Šiais metais jau vienuoliktą kartą prisimename tą baisųjį birželį, kai bolševikai pradėjo žudyti ir masėmis tremti mūsų brolius ir seses. Tai buvo lietuvių tautos kryžiaus kelio pradžia. Tuo skaudžiu keliu ji tebeina iki šiai dienai. Nekartą tenka išgirsti sakant, kad Dievas Lietuvą taip baudžia už jos nuodėmes. “Štai, kur jus nuvedė jūsų blogas, nekrikščioniškas gyvenimas Nepriklausomybės laikais”, pasako ne vienas pasityčiodamas.
Jau tikrai būtų laikas susiprasti ir liautis įžeidinėti savo kenčiančius brolius tokiais neapgalvotais ir nekrikščioniškais išsireiškimais, kuriuos girdėdamas, noromis nenoromis prisimeni tą blogąjį latrą, kurs piktžodžiavo Kristui, mirštančiam ant kryžiaus. Kiekvienas krikščionis turėtų žinoti, kad ką Kristus labiau myli, tam sunkesnį kryžių uždeda, nes juo labiau pasitiki ir jį prie savęs veda trumpiausiu keliu; tuo pačiu keliu, kuriuo Jis pats prieš du tūkstančiu metų ėjo, nešdamas pasauliui tikrąją taiką ir išganymą.
Nuodėmių ir visokių blogybių, be abejo, rasi kiekvienoj tautoj. Bet kažin ar daug rasi tokių šalių, kurios savo tikėjimu ir dora pralenktų arba bent pavytų mūsų mieląją kryžių ir Marijos žemę? Ar daug yra tokių tautų, kur taip vieningai, ne tik vyskupai ir kunigai, bet pats Valstybės Prezidentas, Vyriausybė ir Kariuomenė, viešai pasiaukotų Jėzaus Širdžiai, kaip padarė Lietuva 1934 m., liepos mėn. 1 dieną, pirmojo Tautinio Eucharistinio Kongreso metu?
Tame gražiame pasiaukojimo akte skaitome ir šiuos žodžius: “Geriausioji Jėzaus Širdie, kuri verkei, žiūrėdama į savo išrinktosios tautos nelaimes, priimk ilgus ir sunkius mūsų tautos iškentėtus skausmus ir neleisk daugiau mūsų priešams viešpatauti brangioje mūsų Tėvynėje... padaryk, kad mūsų visų širdys užsidegtų neužgesinama Tavo meilės liepsna”. Bet mūsų poetas teisingai sako, kad “nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią”. Tad jeigu Kristus mums, Jam pasiaukojusiems, atsiuntė dar didesnių kančių ir skausmų, tai tik norėdamas dar labiau subrandinti mūsų meilę. Jis taip daro ne iš keršto, ne norėdamas nubausti, bet vien tik iš grynos meilės.
Kryžius mums gėdos nedaro. Nors jis yra sunkus, nors po juo linksta pečiai, bet jį nešam aukštyn pakelta galva, tiesiai žiūrėdami į saulę, kuri mūsų spygliuotą kelią apšviečia, kuri mūsų Tėvynėje netrukus ir vėl patekės.
“Gintarinė saulė auksu šviečia,
Ir po debesėliais bus šviesu,
Kai vėl grįšim iš visų pasviečių,
Iš šios žemės kryžkelių visų.”
Ne, mums kenčiantiems nėra ko nusiminti, Dievas mūsų neapleido. Tesusirūpina savo likimu tie, kurie gyvena prabangoj ir mirksta vyne. Kristus ir jų laukia, bet jie, apakinti žemiškų gėrybių, savo noru nuo Jo nusigręžė. Mes bent dalį savo išganingos kančios ir už juos paaukosim.
J. Vaišnys, S. J.