Žmogaus sielos prigimtis
Norėdami atsakyti į klausimą, kada atsiranda žmogaus siela, trumpai pažvelgsime į jos prigimtį, į jos santykius su kūnu ir į jos kilmę. Sielos prigimties klausimas yra sunkus. Daug apie tai yra rašyta ir diskutuota, bet mums pakaks žinoti tik tai, kad pagal krikščioniškąją filosofiją žmogaus siela yra dvasinė substancija. Žodis substancija paeina nuo veiksmažodžio subsistere, reiškia laikytis arba stovėti savo jėgomis, be kito pagalbos. Substancija gali būti materialinė (pvz. akmuo, medis, šuo) arba dvasinė (angelas, žmogaus siela). Kad žmogaus siela yra dvasinė substancija, sutinka visi krikščioniškieji filosofai ir teologai.
Kitas klausimas — koks yra santykis tarp žmogaus sielos ir kūno, kaip juodu jungiasi? Čia yra dvi skirtingos pažiūros didžiųjų graikų filosofų Platono ir Aristotelio. Platonas sako, kad siela ir kūnas yra dvi pilnos substancijos, kurios yra sujungtos pripuolamai (akcidentaliai). Tas susijungimas abiem substancijom išeina į naudą, bet jis nėra joms būtinas. Platono žodžiais sakant, tarp kūno ir sielos yra toks santykis, kaip tarp arklio ir raitelio — kūnas yra arklys, o siela raitelis.
Aristotelis mano, kad siela ir kūnas nėra savaiminės esybės, bet vienos esybės principai: kūnas yra materija, o siela forma. Šis Aristotelio mokslas turi didelės reikšmės visai scholastinei filosofijai ir teologijai. Net Bažnyčios dogmatinėse definicijose siela yra pavadinta esencialine kūno forma.
Šis lietuviškas kryžius buvo pastatytas lietuvių katalikų aukomis prie Dragsbecko stovyklos, Danijoje. Metalinėje lentelėje įrašyta lietuvių ir dąnų kalbomis:
“Viešpatie, kartą ir Tu buvai pabėgėlis, prašome globoti mus visus, netekusius tėvynės”.
Įdomu sužinoti, kaip atsiranda žmogaus siela. Senovėje buvo manoma, kad siela paeina iš tėvų. Šita teorija vadinasi traducionizmas. Jos šalininkas buvo ir Tertulijonas. Šv. Augustinas taip pat buvo linkęs į šią teoriją, bet vis dėlto galutinai jos nepriėmė. Popiežius Anastazijus II ją pasmerkė kaip eretišką. Pagal šią teoriją buvo lengviau išaiškinti gimtosios nuodėmės persidavimą iš tėvų vaikams. Bet visi Rytų Bažnyčios tėvai mokė, jog Dievas kiekvieną kartą sutveria sielą, kai susikuria kūnas. Tai yra visos krikščioniškosios filosofijos mokslas. Dabar prieiname prie įdomiausio klausimo :
Kada yra sutveriama siela?
Origenas manė, kad visos sielos Dievo buvo jau nuo senovės sutvertos. Taigi, jos visos jau egzistuoja ir yra pasiruošusios, reikalui esant, pereiti į kūną. Vėliau šita pažiūra visų krikščioniškųjų filosofų buvo atmesta. Kiti sakė, kad sielą Dievas sutveria ir į kūną įkvepia tada, kai jis jau susiformavęs, kai jau yra pastebimi jo organai: galva, rankos, kojos. Treti mokė, kad žmogaus siela yra sutveriama tuo momentu, kai užsimezga nauja gyvybė — kai susijungia vyro ir moters gyvybinės celės.
Šv. Tomas ir beveik visi viduramžių filosofai bei teologai buvo nuomonės, kad žmogaus siela ne nuo pačios gyvybės užsimezgimo pradžios yra sutveriama. Jie mokė, kad žmogaus gemalas arba embrionas tam tikrą laiką gyvena tik vegetatyviniu gyvenimu, o tik vėliau jis sujungiamas su Dievo sutverta siela. Žinoma, šios teorijos nesilaikė traducionistai, bet ir kiti teologai bei filosofai kartais buvo kitokios nuomonės. Pvz. Cas-siodorus (470-570) sako, kad siela atsiranda tada, kai vyro ir moters celės susijungia į gyvą substanciją. Bet jis prideda, kad gydytojai mano, jog siela susijungia su kūnu tik po 40 dienų, todėl daro atsargią išvadą, kad geriau sakyti, jog tiksliai mes to nežinome.
Šv. Anselmas griežtai pasisako prieš sielos sutvėrimą pastojimo momentu (De Cone. Virg., XII). Panašiai mano ir Petras Lombardas, Šv. Albertas ir Šv. Bonaventūra. Taigi, trumpai galima pasakyti, kad Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvai bei Viduramžio teologai mokė, kad siela yra sutveriama ne pastojimo metu, bet vėliau, kai jau kūnas yra susiformavęs.
Kadangi Šv. Tomas Akvinietis yra Katalikų Bažnyčios autoritetas, įdomu žinoti, ką jis šiuo klausimu mano. Apie tai jis kalba įvairiose vietose (Contra Gentiles, II, 88-9; De Potentia, q. 3, art. 9-12;; Summa Theol. I, q. 118, art. 1-3). Šv. Tomui, kaip ir Aristoteliui, siela yra kūno forma, ji yra dvasinė. Siela negali kilti iš medžiagos, bet yra Dievo sutverta. Jis, ištikimas aristoteliškosios filosofijos sekėjas, griežtai ir aiškiai sako, kad negali būti kūno be formos. Šv. Tomas griežtai atmeta Origeno mintį, kad sielos esančios anksčiau sutvertos ir laukia laiko, kada bus sujungtos su kūnu. Jis sako, kad žmogaus kūnas susikuria iš susijungimo dviejų principų: vyriško ir moteriško. Apie vyrišką principą jis teisingai galvoja, bet jo pažiūra į moterišką principą yra visiškai klaidinga. Mokslininkai tada nieko nežinojo apie moteriškąją celę (ovulum), bet manė, kad žmogaus gyvybė prasideda iš moters kraujo, susimaišiusio su vyriškuoju principu. Vyro celė, pagal jį, turi savyje spiritus vitalis arba vis formativa. Tokios vis formativa Šv. Tomas turėjo reikalauti pagal priežastingumo dėsnį (principium causalitatis). Po vis formativa ateina vis vegetativa. Šv. Tomas aiškiai sako, kad vis vegetativa atsiranda pačiame embrione. Tiesa, kartais pasitaiko išsireiškimas anima vegetativa, bet pagal scholastinę filosofiją ji niekada nėra dvasinė.
Įdomu, kad ir Tridentino katekizmas laikosi vėlesnės animacijos, t. y., kad siela ateina tada, kai žmogaus kūnas jau yra susiformavęs. Tie, kurie sakė, kad siela ateina pastojimo metu, taip manė ne dėl to, kad būtų įtikinti geresnių argumentų iš eksperimentinių gamtos reiškinių, bet tik todėl, kad buvo arba platonistai, kurie kitaip suprato sielos ir kūno santykius, arba todėl, kad norėjo geriau išaiškinti gimtosios nuodėmės perdavimą.
Šiais laikais, galima sakyti, visų yra priimta pažiūra, kad siela yra sutveriama tada, kai užsimezga nauja gyvybė, t. y. pastojimo metu. Bet dėl ko senieji filosofai ir teologai kitaip galvojo? Reikia pripažinti, kad jų filosofavimas buvo teisingas, bet klaidingas išvadas jie padarė tik dėl to, kad jiems nebuvo žinomi kai kurie faktai, apie kuriuos mes šiandien žinome, ir jiems nebuvo žinomi kai kurie interpretacijos principai.
Gassendi (1592-1655) savo veikale “Generatio Animalium” kalba apie penkis žmogiškus embrionus, kurie pripuolamai buvo pasišalinę. Pirmas buvęs 12 dienų ir jau turėjęs sąnarius. Be abejo, juos turėjo ir kiti, senesnieji. Tie faktai parodė, kad žmogaus embrionas daug anksčiau įgauna žmogaus formą, negu buvo pirmiau manyta.
Embriologijos mokslą žymiai pastūmėjo pirmyn Thomas Harvey, kurs atrado ir uždarą kraujo cirkuliaciją. Jis paskelbė 1651 m. savo tyrinėjimų davinius :
1. Visi gyvuliai, ne tik paukščiai, bet ir žinduoliai, kyla iš kiaušinio;
2. Embrionas vystosi epigenezės keliu, t. y. išsivysiant naujiems audiniams; kitais žodžiais tariant, kiaušinyje yra ne mažas gyvuliukas, kurs turi padidinti savo organus, bet organai išsivysto iš audinių.
Thomas Fiesny, Louvaino universiteto profesorius, 1620 m. paskelbė, kad žmogaus embrionas yra tikrai žmogus, nors jis bebūtų dar tik trijų dienų. Zacchinas, Romos gydytojas 1661 m. teigė, kad siela žmoguje yra nuo pat pradžios. Greit prie to prisidėjo ir kai kurie atrasti biologiniai faktai. Vyro germinalinės celės buvo atrastos 1677 metais. De Graaf 1672 m. atrado folikulus, kurie ilgai buvo klaidingai laikomi gyvybiniai moters pradai. Moters germinalines celes atrado Van Baer 1827 m.
Visi šitie faktai pakeitė žinias, kurių senesnieji mokslininkai neturėjo. Pagal mūsų dabartinės embriologijos supratimą žmogaus vystymasis jau nuo pačios pradžios yra toks nuostabus, toks komplikuotas ir, sakytume, jau toks žmogiškas, kad nėra joks sielos pažeminimas sakyti, kad ji yra embrione nuo pat gyvybės užsimezgimo pradžios.
Bažnyčios mokslas
Kaip jau minėjome, Tridentino katekizme buvo išreikštos senųjų pažiūros. Kai kas galėtų manyti, kad tai buvo visos Bažnyčios mokslas. Gal atrodys keista, bet reikia pasakyti, kad buvo visai priešingai. Kur tik Bažnyčia turėjo pasisakyti šiuo klausimu, ji nesekė teologų mokslo, bet ėjo savu keliu, ir kaip tik tuo keliu, kuriuo eina dabartinis mokslas, patvirtintas biologiniais faktais.
Šeštame Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime yra dogmatiškai nuspręsta, kad dievybė Kristuje susijungė su “caro animata rationalis”, t. y. su kūnu, kurs jau buvo apdovanotas forma; o toji forma buvo dvasinė siela (anima rationalis). Bažnyčia moko, kad Marija po angelo apreiškimo tuojau tapo Dievo Motina.
Popiežius Sikstas V 1588 m. uždraudė abortą bet kokiame embriono amžiuje ir nepriėmė žmonių pasiteisinimo, kad kol nėra sielos, nėra žmogžudystės. Bendrai, visas Bažnyčios mokslas negimusios gyvybės pašalinimo atžvilgiu nepalaikė tos nuomonės, kad siela vėliau susijungia su daugiau išsivysčiusiu kūnu. Bažnyčia iki šiol dar nėra nieko šiame klausime dogmatiškai nutarusi, bet faktinai laikosi pažiūros, jog siela susijungia pačioje pradžioje su vos užsimezgusiu gemalu. Bažnyčia liepia krikštyti žmogiškus embrionus bet kokiame amžiuje ar stovyje, jei yra reikalas. Krikštijant niekados neliepia vartoti sąlygos: “jei esi žmogus”. Taigi, suponuojama, kad jis yra žmogus. Bažnyčia vegetatyvinės sielos, be abejo, nekrikštytų. Taip pat nesako, kad reikia krikštyti tik tada, kai jau embrionas yra žmogiškos išvaizdos. Yra nurodyta, kad jeigu embrionas yra apvilktas plėvelėmis, reikia jas perplėšti ir dėti embrioną į vandenį, ištariant krikšto žodžius, nes vanduo turi paliesti žmogaus kūną, o apvalkalėliai ar plėvelės nesiskaito kūno dalys. Jeigu abejojama, ar embrionas dar gyvas, tada krikštijant reikia pridėti sąlygą: “jeigu esi gyvas, aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios”. Apie tai kalba 747 kanonas.
Bažnyčios mokslas apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą taip pat remia šią nuomonę. Pasakyta, kad Marija buvo be nuodėmės “a primo instanti” — nuo pat pirmojo momento. Bažnyčia švenčia Marijos Nekaltą Prasidėjimą gruodžio 8 dieną, o jos gimimą rugsėjo 8 dieną, tai yra lygiai devyni mėnesiai. Kitais žodžiais tariant, Marija turėjo žmogišką sielą nuo pat prasidėjimo motinos įsčioje.
Baigiant dar būtų galima pakalbėti apie germinalinių celių gyvybę: ar jos yra gyvos, ar ne? Jei gyvos, tai kokiu gyvybiniu principu? Atrodo, kad pagal šv. Tomo mokslą jos turėtų būti negyvos, nes jis prileidžia tik vieną gyvybinį principą žmoguje. Šių dienų mokslas sako, kad germinalinės celės, tiek vyro tiek moters, yra gyvos, bet jos neturi dvasinės sielos. Kokiu gyvybiniu principu jos yra gyvos, yra kitas klausimas, kurio čia neliesime, nes apie tai reikėtų atskiro straipsnio.
J. Venckus, S. J.
PRANEŠAME
visiems Gerb. Skaitytojams, kad šis numeris jau yra paskutinis tiems, kurie dar neatnaujino prenumeratos Jeigu kas, ir po mūsų paraginimo, prenumeratos neatnaujino, manome, kad jis “Laiškų Lietuviams” nenori, taigi, būtų tikrai negražu prievarta juos brukti. Todėl kas nori juos ir toliau gauti, prašome nedelsiant atnaujinti prenumeratą.
Nuoširdžiai dėkojame visiems skaitytojams, kurie atsiunčia ir daugiau, negu vieną dolerį. Jiems visiems pasiunčiame T. V. Gutausko, S. J. knygelę “Kas žiūri ir nemato”. Ypatinga padėka tenka ir tiems, kurie užsako “L. L.” savo pažįstamiems, esantiems Vokietijoje ar kitose šalyse.
Kai kurie uolūs skaitytojai jau užsisako “L. L.” kitiems metams. Jiems norime pranešti, kad ateinančiais metais laikraštį padidinsime, paįvairinsime, įvesime naujų skyrių ir iliustruosime. Taigi, ir jo kaina turės būti pakelta iki dviejų dolerių.