D. Mickutė - Mitkienė
 
NEIŠEIK IŠ NAMŲ
 
Neišeik iš namų — senas diemedis tarė,
Ir baimingai suvirpo viršūnėlė pilka.
Gal norėjo paberti savo išmintį svarią 
Ir įspėt, kad kelionė bus sunki ir ilga.
 
         Neišeik iš namų — sulingavo žilvičiai —
         Čia kaimenę išginęs tu dūdelę sukai,
         Skynei verbai šakelių šilkavilnių avyčių ...
         Čia nuklydo vaikystė, kaip tie pienės pūkai.
 
Įsiklausęs toli ir šunelis sustaugė,
Iš rytų vis artėjo kanonada baisi.
Ir žmonių, ir vežimų nematytų tiek daugel —
Ir šunelio akyse toks baugus liūdesys.
 
         Neišeik iš namų — sugirgždėjo ir svirtis,
         Ir medinis Smūtkelis erškėčiuota galva .. .
         Ir taip troškau čia likti, ir gyventi, ir mirti,
         Taip brangi man ši žemė, ši maža Lietuva.
 
Susirūpinęs ir pasilenkęs į priekį,
Tartum pratarė Kristus savo žvilgsniu giliu:
Iš gimtųjų namų išeini tu, vis tiek jau —
Aš tave palydėsiu Kalvarijų keliu.
 
         Svetimieji dievai pakeliui žada daug ką,
         Bet lietuvio krūtinės jie pasotint negali.
         Mušant laisvės varpams, Kryžiaus Žygio sulaukus, 
         Kaip vidurdienis aiškus mūsų kelias: atgal!