“Būkite rūpestingi su mažulėliais:
jie yra dideli, nes juose Dievas gyvena”.
Mieloji Danguole,
Tavasis rūpestis ir pastangos, iki šiol buvusios nukreiptos į Tavo pačios fizinę bei psichinę laikyseną, dabar jau turi apimti platesnę sritį. Kūdikis, kuri Tu nešiojai po savo širdimi, Tau buvo lyg mįslė. Dabar Tu regi jį akis į akį. veidas į veidą. Tu lieti savo rankomis tą bejėgį, gležną ir ypatingo jautrumo kūnelį ir Tavo širdis džiaugiasi.
Tačiau, mieloji, besidžiaugdama savo laime, neužmiršk tai, kad kūdikis nėra vien tik Tavo kūno vaisius ir visiška Tavo nuosavybė, su kuria gali elgtis, kaip nori. Tai nėra graži lėlytė, brangus žaisliukas, kur Tavo veiksmai bei elgesys neturėtų būti saistomas jokių aiškių principų, glaudžiai susijusių su giliu atsakomybės jausmu.
Į naujagimį nuo pačios jo pasirodymo pradžios šiame pasaulyje reikia žiūrėti ne kaip į būsimą žmogų, bet kaip į esamą žmogų, kaip į pilnateisę socialine asmenybę, kuriai priklauso ne tik švelni meilė, bet ir gili pagarba, atsižvelgiant i tą didžiąją žmogaus dvasios įsikūnijimo paslaptį. Naujagimis nėra tik kūnas, atėjęs iš nieko, bet jis yra ir dvasia, kuri slypi tame bejėgyje kūnelyje ir kuri ilgainiui išmokys kūdikį naudotis savo kūno organais, veikiančiais pagal jo valią.
Iki šiol dar niekas, tur būt, nėra tiksliau apibūdinęs naujagimio už garsiąją dvidešimtojo amžiaus pedagogę Dr. M. Montessori, mirusią šių metų gegužės mėn. 8 dieną. Štai kaip ji mums pristato naujagimį: “Man pasakojo apie žmogų, kuris gyveno tamsiausioje glūdumoje; jo akys niekuomet nebuvo mačiusios nė menkiausio šviesos spindulėlio, tartum jis būtų buvęs pačioje bedugnės gilumoje. Aš girdėjau kalbant apie žmogų, kurs gyveno tikrai pasinėręs vandenyje, ypatingo drungnumo vandenyje, ir kuris staiga pateko į šaltą kaip ledas oro srovę. Ir štai jis pirmą kartą panaudojo savo plaučius, kurie dar niekuomet nebuvo kvėpavę. Nuo pat pradžios jie buvo suglausti, ir štai dabar vienu akimirksniu oras juos išplėtė, ir žmogus pradėjo šaukti... Ir pasigirdo žemėje drebąs balselis, kurio dar niekas nebuvo girdėjęs. Jis sklido iš gerklės, kuri dar niekuomet nebuvo virpėjusi. Tai žmogus, kuris ilsėjosi...
Kas galėtų įsivaizduoti, ką reiškia absolutus poilsis? Poilsis tokios būtybės, kuri nejuto net valgymo sunkenybių, nes kitas už ją valgė. Visi jo dirksniai buvo visiškai atsipalaidavę, nes kiti gyvieji audiniai gamino jo gyvenimui reikalingą šilimą. Net patiems intymiausiems audiniams nereikėjo darbuotis, kad apsigintų nuo ligų ir bacilų, nes už jį šį darbą atliko kiti audiniai. Ir deguonis jam buvo teikiamas ypatingu būdu, jam pačiam nekvėpuojant. Tai ypatinga gyvųjų tvarinių privilegija.
Vienintelis jo darbas — tai jo širdies plakimas. Ta jo širdis jau darbavosi tada, kai jis dar neturėjo savo tikrosios išvaizdos, ir ji plakė du kartu greičiau, negu bet kuri kita širdis. Ir aš supratau, kad štai šitoji yra žmogaus širdis.
Dabar jis jau žengia pirmyn. Jis pats vykdo visus darbus, žeidžiamas šviesos ir triukšmo, pailsęs iki pačių giliausių savo būtybės virpesių ir šaukdamas dideliu balsu:
— Kodėl tu mane apleidai?
Tokiu būdu žmogus pačioje savo gyvenimo pradžioje yra artimai panašus į Kristų, kuris miršta ir į Kristų, kuris prisikelia”.
Šios didžiosios mūsų laikų pedagogės mintys atskleidžia prieš mūsų akis visai naują ir mažai mums pažįstamą pasaulį, pasaulį pilną paslapčių, kuriame vyksta tyli kova tarp gyvenimo ir mirties.
Mieloji Danguole, tikiu, jog tos mintys tikrai paliks atgarsį motiniškoje Tavo širdyje ir padės Tau pajusti didelį skirtumą tarp tų dviejų aplinkų: motinos įsčios ir mūsų pasaulio bei tų mums nesuvokiamų prisitaikymo sunkumų, kuriuos naujagimis, atėjęs į šį pasaulį, turi nugalėti. Jei nuoširdžiai ir atsidėjusi į jas įsigilinsi ir įsijausi, jos galės būti Tau tartum kelrodis, rodąs kuria linkme turėtų būti kreipiamos Tavo pastangos, siekiančios palengvinti naujagimiui prisitaikymą prie naujos aplinkos, išvengiant bent aštresnių konfliktų.
Dabar pažiūrėkime, ką mūsų laikų civilizacija yra naujagimiui parūpinusi. Žinoma, lyginant su kūdikių padėtimi dar tik praėjusio šimtmečio pabaigoje, apie ką Tau rašiau ankstesniame laiške, kūdikių fizinėje priežiūroje yra padaryta milžiniška pažanga. Šiandien jau turime modernias vaikų ligonines su specialistais vaikų ligų gydytojais. Neretai jau ir šeimoje vaikai turi savo atskirą kambarį su gražiomis lovytėmis ir kitais jiems pritaikytais baldais. Fabrikai pagal naujausius higienos reikalavimus gamina vaikams gražius ir patogius drabužėlius bei apavą. Trumpai tariant, vaikas šiandien yra supamas visai naujo pasaulio, kur vyrauja švara, protingumas ir gerai suprastas fizinės laisvės principas. Šiandieninę kūdikių priežiūrą tikrai galima būtų palyginti su gerai prižiūrimo sodo kultyvavimu.
Tačiau, žvelgdami giliau, pamatysime, kad vis dėlto mes dar tebesame pusiaukelėje iki tikrojo kūdikio supratimo. Kas žiūri į naujagimį, kaip į kenčiantį žmogų? Kas mokslo bei civilizacijos padaryta sušvelninti kūdikiui perėjimą iš vienų aplinkybių į kitas, palengvinti jam prisitaikyti prie visai naujų sąlygų, prie naujos aplinkos? Naujagimis ateina ne į jam paruoštą aplinką, bet į civilizuotą aplinką, pritaikytą suaugusių gyvenimui, jų reikalavimams ir jo patogumams, o dažnai net ir jų prabangai. Nors iš tikrųjų visų žmogaus pastangų ir jo rūpesčių centras turėtų būti naujagimis, tačiau jisai tebėra tas apleistas, kurs dar turės susilaukti moksliškai pagrįsto jo traktavimo. Gimimas — tai vienas svarbiausiųjų momentų žmogaus gyvenime, pilname kančių ir konfliktų, neabejotinai paliekančių gilių, bet nepageidaujamų įspaudų naujojo žmogaus sieloje.
Kūdikiui gimus, paprastai visas dėmesys yra sutelkiamas ties motina, nes ji yra išsisėmusi ir nusikamavusi. Ji yra reikalinga ypatingos priežiūros, ramybės, tylos ir prieblandos, kad greičiau galėtų atgauti prarastas savo jėgas. O kaip yra su kūdikiu ? Argi jis gimdamas mažiau turėjo pakelti skausmų, negu jo motina? Nejaugi jis, pats savo pastangomis atlikęs gimimo darbą, mažiau išsisėmė ir nusikamavo už motiną? Tikrai ne! Visais atžvilgiais jis yra nė kiek nemažesnis ligonis už savo motiną. Jo gležnutis kūnelis ir galvutė, kurioje nekartą tenka matyti ryškių deformacijos žymių, turėjo pernešti stiprų, lyg malūno girnų, suspaudimą. O kaip stipriai turi būti pergyvenama to švelniausiojo tvarinio ryški atmosferos permaina!
Ar mes kada nors pagalvojome, koks skausmingas ir šiurpus sukrėtimas turi nusiaubti naujagimį, kai jo jautrusis kūnelis, iki tol nepažinęs jokio prisilietimo, nepagarbiai yra liečiamas grubių rankų, kietų ir šiurkščių daiktų? Ar mes bandėme kada įsivaizduoti sau, kaip erzinančiai ir kankinančiai veikia naujagimį šviesa ir triukšmas? Tai vis reiškiniai, kurie dar nėra pasiekę nei suaugusio sąmonės nei jo širdies. Jis užslopina savo sąžinės balsą, laikydamas naujagimį nesąmoningu ir nejautriu visoms toms kančioms.
Tokia pažiūra į naujagimį yra klaidinga. Ne kūdikis yra nejautrus, bet mes, suaugusieji, esame perdaug grubūs ir nejautrūs jo atžvilgiu. Visi naujagimio jausmai yra gyvi ir aktyvūs. Tai mums patvirtina gydytojas Dr. Montessori stebėjimai. “Aš mačiau naujagimį, — rašo ji, — “kuris vos ne vos buvo išgelbėtas iš labai pavojingos uždusimo padėties, panardinant jį į vandenį. Šis veiksmas, tiesa, buvo atliktas mikliai, bet neapdairiai ir labai staigiai, laikant kūdikį statmenai. Ir štai, kada kūdikis taip ūmai buvo leidžiamas į vandenį, jis plačiai pravėrė savo akutes, ir konvulsyviai trūktelėjo, ištiesdamas savo kojytes ir rankutes, lyg jaustųsi bekrentąs. Tai ir buvo pirmasis baimės jausmo išgyvenimas”.
Prie gimdymo esąs gydytojas paprastai meta tik paviršutinišką žvilgsnį į naujagimį. Jam rūpi vienas dalykas — ar kūdikis yra gyvas. Aiškesniam įsitikinimui jis be ypatingo švelnumo bei gilesnio atidumo pakelia opų kūdikio kūnelį. Kai šis grubaus palietimo užgautas, gailiai pravirksta, tai visi aplink esantieji patenkinti linksmai nusišypso, konstatuodami, kad jis gyvas, kad verksmas — tai jo kalba, reikalinga plaučių mankštai, o ašaros esančios reikalingos akutėms numazgoti. Įsitikinus, kad egzistencijos pastangos nebergždžios, naujagimis paliekamas nuošaliai, kaip nereikalingas jokios ypatingos pagalbos. Su gilia užuojauta skubama padėti motinai.
Tėvas žiūri į naujagimį, kaip kūrėjas į savo kūrinį su išdidumu ir pasididžiavimu ir lyg nori pasakyti, kad štai šis puikusis kūdikis yra jo vaikas. Jis laiko jį visiška savo nuosavybe ir todėl jaučiasi turįs teisę pasidžiaugti juo, apžiūrėti jį. Tai visų yra laikoma savaime suprantamu dalykų. Kūdikis ne tik nereikalingai yra judinamas, nešiojamas, purtomas, bet dar specialiai jis yra nešamas prie ryškesnės šviesos, nes tėvui rūpi sužinoti, kokios spalvos jo akys. Tuščiam žingeidumui patenkinti nesidrovima šiurkščiais pirštais praplėsti kūdikio akių vokelius, kad pamatytų lėlytes, kuriomis šis vaikas po kiek laiko pagarbiai žiūrės į jį, savo tėvą.
Taip pat visi tie, kurie jo laukė, kuo greičiausiai nori jį pamatyti, juo pasidžiaugti, jį paliesti. Žodžiu, naujagimis yra suaugusiųjų žingeidumo centras. Juo domimasi, kaip kokiu ypatingu parodos eksponatu, bet niekas nežiūri į jį su užuojauta, kaip į žmogų keleivį, grįžtantį iš sunkios ir varginančios kelionės, visą žaizduotą ir skausmų nukamuotą, kuriam reikalinga kuo didžiausia ramybė.
Kaip iš tikrųjų turėtų būti sutinkamas naujagimis? Naujagimis, kaip jau anksčiau minėjau, ateina į aplinką, kuri nėra jam paruošta. Todėl pirmasis mūsų uždavinys turėtų būti paruošimas specialios aplinkos su tiksliais įrengimais bei prietaisais, kurie žymia dalimi galėtų sušvelninti naujagimio kančias ir padėtų jam lengviau prisitaikyti prie šio pasaulio sąlygų.
Vaikui, esančiam ypatingai jautriam fiziniu ir psichiniu atžvilgiu, būtinai yra reikalingi įvairūs patogumai, bet ne prabanga. Iš tikrųjų kasdieniniame gyvenime yra priešingai: kūdikis neretai yra prabangiškai aprūpintas, tačiau normaliam dvasios plėtojimuisi jis vis dar stokoja pačių reikalingiausių dalykų.
Pirmiausia naujagimiui turėtų būti paruoštas kambarys, atskirtas nuo bet kokio triukšmo bei ryškios šviesos. Tas kambarys turėtų būti tartum šventovė, kur viešpatautų tyla ir ramybė. Tokio kambario apšvietimui reikėtų naudoti spalvuotus langų stiklus. Temperatūra tokiame kambaryje, kaip ir operacijų salėse, turėtų būti šilta ir pastovi, kad kūdikis galėtų gulėti visai nuogas. Iš tikrųjų kūdikis neturėtų būti vystomas bent ištisą pirmąjį jo gyvenimo mėnesį.
Kita svarbi problema — tai kūdikio kilnojimas ir nešiojimas, kuo mažiausiai liečiant jį rankomis. Vaikas turėtų būti kilnojamas lengvų ir lanksčių priemonių pagalba. Jos turėtų būti minkštos ir elastiškos, kad kūdikio kūneliui leistų būti normalioje padėtyje.
Trečioji labai svarbi sąlyga — tai žmogus, priimąs ir globojąs kūdikį. Jis turėtų būti ypatingai gerai pasiruošęs šiam darbui. Čia reikalingas ne tik nepaprastas judesių miklumas, bet labiausiai ypatingas sąžinės taurumas ir širdies jautrumas. Kiekvienas patarnavimas, teikiamas naujagimiui, turi būti atliekamas su ypatingu atsidėjimu ir giliu pasišventimu. Ypač didelis lankstumas reikalingas, pakeičiant vaiką iš vertikalinės padėties į horizantalinę. Čia yra reikalinga ypatinga technika ir atsargumas. Negalima kūdikio traukti už rankos iš horizontalinės padėties į vertikalinę.
Naujagimio priežiūra neturėtų ribotis vien tik pastangomis apsaugoti kūdikį nuo mirties, kuo stropiausiai izoliuojant jį nuo užsikrėtimų, kaip šiandien yra daroma visose pasaulio klinikose, kur slaugės, einančios prie kūdikio, prisidengia burną, kad kartais kvėpavimu neperduotų vaikui mikrobų. Reikia pripažinti, kad kūdikių fizinės priežiūros evoliucijoj jau yra pasiektas didelis laimėjimas, nes kūdikių mirtingumas yra sumažėjęs iki minimumo.
Mūsų laikysena yra pasikeitusi fiziniu, bet ne dvasiniu požiūriu. Bet jau reikėtų taip pat suprasti, jog šalia fizinės vaiko priežiūros problemų yra ir kitų nemažesnės svarbos problemų. Tai yra psichinės vaiko priežiūros problemos. Šitoji sritis dar yra labai apleista. Tik tinkamas šios problemos išsprendimas padės pašalinti kliūtis ir konfliktus ir iš jų kylančias pasekmes — psichologines ligas arba eibes moralinių nukrypimų, kurie šiandien taip yra paplitę visame pasaulyje.
Jūratė P.