome tiek daug poezijos apie motiną ir, be keleto išimčių, randame tik porą skystų sentimentalių scenų ir keliolika nudėvėtų mažybinių žodelyčių. Motina rymo ant vartelių — ir dieną ir naktį. Laukia sūnaus sugrįžtant. Rymoja. Verkia. Rankas laužo. Ir štai parkeliauja sūnus, pargrįžta dukra. Apsikabina motiną, priglaudžia galvą prie jos visada šiltos krūtinės. Nukrinta keletas nelaiku ir nelauktai prasiveržusių ašarų ant mamytės suknios. Bet praeina kelios dienos, sūnus ir dukra vėl patraukia senais keliais ir vėl rašo eiles apie motiną. O motina? Ji rymo ir vėl laukdama nesulaukia.
      Kodėl mes praeiname pro motiną, šį brangiausią ir tikriausią gyvenimo deimantą, užmerktomis akimis? Mes dairomės naujų tolių, plačių horizontų. Pasileidžiame į ilgą gyvenimo kelionę. Mus traukia kraujas ir nuotykio miražas. Siekiame ranka stebuklo — bet ar tai ne stiklo šukė žibėjo saulės uždegta?
 
      Motina — supratimo įsikūnijimas. Kiek kartų ji matė mus klystančius. Priėjo, kaip saulės šešėlis. Susikrimtusi, ant savęs pykdama, ieškojo žodžių. Tokių žodžių, kurie neužgautų, neįgeltų, paslaptį atskleistų ir visą tiesą išreikštų. Gal būt, ji pasisodino tave ant kelių, glostė tavo nepaklusnius, išsidraikiusius plaukus. Kokia švelni ir šilta jos ranka! Norėjo tave įkvėpti, lyg Šventoji Dvasia. Tu klauseisi stebuklingų žodžių ir galvojai... apie daug ką... Bet ne apie tai, apie ką motina kalbėjo. Kodėl? Kas pasakys?
 
      Sulaukei keliolikos pavasarių. Naujos problemos ir nauji dažnai įsivaizduoti vargai. Kartais skausmas neužpelnytas. Juk trumpa keliolikos pavasarių patirtis Taip, kaip vasaros peteliškės amžius.
 
      Motina stebėjo tave. Džiaugėsi. Laimė nušvietė jos veidą. Paskiau verkė. Priėjus prie tavęs, pasiūlė ilgo gyvenimo išmintį šventą. Tu atstūmei ją, kaip supelėjusios duonos plutą. Nuėjai klaidose išminties ieškoti. Nepaklausei, kodėl jos akys raudonos. Pamatęs ašaras ant jos raukšlėmis išarto veido, nepaklausei, kodėl. Numetei porą nervingų žodžių, kaip šuniui purvinos mėsos gabalą.
 
      Ar bandei išmatuoti motinos skausmą ir širdies gylį? Ji niekada negalvoja apie save. Tu nuolat jos mintyje: kiekvieną dienos ir nakties valandą. Amžina darbo ir rūpesčio vergė: ant jos pečių nugula kiekviena šeimos našta. Kiek kartų ji velka ne tik vaikų, bet ir vyro jungą. Velka nesiskųsdama, klumpa melsdamasi, keliasi laimindama. Ji mėgina įeiti į tavo širdį su šventa pagarba, meile ir tikėjimu. Jai atrodo, kad žemėje nėra žmogaus, kuris būtų visiškai blogas ir visiškai supuvęs. Ji mato savo vaikuose nuolat verdantį gėrio ir blogio mišinį. Ji žino, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba, bet auksas ir purve lieka auksas. Jis niekada negali būti purvinas iš vidaus, bet purvas gali būti paauksuotas iš viršaus. Ar matei auksinę taurę, pilną dvokiančio purvo?
 
      Motina niekada nepasmerkia vaiko. Ji žino, kad sūnus blogai padarė, dukra paklydo. Bet motina turi tą dievišką išmintį, mokančią atskirti klaidą nuo žmogaus. Turi angelo kantrybę laukti derliaus, ilgėtis vaisiaus, nors žemė sausa ir nėra lietaus. Ji tebemyli ir sugedusį vaiką, kurio visi nekenčia. Ji tiki į blogyje užkietėjusį sūnų, kai jau niekas juo nebetiki. Ji pasilieka amžinas įkvėpimas, kasdienės meilės ir tikėjimo mūza.
 
      Ji viską supranta. Gal dieviškasis teisingumas, užvaldęs jos širdį, neleidžia jai pateisinti klaidos, neleidžia į pūkus vynioti nuodėmingo nusikaltimo, bet jos motiniškasis instinktas ir įgimtas Dievo artumas jai sako, kad kol medis gyvas, jis krauna pumpurus ir leidžia lapus. Nėra vaisių? Gal tik mes jų nematome. Eglė juk neaugina obuolių. Ąžuolas — apelsinų. Ant vieno gilės, ant kito kankorėžiai. Ar gali kaltinti obelį, jei vėjas per jaunus vaisius nusviedžia į purviną žolę? Net į supuvusį obuolį žiūrėdama, motina nenustoja vilties. Juk Viešpats dešimtį raupsuotųjų pagydė. Milijonus raupsuotųjų išpažintyje nauju kūnu apvelka ir nauja širdim apdovanoja.
 
      Motina visus ir viską supranta, o mes jos nesupratome. Viešpatie mieliausias, atleisk man, kad motinos nesupratau, suprasti nesistengiau. Tu, kuris viską supranti, ir motinos didvyrę širdį ir mano gilią silpnybę, atlygink mūsų mamytėms dieviška meile ir dangaus laimės auksu už ašaras, už vargo kryžius ir skausmo kalaviją. Ar gyvos jos šioj ašarų pakalnėj, ar mirusios ilsisi Tavo prieglobstyje, duok joms laimės ramybę.
 
Bruno Markaitis, S. J.