Spausdinti
A. Ar vaikas turi religiją?
 
     Kad vaikas, dargi priešmokyklinio amžiaus vaikas, religiją turi, ją savotiškai, vaikiškai išgyvena, tai liudija kasdieninė patirtis tų, kurie su vaikais dirba. Apie vaiko religiją, jo religinį pasaulį kalba didieji pedagogai ir psichologai.. Dieviškasis Mokytojas dargi vaiko religiją stato suaugusiems pavyzdžiu: “Jei jūs ... nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mat. 18, 3).
 
     Vis dėlto, nesusipratimams išvengti, reikia atsakyti į du klausimu: kas yra religija ir kas yra vaiko religija? Religija yra daugiareikšmis žodis. Yra natūralinė ir apreikštoji religija. Ši pastaroji yra “visuma išpažįstamų tiesų, įsakymų ir apeigų, skirtų žmogaus ryšiui su Dievybe” (J. Falcon). Pagal Tomą Akvinietį “religija yra moralinė dorybė, kuri mus lenkia, kad teiktume Dievui garbinimą ir šlovę, kaip visų dalykų aukščiausiajai Priežasčiai privalomą”.
 
     Vaiko religiją reikia suprasti Tomo Akviniečio aptarimo prasme. Ji yra pilnas tikėjimas ir pasitikėjimas maloningu
 
     Dangiškuoju Tėvu, nuoširdi meilė Išganytojui, Dievo Motinai Marijai, Angelui Sargui. Vaiko malda — meilingas kreipimasis į Dievą, džiaugsmingas Jo pagarbinimas, Jam padėkojimas, Jo atsiprašymas.
 
     Jei religiją imsime objektyvia prasme, ji yra viena ir ta pati kiek vaiko, tiek suaugusio žmogaus. Kadangi religiją praktikuoja, religiją pasisavina vaikas ir suaugęs žmogus pagal savo psichinę struktūrą, tai šiuo subjektyviu atžvilgiu ir kalbama apie vaiko religiją ir religinį gyvenimą.
 
     Vaikas yra nuolatinė metamorfozė — nuolatinis kitimas, augimas, plėtojimasis. Net apie Dieviškąjį Vaiką, mūsų Išganytoją, šv. Raštas sako, kad Jis “augo išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones” (Luk. 2, 52). O apie Viešpaties pirmataką, šv. Joną Krikštytoją, tas pats evangelistas Lukas pastebi: “Vaikas augo ir stiprėjo dvasia” (Luk. 1, 80). Ir iš tikrųjų “vaikas auga, žydi, bręsta kūniškai, dvasiniai ir antgamtiniai” (M. Pfliegler). Yra ne tik fizinis ir dvasinis, bet ir religinis brendimas; ne tik vaiko kelias į pasaulį, bet ir vaiko kelias į religiją; ne tik psichinis, bet ir religinis pasaulis.
 
     Vaiko religinės raidos sekimas, jo religinio gyvenimo suvokimas yra vienas sunkiausių pedagoginės psichologijos uždavinių. Ankstyboji vaikystė yra vieniša ir nebyli. Ji dar vienišesnė ir neprieinamesnė negu gili senatvė. Senas žmogus vis dėlto lengviau gali savo pergyvenimus išreikšti negu mažas vaikas. Pastarasis nežino, kaip savo mintis ir jausmus žodžiais pavadinti.
 
     Antra: vaikas mokosi, pasisavina daug naujų minčių ir idėjų kiek šeimoje, tiek mokykloje, todėl sunku nuspręsti, kas jame iš jo paties prigimties išsiskleidžia kaip žiedas ir kas ateina iš pašalinės įtakos
 
     Trečia: tiriant vaiko religinį gyvenimą, negalima pasinaudoti dienoraščiais, nes vaikai jų nerašo arba labai retai terašo. Biografijų ir autobiografijų duomenys irgi nedidelės vertės, nes jas rašo jau suaugę žmonės. Suaugęs žmogus nebegali taip mąstyti ir jausti, kaip mąsto ir jaučia vaikas. Lieka stebėjimas, apklausinėjimas, anketos. Deja, pastarųjų dviejų metodų panaudojimas irgi yra gan ribotas (geriau tinka vyresnio amžiaus vaikams). Užtenka pasirinkti netinkamą metodą, stokoti tikro objektin-gumo, turėti klaidingą religijos supratimą arba neigiamą jos atžvilgiu nusistatymą, ir padarysi klaidingą išvadą —-vaikas tikra prasme religijos neturi, ji jam yra svetimas dalykas.
Tie, kurie neigia
 
     Tie pedagogai ir psichologai tvirtina, kad vaikas religijos neturi, kurie yra priešingo religijai nusistatymo. Dažniausiai tai yra pozityvistinės, deistinės, materialistinės pasaulėžiūros sekėjai su savo pirmataku J. J. Rousseau (1712-1778). Jis savo knygoje “Emile” (1762) puola apreikštąją religiją ir Katalikų Bažnyčią. Religija esanti vaikui grynai išorinis, svetimas dalykas. Vaiko idėja apie Dievą esanti iš esmės klaidinga. “Kada vaikas sako, kad jis tiki į Dievą, tai nėra Dievas, į kurį jis tiki, bet Petras ir Jokūbas, kurie jam sako, kad yra kažkas, ką vadina Dievu” (Emile, livre IV). Šitame tvirtinime Rousseau neskiria dviejų dalykų: vaiko tikėjimo ir vaiko pasitikėjimo suaugusiu žmogum. Vaikas visa siela nujaučia, kad yra Dievas ir į Jį tiki. Ir jeigu tai patvirtina suaugęs žmogus, kas gi čia bloga.
 
     Geriau esą neturėti jokio supratimo apie Dievybę, negu turėti žemas, fantastines, užgaulias ir Jos nevertas idėjas (ten pat, livre IV).
 
     Vaikas, dargi mažas vaikas, tiki, kad Dievas sutvėrė dangų, žemę ir visus daiktus. Dievą jis laiko visatos kūrėju. Kurgi čia yra Dievo esmės iškraipymas arba Dievybės įžeidimas? Vaikas Dievą myli ir jam meldžiasi. Argi 10-ty Dievo įsakymų nepasakyta: “Tu mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela”? Vaikas Dievą laiko gyvuoju asmeniu, kuris mato ir girdi. Tik panteistai Dievą suplaka su pasauliu. Vaikas tiki, kad Dievas jį myli. Ir Evangelija moko, kad Dievas yra Meilė. Taigi, esminiai vaiko supratimas yra teisingas.
 
     Tiesa, vaikas Dievą vaizduojasi vaikiškai. Jei kitaip darytų, jis nebūtų vaikas. Vaikas iki maždaug 7-tų m. Dievą įsivaizduoja “kaip gerą milžiną, arba balta barzda senelį, meilaus ir gero žvilgsnio” (H. Clavier). Balta barzda, ar kiti vaikiškos fantazijos išmislai, vaiko Dievo supratime nėra esminiai, bet pripuolami dalykai. Štai ketvirtų metų Marytė iš mamos sužino, kad Dievas barzdos neturi. Ji atsidūsta ir sako: “Kaip gaila, kad Dievulis ilgos, baltos barzdos neturi. Juk tai taip gražu”. Toji žinia jos tikėjimo į Dievą nesumažino.
 
     Koks gyvenimo supratimas, tokia gyvenimo filosofija. Kokia gyvenimo filosofija, tokia pedagogika. Koks gyvenimo idealas, toks auklėjimo idealas. Kaip pedagogas supranta žmogų, jo paskirtį, taip supranta auklėjimo tikslą. Pagal natūralizmą žmogus tėra praeinantis gamtinio proceso reiškinys. Ryškiausio natūralizmo srovės pedagogo H. Spencer (1920-1903) ugdymo sistemoje religijai ir religiniam auklėjimui vietos nėra. Jis religiją neigia ne tik vaiko, bet ir visuomenės, suaugusių gyvenime. Jo manymu “pirmoji šiame pasaulyje pasisekimo sąlyga — būti geru gyvuliu, ir pirmoji tautinės gerovės sąlyga, kad tauta susidėtų iš stiprių gyvulių”.
 
     Rousseau, Spencerio, Darvino, Haeokelio sekėja ir jų minčių skleidėja, švedų pedagogė E. Key, kaip ir galima laukti, yra nuomonės, kad vaikas nieko bendra su religija neturįs, kad jos mokymas esąs vaiko sielos prievartavimas. Taip ji kalba savo veikale “Vaiko Šimtmetis”.
 
     Prieš religiją nusistatę psichologai arba atvirai neigia, kad vaikas jokios religijos neturi, arba apie vaiko religini gyvenimą visai nekalba — šitą klausimą ignoruoja.
 
Tie, kurie teigia
 
     Pedagogikos istorija nežino nė vieno tikrai didelio pedagogo, kuris nebūtų aukštai vertinęs religijos kaip nepaprastai svarbaus veiksnio auklėjimo darbe. Nė vienas tokių pedagogų nevirtina, kad vaikas religijos neturi, arba kad religijos mokymas būtų vaikui kenksmingas.
 
     J. A. Comenius, vienas didžiausių pasaulio pedagogų, “Didactica Magna” autorius ( 1592 - 1670), ragina motinas dar kūdikio amžiuje vaikus religiniai auklėti: “Vaikai turėtų nuo pirmo akių, liežuvio, rankų ir kojų vartojimo išmokti į dangų pažvelgti, rankas pakelti, Dievo ir Kristaus vardus ištarti, prieš neregimą Dievo didybę nusilenkti ir ją pagarbinti''.
 
     Didis šveicarų pedagogas J. H. Pestalozzi (1746 - 1827) pataria motinoms vesti vaikus per kūrinius į Kūrėją: “Motinos privalo vaikui pasaulį kaip gerą Dievo kūrinį parodyti. Visuose pasaulio daiktuose terodo motina vaikui Dievą”.
 
     M. Montessori, gili mažo vaiko sielos žinovė, yra nuomonės, kad vaiko siela yra dargi atviresnė antgamtiniam pasauliui, religiniam gyvenimui, negu suaugusio.
 
B. Ką vaikui duoda religija?
 
     Koks yra išvidinis santykis tarp vaiko ir religijos? Ar religija atitinka vaiko psichologiją? Ką vaikas gauna iš religijos? Ar religija yra svetimas ingredientas vaiko dvasiai, ar didi dangaus dovana silpnai būtybei? Štai klausimai, į kuriuos tenka atsakyti.
 
     Niekas taip gerai neatitinka vaiko dvasios, vaiko reikalų ir reikalavimų, kaip krikščioniškoji religija savo turiniu, savo asmenimis, savo kultu.
 
     Vaikas trokšta mylėti ir būti mylimu. Jis yra, galima sakyti, gyvas tėvų ir artimųjų meile. Religijoje, Dievuje vaikas atranda gražiausią meilę. Jis myli ne tik tėvus, bet ir Dievą. Vaikas jaučia, kad ir Dievas jį myli. Šita mintis vaikui teikia didelį džiaugsmą ir saugumo jausmą. Visagalis, amžinasis Dievas mane myli. Jis turi mylinčią širdį. Ir vaikas ima žiūrėti į Dievą kaip savo vaikystės globėją ir sargą.
 
     Nors jau praėjo 18 m., bet ir šiandien prisimenu tą tikybos pamoką ir vienos mokinėlės pasakymą. Buvo pavasaris. Mokyklą lankė mažiausieji apylinkės vaikučiai. Jų tarpe buvo ir mažoji Onytė, tikrai į angelą panaši mergytė — taip ryškiai jos akyse ir visame veidely tebešvietė šventasis kūdikystės nekaltumas. Pasakojau mažiesiems apie gerąjį Dievą, Kuris jiems davė tėvelius, laukų gėles, šviesiąją saulutę, padangių žvaigždes. Onytė pakėlė ranką. Ji nori kažką pasakyti. Kai nutraukiau pasakojimą, ji tarė: “Kunigėli, aš Dievulį labai, labai myliu”. — “Gerai, Onyte, kad tu Dievą taip labai myli. Kaip tau rodos, sakiau, ar ir Dievas tave myli?” — “O”, sušuko ji džiaugsmingai, “Dievulis mane dar labiau myli, negu aš Jį”.
 
     Ji sakė tai, ką jautė, išgyveno. Argi (šita vaiko meilė Dievui, taip tyra, kaip ašara, tiesiai išplaukianti iš nekaltos širdies ir teikianti taip daug džiaugsmo, yra svetimas ir nieko bendra su jo psichika neturįs dalykas? Kas tokiam tvirtinimui gali tikėti?
 
     Vaikas asmenis ir daiktus skirsto į dvi kategorijas: malonūs, geri ir pikti, atseit blogi. Vaikas Dievą pergyvena kaip gerą, malonų, gera norintį, gera darantį. Kas gali būti vaikui malonesnio, kaip gyventi tokios geros Būtybės prielankume, kaip tikėti, kad gerasis, galingasis Dievas globoja jį ir jo artimuosius?
 
     Krikščioniškoji religija visiškai atitinka vaiko psichologiją savo asmenimis: Dievas Tėvas (tėvo idealas), Švenč. Dievo Motina Marija (motinos idealas), mažasis Jėzus (vaiko idealas).
 
     Krikščioniškoji religija taip pat ir savo turiniu atitinka vaiko psichinį pasaulį. Nuo pirmo klausimo: “Kas čia?”, vaikas greitai eina prie antro: “Iš kur tai?” Vaikas yra artificialistas. Jam atrodo, kad kiekvienas daiktas yra kieno nors padarytas. Todėl jis tiesiai klausia: “Kas padarė saulutę, kas padarė žvaigždes, kalnus, vandenis?” Išgirdęs, kad pasaulį sutvėrė Dievas, yra pilnai patenkintas.
 
     Labai artimas vaiko sielai dalykas yra dalyvavimas pamaldose. Vaikas iš savo prigimties yra tam tikro rito, iškilmingumo mėgėjas ir praktikuotojas. Vaikas noriai kalba išmoktus poterius, vartoja ritualinius gestus, giliai išgyvena Išganytojo ir šventųjų kančias.
 
     A. A. El-Meleegy, egiptietis, musulmonas, tyrė Egipto vaikų religinį gyvenimą, panaudodamas apklausinėjimą ir stebėjimą. Savo tyrime, kurio santrauką duoda prancūzų kalba, prieina šių išvadų : vaikas tikrai turi savo religinį pasaulį, savotišką religijos supratimą ir jos išgyvenimą; religija patenkina tris vaiko troškimus: norą žinoti, norą būti saugiam, norą mylėti ir būti mylimam (Egyptian Journal of Psychology, 194n, No. 3, 79-96).
 
     Pati religinė praktika vaikui duoda džiaugsmo ir pasitenkinimo. Vaikas ją atlieka noriai ir džiaugsmingai.
 
     Vienoje Vokietijos mokykloje 11-13 m. mergaitės atsakė į eilę klausimų, kurie lietė religinę praktiką, pirmuosius religinius išgyvenimus. Štai keletas vienos mergaitės pasisakymų - atsiminimų. Autorė stovi arčiau prie buvusių išgyvenimų negu suaugęs žmogus, todėl jos liudijimas svarbus (plg- Katechetische Blaetter, Oktober 1948, Heft 10, 313-315).
 
     Pirmosios maldelės. “Mano pirmosios maldos buvo: Savo tėvus aš pavedu Tau ir malda: Vaikeli Jėzau, ateik pas mane. Šias dvi maldas aš išmokau iš savo motinos. Antrąją maldą aš kalbėjau kasdien, nes ji man teikė  l a b a i   d i d e l i o   d ž i a u g s m o .”
 
     Pirmasis bažnyčion atsilankymas. “Kada aš galėjau pirmą kartą nuvykti į bažnyčią, į ją nuėjau su savo bobute. Bažnyčioje sukalbėjau 4 maldas, kurias tada mokėjau. Bažnyčioje mačiau mieląjį Išganytoją, Dievo Motiną, šv. Juozapą su Vaikeliu Jėzumi ir per pakylėjimą šventąją Ostiją ir kieliką. Altorių puošė gėlės ir žvakės. Kai aš pirmą kartą į bažnyčią nuėjau, buvau 6 m. Bažnyčioje meldžiausi prie mielojo Išganytojo. Tai buvo sekmadienį. Aš turėjau  d i d e l į   d ž i a u g s m ą . Papasakojau motinai, kaip bažnyčioje buvo gražu”.
 
     Pirmoji išpažintis. “Eidama pirmos išpažinties aš labai bijojau, nes nenorėjau pamiršti jokios nuodėmės. Mano pirmoji išpažintis buvo pati geriausia, nes jai ruošiausi iš anksto ir padariau gerą sąžinės sąskaitą. Po šventos išpažinties  a š   b u va u   l a i m i n g i a u s i a . Norėjau mielai mirti, nes galėjau pasakyti — aš atlikau gerai išpažintį.”
 
     Sekmadienio pareiga. “ A š   v i s a d o s   d ž i a u g i a u s , kai ateidavo sekmadienis, nes tada galėjau eiti į bažnyčią . . . Kai vargonai grodavo aš manydavau, kad jau esu danguje. Mažos, auksinės durelės altoriuje man labiausiai patiko. Tai buvo puiku. Aš norėjau žinoti, kas gi ten viduje gyvena. Motina namie pasakė, kad ten yra mielasis Jėzulis. Kada ji pa-sakodavo apie mažąsias dureles,  a š   v i s a d o s   d ž i a u g i a u s .”
 
     Tikybos vadovėlis. “Iš visų mokyklos knygų man  d i d ž i a u s i ą   d ž i a u g s m ą  teikė katekizmas, nes aš mąsčiau : tai yra Dievo knyga. Labiausiai man patiko dieviškojo vaikų Draugo paveikslas, kur mielasis Išganytojas deda savo rankas ant mažų vaikų galvų ir juos laimina. Mokykloje sužinojau, kad mielasis Išganytojas pasakė: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems to, nes jų yra dangaus karalystė.”
 
     Pirmoji šv. Komunija. “Po vienų metų atėjo gražiausioji mano gyvenimo diena — pirmoji šv. Komunija.  S u   d i d ž i a u s i u   d ž i a u g s m u  žengėm į bažnyčią. Ten mes atnaujinom krikšto įžadus. Po trumpo pamokslo artinomės prie Viešpaties stalo. Mano bobutė ir mama ėjo taip pat prie šv. Komunijos”.
 
     Kalėdos. "Mylimiausia visų metų šventė man buvo Kalėdos, nes jose ateina Vaikelis Kristus su savo dovanomis . . . Vidurnakčio Mišiose aš dar nebuvau buvus. Nežinojau, kaip ten iš tikrųjų yra. Pirmame šventame vakare aš  m a n i a u   b e s a n t i   d a n g u j  e .”
 
     Motinos mirtis. “Liepos 19 d. mirė mano mama. Prieš tai ji priėmė visus sakramentus. Apie mirtį man pranešė tėtis. Netrukus buvo laidotuvės. . . Pasakė gražų pamokslą. Aš už savo mamą stipriai pasimeldžiau. Bažnyčioje buvo taip pat gražu. Čia aš sukalbėjau rožančių. Tai buvo liūdniausias mano išgyvenimas.”
 
     Net ir mirčiai išplėšus motiną, religijoje vaikas randa viltį ir suraminimą: “Ji priėmė visus sakramentus ... aš stipriai už mamą pasimeldžiau... buvo pasakytas gražus pamokslas ... bažnyčioje buvo gražu”.
 
Išvados
 
     Vaikas religiniai auklėjamas religiją turi. Ji yra vaikui tikra palaima. Kas saulė dangui, kas žemei šviesa, kas duona kūnui, kas sparnai paukščiui, tas religija, ypač krikščioniškoji religija, yra vaiko sielai: ji teikia drąsos ir džiaugsmo, suraminimo ir vilties, apsaugos ir stiprybės, grožio ir šilimos, nebekalbant apie tai, kad mažąjį keleivį veda į amžinojo gyvenimo tėviškę. Kokia skurdi ir nelaiminga vaikystė be Dievo, be religinio pasaulio, be žvilgsnio į anapus!
 
Kun. Dr. J. Gutauskas