“Ak, kas dabar apie dorybes kalba, kas jomis interesuojasi”, — gal pasakys ne vienas, — “mums labiau rūpi praturtėti, nusipirkti namus, automobilį, ką nors naudinga išmokti”.
 
      Puiku! Tau rūpi ką nors naudinga išmokti. Bet įsigyti dorybių yra naudingiausias dalykas dvasiniame gyvenime. Dorybė yra geras įprotis. Tai nėra pats geras veiksmas, bet mūsų galių įpratinimas, paruošimas greit ir lengvai atlikti dvasiniai gerus veiksmus, pvz., protingai elgtis, teisingai kitus traktuoti, ištvermingai dirbti. Tos mūsų dorybės — įpročiai yra lyg garvežio lokomotyvas, kurs dreba jame sutelkta garo jėga. Užtenka tik mašinistui pasukti rankeną, ir jis jau velka visą vagonų virtinę. Arba kaip elektrinis motoriukas: užtenka tik paspausti mygtuką, ir jis jau ūžia, veikia. Turint kokį nors gerą įprotį, užtenka tik noru įjungti mūsų dvasios srovę, ir jau visos mūsų galios: nervai, vaizduotė, atmintis, jausmai, protas bei valia įsijungia greitam ir geram veiksmo atlikimui.
 
      Gerų įpročių reikiamumas yra žmogaus didybės žymė. Gyvuliui dorybių nereikia. Jis pačiais savo instinktais yra nukreipiamas į tą nedaugelį nesudėtingų veiksmų, kuriems jo galios yra pajėgios. Bet žmogaus veiksmai yra įvairūs, labai sudėtingi ir nepalenkti viena kryptimi. Todėl žmogui nepakanka įgimto polinkio į gėrį ar spontaniško, savaiminio apsisprendimo konkrečiam veiksmui. Be gerų įpročių žmogus nėra ryžtingai apsisprendęs ir priaugęs žmogaus uždaviniams.
 
      Žmogus savo aistromis ir palinkimais yra tartum pririštas prie tų aistrų objektų ir daiktų, pvz., vyras yra palinkęs į moterį. Gerais įpročiais žmogus pasirenka tuos dalykus, kuriuos jam protas ir tikėjimas diktuoja, ir padaro juos savais, žmogiškais, sukilnintais, pvz., kilnia vyro - moters meile. Norint turėti dideles aistras, kurios mus stebina tragiškuose žmonių įvykiuose ar kinų filmose, užtenka būti jausmingam. Būti dvasiniam, tikram žmogui reikia turėti tvirtų įpročių, didžių dorybių. Įsižiūrėkim į imponuojančias, kilnias ir šviesias asmenybes ir pamatysim, kad jie turi dorybių aukštame laipsnyje.
 
      Žmogui nepakanka tik susižavėti kuriuo nors kilniu dalyku ir jo norėti. Žmogus yra sudėtas iš kūno ir dvasios. Žemieji palinkimai, paveldėti ar mūsų pačių įsigyti blogi įpročiai mus traukia žemyn. Dažnai nepajėgiam noriai siekti to, kas mums atrodo aukšta, nepasinaudojam savo laisva valia ir neišlaikom deramos tvarkos savo pamėgimuose ir meilėje, jeigu mūsų galios nėra gerais įpročiais nukreiptos į tikruosius tikslus. Tik jie mus paskatina ir padeda mielai, lengvai ir tobulai atlikti reikiamus veiksmus.
      Todėl visai nenuostabu, kad modernioji pedagogika iš naujo atidengė didelę gerų įpročių reikšmę žmogaus gyvenime. Ji skatina visuose jaunuose žmonėse ugdyti tvirtas dorybes, o suaugusiems patiems rūpintis jų darniu išvystymu. Juk tik dorybė žmogui padeda gyventi pagal proto nuostatus. Tik jų pagalba jame triumfuoja dvasinis žmogus, o ne kūninis. Tada žmogaus kūno ir dvasios galios jungiasi gražion harmonijon ir susiklausymam Dorybė yra tartum sielos sveikata, darna ir grožis; ji yra sukaupta josios energija, jėga ir tyrų veiksmų versmė.
 
      Taigi, dorybė yra mumyse tai, kuo mes save labiausiai turime savo rankoje, kuo praktiškai mes turime priemonę būti vis labiau žmoniški. Dorybė mus daro vis dvasiniai tobulesniais, pilnutiniais žmonėmis, vis labiau panašesniais į Dievą. Dorybė sušvinta mums suprantamomis, žmogiškomis formomis Kristuje. Jis — pilnutinio žmogaus idealas. Jėzaus Širdis plakė visais žmogiškais džiaugsmais, liūdesiais ir siekimais. Kiekvienas, sekdamas jam artimą Kristaus dorybę, panašėja į savo Kūrėją. Tai yra tikinčiajam svarbiausias akstinas siekti dorybių. Kadangi jo motyvai yra antgamtiniai, tai ir jo dorybių užmokestis, šalia gausių vaisių asmeniniame, šeimos ir bendruomenės gyvenime, yra antgamtiniai nuopelnai.
 
      Pirmoji pamoka Amerikoje, kurią vienas mūsų tautiečių gavo fabrike, buvo ši: “Take it easy — imki tai iš palengva”, t. y. dirbk lėtai, kol “bosas” nemato. Su tokiu nusiteikimu atliekamo darbo pasekmės Amerikoje, toje labai turtingoje šalyje, gal dar ne tiek jaučiamos. Bet Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje tai labai atsiliepia į krašto produkciją ir žmonių gerovę. Kas bus toliau? Juk Vakarų pasaulis dar minta iš krikščioniškosios darbo askezės ir drausmės, gyvena iš krikščioniškųjų dorybių paskutinio derliaus ... Kas bus, jei plačiuose darbininkų sluogsniuose ir darbdaviuose bei turtinguosiuose nesuklestės susivaldymo, kuklumo, teisingumo ir socialinės meilės dorybės? Ar streikų, revoliucijų ir karų nebus vėl viskas sugriauta, sunaikinta?
 
      Taip svarstant, reikia sutikti su žymiausio mūsų dienų ekonomisto liberalo Keynes žodžiais: “Mes per daug laiko ir jėgų pašvenčiame ūkiniams reikalams. Taip nebelieka jėgų ir dėmesio dvasiniams dalykams, kurie yra svarbiausi ir visa ko pamatas.” Nedalyvaukime šiame baisiame mūsų laikų nusikaltime ir susirūpinkime dorybėmis, kurios yra tikrojo pajėgumo versmė. Ir jų įsigyti nėra jau taip sunku. O jų įsigiję, tuoj pamatysime ir vaisius.
 
P. Daugintis, S. J.
 

“Kančia nuvalo ir taurina žmogų ir tautas, o laimė ir prabanga žlugdo viena ir kita”.
 
Jonas Aistis
 
 
Aušros Vartai Vilniuje
 

      Ateistas Volteras kartą pasikvietė savo draugus d’Alembertą ir Didero pietų. Tiedviem pradėjus krėsti juokus ir pašiepti tikėjimą, Volteras griežtai sudraudė abu svečius, sakydamas: “Prikąskite savo liežuvį ir palaukite, kol mano tarnai išeis iš kambario ir paliks mus vienus. Neturiu jokio noro dar kitą savaitę būti jų nužudytas. Išgirdę mūsų ateistinius principus ir pradėję jais vadovautis, visiškai neabejotų to padaryti”.
 
      Tas pats Volteras kartą yra parašęs: “Jei būčiau kunigaikštis, norėčiau, kad visi mano dvariškiai tikėtų Dievą. Kodėl? Ogi jei mano mirtis atneštų jiems kokios nors naudos, kas juos sulaikytų manęs slapčia nenunuodyti? Tada turėčiau kasdien atsargumo dėlei gerti priešnuodžio!”
 

“Ant žemės kas rytą atsimerkia keturi milijardai akių, tačiau vos keliuose tūkstančiuose iš jų teatsispindi siela. Pasaulyje yra du milijardai kalbančių lūpų, bet vos keli šimtai iš jų sako tiesą”.
 
G. P a p i n i