Spausdinti
Gerbiamasis Redaktoriau,
 
     Noriu į Jus kreiptis šeimų sąjūdžio ir jų organizavimo klausimu. Mat, dabar tenka daug kalbų girdėti apie įvairias mūsų šeimų negeroves. Laikraščiuose tenka skaityti mūsų veikėjų prakalbas, straipsnius, skatinančius išlaikyti sveiką lietuvišką šeimą. Mūsų pedagogai iškelia sunkius naujus auklėjimo uždavinius, statomus tremtinio šeimai.
 
     Tačiau aš netikiu, kad tie skundai ir dejavimai bent kiek pagerintų šeimų padėtį. Argi tai nušluostys motinų ašaras, nutildys tėvų keiksmus, kai vaikai eina blogais keliais? Argi tai apsaugos jaunas šeimas nuo tragedijų, ar užgydys kitų skaudžias žaizdas? Kiek ir Jūsų laikraščio straipsniai, nors jie taip nuoširdžiai ir moderniškoje dvasioje parašyti, gali pasiekti šeimas, padėti joms išsilaikyti tinkamoje aukštumoje, jei jau nuo pat pradžios šeima pastatyta ant silpnų pagrindų ir viešoji nuomonė priešingai nusiteikus .. .
 
     Todėl, mano nuomone, ir tarp mūsų jau pats laikas sukelti tikrą šeimų sąjūdį, kaip jau yra padariusios daugelis kultūringų tautų. Reikia sužadinti visoje mūsų visuomenėje gyvą atsakingumo sąmonę už šeimą; sukelti, sumobilizuoti visas gerąsias jėgas padėti šeimai atlikti moderniųjų laikų statomus uždavinius; sujungti visas mūsų tautiečių šeimas, kad bendromis jėgomis išsilaikytų deramoje aukštumoje. Tam sąjūdžiui, be abejo, reikia turėti savų laikraščių, draugijų, sąjungų.
 
Belgų ir prancūzų pavyzdys
 
     Prancūzai, kan. Viollet vadovaujami, jau 1903 m. įsteigė pirmąją šeimų draugiją. Po Didžiojo Karo buvo sušauktas Lille mieste didžiulis šeimų kongresas, kuriame dalyvavo iš visos Prancūzijos 1.200 atstovų. Šio kongreso reikšmė Prancūzijos gyvenime, anot Henry Bordeaux, buvo ne mažesnė kaip pačios revoliucijos. Vėliau buvo pasiekta tai, kad valdžia priėmė du įstatymu, viešai pripažįstančiu šeimų draugijas ir jų išsirinktą “Administracinę Tarybą”, kaip šeimų atstovę prie Vyriausybės. Tuo buvo pasiekta labai daug: šeimoms palankūs mokesčių įstatymai, šeimyninio atlyginimo įvedimas visose ūkio šakose, šeimos vertinimo pakilimas... Prancūzijos karstai jau nebeviršija lopšių. Didysis pavojus — tautos išmirimas jau pašalintas.
 
     Belgijoje “Skaitlingų šeimų unija” yra sujungusi 180.000 šeimų (apie pusantro milijono žmonių). Be to, yra pagalbinė šeimoms moterų organizacija su 350.000 narių. Nuo 1947 m. belgai turi ir šeimų ministerį.
 
Kalba popiežius ir šeimų ministeris
 
     Šeimų draugijos nėra tik mūsų laikų mada visa organizuoti. Jos yra būtinos modernioje bendruomenėje ir demokratinėje gyvenimo santvarkoje. Tai ryškiai nusako Belgijos šeimų ministerio M. Verbis žodžiai: “Negalima laukti šeimų atsinaujinimo, žinant, kad bendrasis šeimų stovis yra liguistas, blogas, nebent apsisprendus visai pasukti šeimų politikos kryptimi, kuri atstatytų moralinę, ekonominę ir socialinę šeimos židinio vertę . . . Šeima, ši mažytė bendruomenė, yra blogesnėje padėtyje, kaip kitos grupės; darbininkai, ūkininkai ir kitos profesijos turi stiprias organizacijas. Taigi, reikalinga ir pačių šeimų tarpusavio bendradarbiavimo. Aš jį siekiu užkurti per šeimų susigrupavimus . ..”
 
     Šeimų draugijas skatina kurti ir Šv. Tėvas Pijus XII, kalbėdamas apie šeimų negeroves: “Ar yra koks tinkamas vaistas prieš šią blogybę? Ką daryti? Ogi tai, ką geri, išmintingi žmonės siekia sukurti, ką Mūsų pirmatakai ir Mes patys nesiliaujame rekomendavę ir pagal išgales rėmę — šeimų organizacijas ir sąjungas.”
 
Šeimų sekcijos rėmuose
 
     Žinoma, mes tiek daug, kaip tie belgai ar prancūzai, negalėsime padaryti. Tačiau organizuotomis jėgomis būtų labai daug galima nuveikti šeimų gerovei. Su tokiu pat uolumu, kokiu esame susirūpinę lietuvybės palaikymu, turėtume plačiąją lietuvių visuomenę išjudinti sielotis sveikos, doros lietuviškos šeimos išlaikymu. Lietuviškoji šeima dar turi nemažai sveikų bruožų, nors daugeliu atžvilgių mūsų šeimos stovi blogesnėje padėtyje, negu kitų tautų. Jos gyvena svetimame krašte. Senosios mūsų šeimos tradicijos ir papročiai apgriauti ir nebeatitinka naujųjų gyvenimo sąlygų. Moterystė jau nėra nebepajudinama, šventa gyvenimo forma, pastovi institucija. Ji vis labiau pradedama statyti ant tariamųjų ar bent nepakankamų vertybių.
 
     Gal geriausia būtų steigti šeimų sekcijas prie mūsų didžiųjų, lietuvybe besirūpinančių sąjungų. Čia mintyje turiu Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, Amerikos Lietuvių Tarybą ir kitas panašias sąjungas. Ginčų dėl jų kūrimo ar vadovavimo neturėtų būti, nes čia tik darbas, veikla ir atsakomingumas laukia. Tos sekcijos turėtų apimti visas lietuviškąsias šeimas, mūsų pedagogus ir kitus šeimos reikalais susirūpinusius asmenis. Pagrindiniai tų sekcijų veikėjai turi būti pačios šeimos, nes jos geriausia pažįsta ir atjaučia šeimų reikalus. Vienas ar keletas šių sekcijų atstovų turėtų šeimas atstovauti centrinėje lietuvių organizacijoje.
 
     Savo darbą sekcijos privalėtų dirbti lietuviškoje ir krikščioniškoje dvasioje. Tai atitinka daugumos mūsų šeimų nusiteikimus. Krikščioniškąja pasaulėžiūra savo darbą grindžia pvz. ir italų “Fronte della Famiglia”, kuri nėra nei politinė nei religinė šeimų sąjunga. Su kitų ideologijų šeimų mažumomis jungtų bendras dvasinis šeimos supratimas. Juo remiasi pati didžiausia prancūzų šeimų sąjunga “Federation de la Famille nombreuse.”
 
     Šeimų sekcijos tuo pačiu būtų sąjunginio pobūdžio — turėtų savo atstovus aukštesniuose organizacijų centruose. Tai padėtų geresniam vadovavimui, duotų progos pasikeisti patyrimais, paskaitomis ir kitomis priemonėmis, padėtų įsigyti stipresnį svorį mūsų visuomenėje. Savo tikslui siekti jos turėtų atlikti ketveriopą funkciją:
 
     1.    auklėjimo — kursai besirengiantiems į moterystę, paskaitos, patarimai jaunoms šeimoms;
 
     2.    šeimų globos — higienos, socialinės pagalbos reikalai, motinos ir vaiko globa, buto klausimas;
 
     3.    savitarpės pagalbos — bendri užpirkimai, kooperatyvai, solidarumo kasos, dirbtuvėlės, teisinė ir socialinė konsultacija ;
 
     4.    informacijų ir studijų — sekretoriatas, knygynėlis, studijų ir tyrinėjimų rateliai.
 
Didžioji šeimų liga
 
     Daugelyje vietų lietuviškasis gyvenimas telkiasi apie lietuvišką parapiją. Religiniai ir doriniai tėvų nusistatymai paliečia pačią moterystės esmę ir nusprendžia visą šeimos gyvenimą. Todėl organizuotinos ir parapijinės šeimų grupės prie Katalikiškosios Akcijos ar prie kitų stiprių organizacijų. Jei šalia šios grupės būtų stipri šeimos sekcija, joms betektų rūpintis tik religiniu, doriniu tėvų švietimu bei stiprinimu. Tai labai aukštas uždavinys. Mūsų laikų šeima kaip tik kenčia, nesuvokdama didingos šeimos prasmės ir neturėdama vidujinės jėgos visiems šeimos tikslams pasiekti Jos didžioji liga — nuobodžiavimas šeimoje. Daugelio vedusiųjų lūpose greitai pasigirsta blasfemiškas A. Gide šauksmas: “Šeimos, uždari židiniai, kaip aš jūsų neapkenčiu !”
 
     Parapijinės šeimų grupės gali tarpininkauti šiai jėgai gauti ir jai susitelkti.
 
     Jos gali padėti šeimai vėl tapti malones ir dvasinių vertybių šaltiniu bei šeimos narių širdis, jausmus ir dvasią patenkinančiu židiniu. Štai keletas ištraukų iš prancūzų katalikų parapijinių šeimų grupių “Equipes de Notre-Dame” statuto:
 
     “Jos laiko sau už garbę stengtis įgyvendinti krikšto pažadus iki paskutinių išvadų. Jos pripažįsta Kristų savo šeimų Viešpačiu ir Vadu. Jos nori Jam priklausyti be sąlygų. Jos nori meilę, pašvęstą moterystės sakramentu, padaryti Dievo garbinimu, liudijimu žmonėms, akivaizdžiai parodančiu, jog Kristus ir meilę atpirko. Žinodamos savo jėgų menkumą ir kaip sunku krikščioniškai gyventi supagonėjusiame pasaulyje, jos jungiasi į būrelį, tikėdamos tarpusavio broliškos meilės galybe. Jos galvoja, kad ir šiandien, kaip ir pirmaisiais krikščionybės amžiais, galima netikinčiuosius laimėti Kristui, kai jie mato krikščionių šeimas, gyvenančias tikroje meilėje ir tarpusavio pagalboje, tarnaujant Dievui ir savo broliams”.
 
     Jūs savo laikraščio skiltyse, Gerb. Redaktoriau, pajudinote šeimų klausimus visu įsijautimu ir nuožmiu jų opumu. Jums tie klausimai ypatingai prie širdies. Todėl, mano manymu, “Laiškų Lietuviams” leidėjai galėtų ir turėtų imtis iniciatyvos sukelti stiprų šeimų sąjūdį, sukviesti talkon mūsų visuomenininkus, auklėtojus, kunigus ir kitus šviesuolius šeimų organizavimo darbui. Be abejo, tai nelengvas darbas, bus daug sunkenybių, nemalonumų, bet tai būtų didelis pasitarnavimas lietuviškajai šeimai, Tautai ir Bažnyčiai.
 
P. Salantas
 

“Vargingos tėvynės vargingi vaikai, 
Nekeikime savo skausmingo likimo!
Mūs kruvinos skriaudos ir dygūs vargai 
Ir liūdinčiais kryžiais pasvirę kapai — 
Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo.”
 
Putinas