Redakcijos pastaba. Spausdiname šį 17 metų mergaitės laišką, visai nekeisdami minčių, nes jos yra charakteringos daugeliui mūsų jaunuolių. Suaugę pamatys, ką mūsų jaunimas mano, kaip galvoja apie savo problemas. Jaunieji gal pasisakys, ar jie šioms mintims pritaria, ir gal ras tinkamus atsakymus, kurių laukia ne tik laiško autorė, bet ir redakcija.

 
Mielas Jaunuoli, Jaunuole,
 
     Skaitant “Laiškuose Lietuviams” anketą jaunimui (šių metų antrame numeryje), man kilo mintyje dar vienas klausimas, kuris ten, berods, yra nepaliestas. Todėl norėčiau klausti kitų patarimų ir nuomonių, ypač jaunuolių tarpe. Tiesa, nesu pratus rašyti, ir mintis “juodu ant balto paberti” yra gana sunku, nes jos lekia galvoj greičiau, negu kad galiu rašyti, bet bandysiu...
 
     Labai man patinka ta idėja, kad patys jaunuoliai ir jaunuolės rašytų ir atsakytų į klausimus. Juk visados yra įdomiau išgirsti mūsų amžiaus jaunuolių nuomones, negu suaugusių, kurie beveik visi kalba vienodai, t. y. perdaug rimtai. Jie pamiršta, kad ir jie buvo jauni, kad panašios mintys ir juos vargino. Dabar jie žiūri į visa tai iš kito taško ir kartais atsako ne visai į klausimą. Aišku, suaugusieji, ypač tėvai, nori mums tik gero gyvenimo, bet jie turi atsiminti, kad čia yra Amerika, o ne Lietuva, kad dabar yra 1952 metai, kad gyvename dideliame mieste, tarp svetimtaučių, kurie mūsų taip pat nesupranta. Bendrai, amerikiečių jaunimas daug skiriasi nuo lietuvių jaunimo, nors abiejose pusėse atrasi daug gero ir blogo.
 
     — Kas gi galėjo atsitikti, kad jaunuolis taip nukrypo nuo kelio? — gal paklaus ne vienas, bet negalės atsakyti nei jis, nei tas, kurs pametė tą kelią.
 
     Jau ir gyvenant Vokietijoj, jaunimas daug skyrėsi nuo Lietuvoj buvusio jaunimo. Bet kai atsidūrėm Amerikoj, atrodo, kad visai pasikeitė mūsų pažiūros (gal ir mano?). Pvz. kai prieš dvejus metus nuėjau į šokius, visų nuotaika buvo pakili, linksma, nors visi buvo ką tik atvažiavę, nemokėjo kalbos, neturėjo darbo arba tas darbas buvo labai sunkus. Bet kodėl dabar, nuėjus į šokius, randi “nepažįstamus”, dūmuose paskendusius ir nusivylusius jaunuolius? Pradėk su jais kalbėti, tuoj pamatysi skirtumą! Anksčiau jie mažai ko turėjo, bet viskuo buvo patenkinti, o dabar — juo daugiau amerikiečių “triksų” išmoksta, tuo sunkiau su jais susikalbėti. Jie, be abejo, to nenorėjo. Gal mielai jie grįžtų į tas stovyklas, kad galėtų vėl taip pagyventi — linksmai, nerūpestingai, bet dorai. Tiesa, ir čia jie gyvena linksmai ir nerūpestingai, bet visai kita to žodžio prasme. Ta dvasia jaunimas persiėmė nejučiomis, nenorint. Vos atvažiavus Amerikon, daug sutikau mergaičių, kurios sakėsi nesidažysiančios, bet dabar jos to ginasi. Taip, reikia prisitaikyti prie aplinkybių. Jeigu prieš keturiasdešimt metų dažydavosi tik gero vardo neturinčios mergaitės, tai dabar negalima nieko padaryti, nes visos dažosi.
     Vis dėlto reikia pripažinti, kad pirmiau berniuko ir mergaitės santykiai buvo kitoki. Pvz. dabar mergaitė, dirbdama arba lankydama gimnaziją, kiekvieną dieną girdi amerikiečių draugių pasakojimus apie visokius “boyfriend’us” ir praleistus “weekend’us”. Pamažu ji pradeda galvoti, kodėl ji turėtų sėdėti namuose arba nuobodžiauti kine (nes filmos visos panašios!). Na, ir ji nueina į lietuvių šokius, susitinka iš Vokietijos pažįstamų, susipažįsta su naujais draugais ir su vienu pradeda draugauti. Kyla klausimas: kokia linkme tas draugavimas turi krypti? Juk yra skirtumas tarp rimto ir tuščio draugavimo.
 
     Tarp lietuvių jaunimo seniau ir dabar yra didelis skirtumas. Pirmiau nebūdavo automobilių, kinų nei tokių šokių, kaip dabar. Užtat ir jaunimas buvo kitoks. Jeigu berniukai ir mergaitės, prisižiūrėję visokių filmų, tą patį daro, niekas negali suvaldyti. Anksčiau jaunimas turėjo daugiau darbo, o dabar, parėjus iš darbo ar iš mokyklos, nėra kas veikti, todėl prasimanoma visokių dalykų. Visi išdyksta. Berniukai per daug nori iš mergaitės, o mergaitės, norėdamos jiems įtikti, klauso jausmų.
 
     Na, jeigu nori išvengti visų tų pagundų ir pavojų, reikia sėdėti namuose. Bet tai taip pat neįmanoma. Kiek yra mergaičių (nežinau apie berniukus), kurios norėtų susipažinti su rimtesniais berniukais. Bet kur? Šokiuose? Bet ten dažniausiai lankosi tik tie, kurie yra daugiau ar mažiau sugedę. Kai mergaitė, norėdama su kuo nors susipažinti, nueina į vienintelę pasilinksminimo vietą — šokius ir ten susitinka su tuščiais berniukais, tai argi yra jos kaltė? Juk, man atrodo, kad šešiolikos metų mergaitei jau yra laikas pradėti draugauti su berniukais. Užtat, jeigu ji tuoj nepamato, su kuo turi reikalų, tai taip ir baigiasi istorija. Žinoma, berniukas pasakys, kad jam dar ne laikas vesti, todėl jis ir “kvėpuoja mergaitėmis”. Nors tik vieną vakarą jis praleistų su mergaite, mergaitė nori, kad jis ją gerbtų, bet ne išnaudotų. Nejučiomis jis pradės mergaitei patikti, nežiūrint, koks jis bebūtų: gražus ar negražus, mokytas ar nemokytas.
 
     Nežinau, kurią pusę daugiau kaltinti: berniuką, kuris prikalba visokių saldžių žodelių ir po kiek laiko ją pameta, ar mergaitę, kuri juo patiki. Paprastai mergaitė daug svajoja apie jį ir įsivaizduoja įvairias scenas, žino, ką kalbėtų, bet kai tai įvyksta realybėj, viskas pasikeičia ir dažniausiai širdis, o ne protas pradeda diktuoti. Nuo mergaitės, be abejo daug kas pareina, bet jei berniukas ją gerbs, ji pati nesikabins jam ant kaklo. Sako, nėra taisyklės be išimties, bet paprastai mergaitė lieka auka. Kai kurie berniukai sako: “Aš noriu matyti, kaip toli mergaitė nueis jausmuose. Iš to spręsiu, kokia ji yra”. Bet jie pamiršta, kad ir mergaitė susidaro kokią nors nuomonę apie jį. Kas kaltas, kad tai atsitinka? Spręskite patys.
 
     Pasiklausti tėvų ar vyresniųjų yra nedrąsu, ir ne ką laimėsi, nes jie užaugę visai kitokiose sąlygose, tai tavęs nesupras. Ir juo daugiau susitiksi su berniukais, tuo daugiau problemų vargins galvą. Taigi, kreipiuosi į Tave, jaunuoli, jaunuole. Gal Tu suprasi mane ir pasakysi, ką galvoji apie šias jaunimo problemas.
 
Nekantriai laukianti Tavo atsakymo
 
Klaustukaitė