Spausdinti
Mielas Vincai,
 
      Nė viena biznio įstaiga neklestės be sąžiningo ir sumanaus reikalų vedėjo. Nė viena sporto komanda neprasimuš pirmon vieton, neturėdama gero trenerio. Kaip labai mes bebrangintume lygias visų žmonių teises, gyvenimas staugte staugia stiprių vadų, gerų galvų partijoms, pramonei, menui, mokslui, kariuomenei, valstybėms. Be geros galvos bet kuris žmonių sambūris pasilieka palaida bala. Ir šviesiausių galvų komisija ne ką tenuveiks, greit iširs, jei neatsiras jų tarpe viena, stipresnė, įstengianti apjungti kitas ir derinti jų veiklą.
 
      Argi to nebūtų supratęs Kristus, kai taip aišku yra net eiliniam žmogui?
 
      Kristus įkūrė vieną, regimą Bažnyčią, su dievišku autoritetu, gelbėti žmones, iki pasaulio pabaigos. Autoritetas - valdžia teko Jo parinktiems ir parengtiems apaštalams. Jų autoritetą Išganytojas sulygino su savuoju: “Kas jus priima, mane priima, ir kas mane priima, priima tą, kurs yra mane siuntęs” (Mt. 12. 40). Bet Kristus žinojo ir to dieviško autoriteto nepakaksiant užtikrinti Bažnyčios stiprumui, vienybei ir gerovei, jei jis bus suskaldytas ir išsklaidytas daugelyje asmenų. Todėl vienam mokinių Jis suteikė didesnę valdžią, aukštesnį autoritetą. Petrui teko vyriausia valdžia ir aukščiausias autoritetas. Šitas istorinis faktas yra taip aiškiai įrašytas Evangelijoje, kad geros valios žmogus negali jo nepastebėti.
 
      Kristaus stebuklai ir pamokymai jau buvo sukėlę visą žydų tautą. Jau buvo aišku, jog Jis yra ne eilinis žmogus. Bet kas Jis yra? Įvairiausios nuomonės lakstė iš lūpų į lūpas. Vienos laikė Jį Jonu Krikštytoju, kitos Eliju, trečios Jeremiju ar kuriuo kitu iš pranašų (Mt. 16, 14). Ir štai, netikėtai, Kristus klausia savo mokinių: “Jūs gi ką sakote mane esant?” Kitiems ar tai nedrįstant, ar tai nežinant ką atsakyti, Petras prabyla: “Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus” (Mt. 16, 16). Regimai nudžiugęs, Mokytojas taria: “Palaimintas esi, Jonos sūnau Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kurs yra danguje. Ir aš tau sakau: tu Uola (Petras), ir ant tos Uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus: ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt. 16, 17-19).
 
      “Nė vienas notaras nebūtų galėjęs aiškiau įrašyti kurio nors žmogaus vardo dokumentuose, kaip Kristus čia pažymėjo Petrą” — pastebi vienas didžiųjų Bažnyčios mokslininkų, Belarminas. Jau pats kreipinys išskiria vieną žmogų, ką tik pasakiusįjį Mokytojui savo nuomonę. Tą žmogų Kristus pavadina jo paties vardu: “Simonai”. Prideda ir jo tėvo vardą: “Jonos sūnau”, ir tuojau pat priduria naująjį, savo duodamąjį reikšmingiausiąjį vardą: “Uola” (Petras). Taigi, iki šiol Simono vardu žinomasis vyras toliau bus “Uola - Petras”, ir tučtuojau paaiškina, kodėl tas naujas vardas duodamas: “Tu Uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.” Uola tai nepajudinamos tvirtybės ženklas. New Yorkas todėl gali statyti aukštus dangoraižius, kad visas jo aprėptas pusiasalis yra viena gyva uola. Uola tai ne akmenų, ne sucementuotų plytų krūva! Kad ir šimtus didžiausių akmenų sukrautum šalia ir ant vienas kito, vistiek nepadarytum vienalytės uolos. Ant uolos statant, nereikia dėti gilių cementinių pamatų, nes uola yra tvirčiausias fundamentas. Tad Simonas padaromas Uola-Petru, nes ant jo, kaip ant to vienalyčio, neaižėjančio, neskylančio fundamento, Kristus statys savo Bažnyčią. Kaip fundamentas, Uola-Petras turės atlaikyti visą Jo Bažnyčios svorį. Kitų apaštalų Mokytojas nevadina Uola, nežada ant jų statyti savo Bažnyčios. Jie irgi reikalingi, irgi išrinkti, irgi gavo autoritetą “surišti” ir “išrišti”, bet jie yra tiktai granito kolonos, statomos ant Uolos-Petro. Be Petro jie neturi reikšmės. Visas jų stiprumas ir pastovumas laikosi Uola-Petru. O tos Uolos-Petro stiprumas ir pastovumas yra toks didelis, kad nė paties pragaro galybė jos neįveiks! (Mt. 16, 18).
      Iš čia lygiai aišku, jog visos “bažnyčios”, pastatytos šalias Uolos-Petro, nėra Kristaus Bažnyčia, nėra tas jokios galybės nenugriaujamas rūmas, o tik laikinės, ant smėlio ar balų dumblo sulipdytos pirkelės, nors jos tuo tarpu ir gan patrauklios atrodytų.
 
      Be to, Petras nebus negyva, žemėse gulinti, pasyvi uola, vien savo mase laikanti Bažnyčios svorį. Ta Uola-Petras bus sykiu vyriausias Kristaus Bažnyčios valdytojas: “Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus”. Raktai yra nuosavybės ir valdžios ženklas. Senovėje aukštais mūrais apsitvėrę miestai ir pilys turėdavo raktais užrakinamus vartus. Šitų vartų raktų įteikimas nugalėtojui priešui ar mielam svečiui pripažino jį miesto ar pilies savininku, turinčiu visą valdžią ir galinčiu daryti, ką nori. Tą pačią mintį dažnai sutinkame ir Šv. Rašte. Pvz. Regėtojui apsireiškęs Žmogaus Sūnus (Kristus) sakosi turįs “mirties ir pragaro raktus arba turįs Dovido raktą, kurs atrakina ir niekas neužrakina, užrakina ir niekas neatrakina” (Apr. 1, 18; 3, 7.), t. y. savinasi visą valdžios pilnybę. Tuos pačius raktus, vadinasi, tą pačią valdžios pilnybę, Kristus pažada Uolai-Petrui: “TAU aš duosiu dangaus karalystės raktus; ką tik tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik tu išriši žemėje, bus atrišta ir danguje”. Tyčia pabraukiau žodelyčius “ką tik” suriši, “ką tik” atriši, nes mūsų oficijalusis vertimas “ką suriši”... “ką atriši” neperduoda visos ir plačios graikų originalo: “ho ean”, arba kad ir lotynų: “quodcumque” reikšmės, kurią mes nusakome pavartodami: “ką tik suriši”..., “ką tik atriši...”, tai yra “viską”, be jokių ribų. Tad Uolai-Petrui yra pažadama neribota monarchinė valdžia Kristaus kuriamoje Bažnyčioje.
 
      Pažadai tapo įvykdyti po Mokytojo prisikėlimo iš kapo: “Ganyk mano avinėlius... ganyk mano avis” (Jo. 21, 15-17). Tiek Šv. Rašto, tiek ano meto literatūros kalboje valdovai yra vadinami ir “ganytojais” arba “piemenimis” (2 Kar. 5, 2. Homeras). Ganytojas valdo ganydamas: parūpina avims maistą, gėrimą, pastogę; gina nuo vilkų, saugo nuo epidemijų, gydo. Sujungę Mato ir Jono Evangelijų aukščiau minėtus tekstus, matome, jog Kristus Uolai-Petrui suteikė ypatingą, vyriausią valdžią savo įkurtoje Bažnyčioje. Tuo pačiu visiems kitiems uždėjo pareigą Petrą pripažinti, jo klausyti. Kristaus Bažnyčioje ir šiandieną turi būti vienas vyriausias valdytojas ir jo klausanti bendruomenė. Jei yra bažnyčių, neturinčių tos vyriausios monarchinės valdžios ir jos klausyti įpareigotos bendruomenės, tai tos “bažnyčios” nėra Kristaus, nes ne ant Uolos-Petro pastatytos ir neturi raktų!
 
Bandymai nuversti uolą
 
      Ką tik čia išaiškintasis Šv. Mato tekstas yra be galo aiškus ir nesugriaujamas argumentas už Petro pirmenybę (Primatą) Kristaus Bažnyčioje. Todėl įvairiausio plauko reformatoriai visaip stengėsi ir stengiasi jį savaip sudoroti. Kai tie įvairūs viens kitam prieštaraują aiškinimai susiraizgė nebeišnarpliojaman kamuolin, imtasi tą vietą išmesti iš Evangelijos, kaip ne paties Mato parašytą, o vėlesnių autorių įterptą. Pvz. prof. Niebergall rašo: “Reikia geriau atvirai paneigti šitos (Rašto) vietos autentiškumą, negu bandyti dirbtiniu būdu (m. p. J.K.) vietoje Petro įstatyti tikėjimą. Trupučiukas žinių ir teisingumo parodo, kad iš to teksto visiškai teisingai Romos aiškintojai ištraukia tai, ką Romos užmačios į jį sudėjo”. Na, ir toks stiprus Romos priešas, kaip Niebergall, pripažįsta, jog iš to teksto, kokį randame Mato Evangelijoje, Romos aiškintojai teisingai išskaito Petro primatą! Geriau meskime jį lauk! Deja, modernioji tekstų kritika šiandieną nė kiek neabejoja, jog Mato 16 perskyrimas taip pat yra išėjęs iš jo plunksnos, kaip ir visa Evangelija. Tai pripažįsta ir vėliausi rimtieji protestantų mokslininkai, kad ir pvz. toks Rašto tyrinėtojas, kritikas ir leidėjas prof. Nestle.
 
      Negalint nuneigti teksto tikrumo, reformatoriai bando jį savotiškai aiškinti. Jiems be galo svarbu įrodyti, kad Kristus nepadarė Simono Uola-fundamentu, kad dangaus karalystės raktai nesuteikė jam vyriausios monarkinės valdžios. Todėl Liuteris tvirtino, jog uola čia reiškianti Simono tikėjimą, išpažinimą Kristaus Dievo sūnumi. Erasmui visi tikintieji, kitiems visi apaštalai drauge sudarą uolą (jei visi tikintieji yra uola-fundamentas, kur tada belieka ant jo statytinoji Kristaus Bažnyčia?), Kalvinui uola yra pats Kristus, Strack-Billerbeckui Kristaus “mesijaniškoji didybė ir dieviškumas”. Bet jei Kristus tai norėjo pasakyti, kodėl jis netarė: “Simonai, tavo tikėjimas, tavo išpažinimas yra uola”? Kodėl nesakė: “mano didybė, mano dievybė yra uola”? Kodėl jis nesikreipė į visus apaštalus: “Jūs esate uola, ant jūsų aš pastatysiu savo Bažnyčią”? Kodėl jis taip primygtinai pabrėžia: “Palaimintas esi, Jonos sūnau Simonai... ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė... ir “aš tau sakau : tu Uola. Tau duosiu... raktus. Ką tik tu suriši, ką tik tu atriši...”? Trijuose trumpuose sakiniuose net aštuonis kartus įsakmiausiai iškelia vieno Simono asmenį ! Ar begalima aiškiau pabrėžti savo norą atžymėti ir ypatingam uždaviniui išskirti vieną žmogų? Ir dabar bandyti tokiuose paprastuose, aiškiuose, nedviprasmiškuose ir nefilosofiniuose žodžiuose rasti kažkokią paslėptą, su įprastine ir visiems žmonėms lengvai suprantama prasme nieko bendra neturinčią reikšmę, yra tikrai nerimtas, nelogiškas ir nemoksliškas užsimojimas. Nei Šv. Raštas, nei tų laikų literatūra neduoda tokiam aiškinimui jokio pagrindo.
 
      Kita nekatalikų aiškintojų grupė sutinka, kad uola čia yra vadinama Simonas ir kad jam teikiami raktai. Jie stengiasi įrodyti, kad uola čia nereiškianti fundamento, o raktai neteikią jam vyriausios valdžios. Simonas, girdi, esąs Uola kaip pirmasis, gal kertinis akmuo, prie kurio prisijungsią kiti akmenys, kaip lygūs prie lygaus. Bet Jėzus sako: “ant tos uolos aš statysiu”... Gi tai, ant ko statomas kad ir menkiausias pastatas, visų žmonių kalbose yra vadinama fundamentu, ir jo uždavinys visada yra atlaikyti pastato svorį, duoti jam stiprumo, vieningumo, kad viena ar kita siena neįsmuktų žemėn, neiškryptų, o kad visos laikytųsi vienodai. Dar kitiems uola esąs tik Simono “garbės titulas” (Keil). Jis buvęs “pirmasis Evangelijos skelbėjas žydams ir pagonims, (Mansei) “pats žymiausias misijonierius” (Koestlin). Ir mūsų brangieji broliai lietuviai evangelikai savo “Švyturyje” (1951, Nr. 100. p. 5-7) uoliai išskaičiuoja kone visus čia vokiečių protestantų išgalvotus aiškinimus ir taip viską suvelia, kad nė nebežinai, ką pagaliau turi iš tikrųjų žodis “uola” reikšti. Mato tekstas nesuinteresuotam skaitytojui yra be galo aiškus: Simonas padaromas Uola, nes Kristus nori jį padaryti savo Bažnyčios fundamentu, tokiu stipriu, kad nė paties pragaro galybės neįveiktų. Uola-Petras Kristui bus Bažnyčios stiprumo ir atsparumo pagrindu. Toks aiškinimas yra visiškai natūralūs, aiškus, ta yra artimiausia ir pirmoji Kristaus žodžių reikšmė. Įvairūs reformatoriai nesiimtų jų nuneigti nei kitaip aiškinti, jei jais nesiremtų Popiežiaus primatas. Vienintelė priežastis jiems tekstą paneigti yra ta, kad, jį priimdami, turi priimti Katalikų Bažnyčią su jos Popiežiumi, kaip vienintelę Kristaus įkurtąją Bažnyčią. Bet apie tai parašysiu kitą kartą.
 
Dar keletas klausimų
 
      Jei Kristus nenorėjo Simonui suteikti vyriausios valdžios, j»ei nenorėjo išskirti jo iš kitų apaštalų, tai kodėl taip iškilmingai pakeičia jo vardą, kaip S. Testamente Dievas kad pakeitė Abromo vardą į Abraomo, išrinkęs jį būti savo tautos tėvu? Kodėl Kristus pavadino jį kaip tik Uola, o ne kokiu kitu vardu? Kodėl mes randame visose keturiose Evangelijose ypatingą Petro sugretinimą su Kristumi ir jo laivelyje, ir jo namuose ir mokesčius mokant? Kodėl Petras apaštalų sąrašuose visada atžymimas pirmoje vietoje? Juk jis nebuvo nei pirmas pašaukimas, nei jo vardas neprasidėjo raide “A”? Kodėl ir kokia prasme Evangelistas Matas vadina jį “pirmuoju”? Kodėl Evangelistai nekartą pastato Petrą šalia kitų apaštalų rašydami: “Petras ir su juo buvusieji”? Arba: “pasakykite jo mokiniams ir Petrui”? Kodėl apaštalas Povilas, dar prieš parašymą Evangelijų, vis iškelia Petrą pirmon vieton (1 Kor.9, 5; 1, 12; 3, 22) ? Kodėl tas pats Povilas keliauja Jeruzalėn su vienu tikslu — “pamatyti Petrą”? Kaip galėjo Kristaus išsigynęs Petras tapti pirmuoju pirmojoje krikščionių bendruomenėje, o ne jo mylimasis mokinys Jonas? — teisingai klausia Weizsaeckeris (nekatalikas!). Apaštalai nekartą ginčijosi, kas iš jų bus didesnis, pirmesnis Dievo Karalystėje. Jie tos pirmesnės vietos geidė, kaip parodo Zebediejų motinos prašymas ir Mokytojo atsakymas. Ir Kristus niekad nesako, jog Jo karalystėje nebūsią “jokių pirmų vietų”, kad jie būsią visi lygūs! Ne, Jis pripažįsta būsiant ir pirmų vietų, bet jas dalins pats Tėvas. Juk ir Paskutinėje Vakarienėje Mokytojas pasako ypatingai meldęsis už Simoną (Petrą), kad jis nenustotų tikėjimo ir kad jis vėliau stiprintų savo brolius! (Lk. 22, 32). Kodėl kiti apaštalai be jokio pasipriešinimo paskui pripažino Petro pirmenybę, kai prie Kristaus gyvos galvos tiek kartų už tą pirmenybę pešėsi, jei jie buvo visi lygūs? Evangelijose Petras yra išskiriamas ir pabrėžiamas 114 kartų, o Apaštalų Darbuose dar 57 kartus. Argi tai neturi jokios reikšmės? Gal viena kita menkesnės reikšmės vietelė, atskirta nuo kitų, ir nieko nereikštų, bet sudėjus visas vietas drauge ir turint atmintyje Mato 16, 18-19, viskas vienu balsu skelbia : Simonas Petras yra Kristaus ypatingai išskirtas ir padarytas Jo Bažnyčios fundamentas ir aukščiausias valdytojas. Tik jis tėra Uola. Tik jam suteikti valdžios raktai.
 
J. Kidykas, S. J.