Spausdinti
    Pažink, krikščioni, savo kilnybę; tapęs dieviškosios prigimties dalininku, negrįžk atgal į skurdeivos luomą savo prakilnumui netinkančiu elgesiu.
 
    Pop. Leonas Didysis
 
    Pašvenčiamoji Dievo malonė yra svarbiausias veiksnys mūsų dvasiniame gyvenime. Jei žmogus miršta, ją turėdamas, pasieks amžiną laimę; jei skiriasi su šiuo pasauliu be jos — bus amžinai nelaimingas. Visi apie pašvenčiamąją malonę esame daug girdėję, bet gal ne visiems yra aišku, kas ji yra. Šis straipsnelis stengsis skaitytojus daugiau su ja supažindinti.
 
    Dalykai, su kuriais dažnai susiduriame, neretai praranda mūsų gyvenime savo reikšmę ir tikrąją prasmę. Šiuo atžvilgiu ir pašvenčiamoji malonė nėra išimtis. Viena tik turime prisiminti: jei pats Dievo Sūnus neabejojo dėl jos ateiti pas mus, čia gyventi ir pagaliau atiduoti savo gyvybę — pašvenčiamoji malonė turi būti kažkas labai svarbu, didinga ir kilnu. Sielos vadovai tikinčiuosius dažnai įspėja, jog ją praradęs žmogus visa praranda, o ją turįs yra neįkainojamo lobio savininkas. Taip sakydami, jie siekė ne gražia hiperbole padaryti klausytojams įspūdžio, bet iškelti viešumon objektyvią, neiškraipytą ir nepagražintą tiesą. Argi iš tikrųjų taip yra?
 
    Norėdami būti nešališki teisėjai, leiskime tuo reikalu tarti žodį pačiam šv. Petrui. Jis pradeda savo antrąjį laišką tikintiesiems sakydamas, jog per Kristų Dievas yra mums davęs didžiausių ir brangiausių dovanų, kad jos padarytų mus dieviškosios prigimties dalininkais (2 Petr. 1-14). Dieviškosios prigimties dalininkas — štai ką iš krikščionio pašvenčiamoji malonė padaro! Kad geriau tai galėtume suprasti, pažvelkime į visiems prieinamą pavyzdį.
 
Laimingas šuo
 
    Štai šuo. Koks ribotas, neįdomus, pasigailėtinai menkas ir nuskuręs jo gyvenimas ! Jis negali paskaityti laikraščio nei knygos, negali grožėtis literatūra, statyti namų, žaisti futbolo. Jis nesugeba padaryti mažiausio techniško išradimo, nesupranta meno nei muzikos. Bet kodėl ? Kodėl tu gali daryti tuos ir daugelį kitų dalykų, o vargšas šunelis negali? Dėl to, kad tu turi, ko gyvuliui neduota — protingą sielą. Žmogus, turįs protingą sielą, gali gyventi dvasinės būtybės gyvenimą, kurs yra daug aukštesnis už šuns juslinį gyvenimą.
 
    Bet sakykim, kad tas mūsų šuo, kokiu nors stebuklu, gautų protingą sielą. Kokie nauji pasauliai, nauji horizontai atsivertų tada skurdaus gyvulio akims! Bet tuo pačiu metu šuo jau būtų mūsų bendras, žmogaus prigimties dalininkas, nes ir jis ir mes turėtume savyje tą patį protinio gyvenimo pradą — dvasinę sielą.
 
Sudievintas žmogus
 
    Ką mūsų vaizduotėje toks stebuklas padarytų tarp žmogaus ir šuns, tikrovėje malonės stebuklu tai įvyksta tarp Dievo ir žmogaus. Palyginus su Dievu, mūsų gyvenimas yra labai menkas ir skurdus. Begalinė ir amžina Būtybė — Dievas skendi amžinoje laimėje ir amžiname džiaugsme. Jo protui nėra paslapčių, Jo galia nežino ribų, Jo gerumas — bekraštis. Kitaip ir būti negali, nes paties Dievo sąvoka to reikalauja: arba begalinis arba jokio Dievo. Jo pažinimo ir valios galių taip pat joks kitas objektas negali patenkinti, kaip tik begalinis gėris ir grožis — Jis patsai.
    Ir štai to begalinio savo gerumo vedinas, Dievas nutaria leisti žmogui gyventi savo paties dievišku gyvenimu. Kitais žodžiais tariant, leisti pažinti ir mylėti save patį. Tiesa, žmogus pažįsta Dievą iš Jo kūrinių, Jį myli ir Jam už tai yra dėkingas. Bet Viešpats nori duoti daug daugiau. Kūriniai yra tik Dievo atvaizdas. O koks skirtumas turėti mylimo asmens fotografiją ir būti pas jį, su juo! Kas galėtų pasakyti, kad jam yra vis tiek: turėti iš Lietuvos pasiimtą tėviškės ir giminių paveikslą, arba vėl gyventi laisvoje tėvynėje tarp artimųjų? Be to, tvariniai yra labai netobulas Dievo paveikslas. Net kilniausiame iš jų — žmoguje teįdėta vien kruopelytė Dievo grožio ir patrauklumo. Ir moters švelnumas, ir vyro jėga, ir gležnutis vaikas yra tartum keletas nutiškusių lašų iš grožio ir gėrio šaltinio — Dievo.
 
    Dievas nori leisti mums save pažinti ne tame netobulame paveiksle, bet tokį, koks Jis iš tikrųjų yra — veidas į veidą. Pažinti, mylėti ir pripildyti savo širdis nežemiška laime. Tačiau tvarinys iš savęs to nepajėgia. Tai nėra. dėl to, kad Dievas būtų toli arba gyventų užsidaręs už nepermatomų sienų. Kurčiam gali visiškai čia pat groti gražiausia muzika, bet jis jos negirdės. Aklas, nors ir prieš žaviausią paveikslą pastatytas, juo negali gėrėtis. Ir mūsų šuo, kaip matėme, nepajėgia gyventi žmogišku gyvenimu, nes gyvulio prigimtis neturi savyje to gyvenimo prado — dvasinės sielos. Pašvenčiamoji malonė kaip tik ir yra dieviškojo gyvenimo pradas. Ji žmogui leidžia gyventi dieviškuoju gyvenimu — regėti Jį veidas į veidą ir būti su Juo sujungtam meilės ryšiais, pripildančiais jo sielą nesibaigiančia laime. Kokia vertinga ir žmogų sukilninanti dovana!
 
Nupuolimas ir Atpirkimas
 
    Tą dovaną Tvėrėjas suteikė pirmajai žmonių porai žemėje. Į ją neturėjome jokios teisės, lygiai kaip gyvulio juslinė prigimtis negali pretenduoti į protingos būtybės gyvenimą, skųstis, kad jo neturi. Dėl to jai ir duotas vardas — malonė, t. y. neužpelnyta, nemokamai duota Dievo dovana. Nuodėme pirmieji tėvai tą dovaną prarado sau ir savo ainijai. Kristus savo gyvenimu ir mirtimi užpelnė, kad ji būtų mums vėl sugrąžinta. Dėl to ta dovana dar vadinama išteisinančia malone: iš gimtąja nuodėme pažymėto nusidėjėlio ji padaro teisųjį, iš vergo — Dievo vaiką, iš priešo — draugą. Vadinama pašvenčiamąja malone, nes ji, pakeldama žmogaus prigimtį, padaro mus panašius į šventąjį Dievą. Jei pirmieji žmonės nebūtų nupuolę, būtume gimę su ta dovana, tačiau dabar gimstame be jos: žmogui, motinos pagimdytam, reikia krikštu gimti dieviškajam gyvenimui. “Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę”, yra pasakęs Kristus (Jo. 3, 5). Iš čia yra suprantamas dar ir kitas tos pačios dovanos vardas — atgimimo malonė.
 
    Protestantai pašvenčiamąją malonę laiko vien tik Dievo prielankumu. Žmogus, kuriam Dievas dėl Kristaus nuopelnų yra palankus, sakoma turįs pašvenčiamąją malonę, o kuriam nepalankus, tas jos neturi. Pačią žmogaus prigimtį ji palieka nepaliestą. Bažnyčia Visuotiniame Tridento Susirinkime tokią pašvenčiamosios malonės sąvoką yra pasmerkusi ir iškilmingai paskelbusi tikėjimo tiesa, jog išteisintam žmogui malonė įlieja naują aukštesnio, dieviškojo gyvenimo pradą, padarantį jį Dievo vaikų ir dangaus paveldėtoju.
 
Dieviškojo gyvenimo sėkla
 
    Ne vienas, tur būt, pagalvos, kad jei pašvenčiamoji malonė sudievina mūsų prigimtį, dėl ko mes pasiliekame paprasti tvariniai, vargingi žmonės, kaip ir buvę? Juk tas mūsų minėtas šuo, gavęs protingą sielą, matytų prieš savo akis atsiveriant naujus horizontus ir naujus pasaulius. Tad dėl ko žmogus pasilieka toks, kaip ir pirmiau, jeigu jo prigimtis yra pasikeitusi? Dievo taip yra sutvarkyta, kad tas dieviškojo gyvenimo pradas duodamas mūsų prigimčiai tartum sėkla, kuri vien danguje taps pilnai subrendusiu medžiu. Tačiau dėl to ji nėra mažiau vertintina dovana. Ar ne tiesa, kad mažytėje sėkloje yra visas medis? Jei netikime, viename savo sodo kampe užkaskime gilę, kitame akmenuką. Iš išvaizdos nedaug juodu vienas nuo kito tesiskiria, bet pažvelgę į sodą po eilės metų, pamatysime skirtumą: viename kampe oš plačiašakis ąžuolas, o kitas bus toks, koks buvęs — tuščias. Vargas žmogui, kuris neišsineš iš šio pasaulio savyje pasėtos dieviškojo gyvenimo sėklos — pašvenčiamosios malonės: jis bus nesugrąžinamai pražudęs savo amžinąją laimę !
 
Čia ir anapus
 
    Tarp gyvenimo su pašvenčiamąja malone žemėje ir džiaugimosi dangaus laime po mirties nėra esminio skirtumo. Anapus matysime Dievą vien dėl to, kad mūsų naujosios prigimties galios bus tapusios panašios į Dievo: jas gali patenkinti vien begalinės Būtybės regėjimas ir meilė. Tačiau kiekviena prigimtis reikalauja, kad jos pajėgos būtų išpildytos; kitaip, pats Tvėrėjas prieštarautų savo išminčiai, kurdamas be tikslo. Malonės gyvenimas šioje žemėje ir Dievo regėjimas veidas į veidą anapus tesiskiria kaip du brangūs akmens: vienas nušlifuotas, kitas dar ne. Tačiau ar ne abu yra aukštos vertės deimantai? “Žiūrėkit, kokią meilę Tėvas yra mums davęs, kad vadinamės ir esame Dievo vaikai. . . Brangieji, dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kuo būsime. Žinome, kad pasirodžius, būsime į Jį panašūs, nes matysime Jį, koks Jis yra” (Jo. 3, 1-2).
 
    Mūsų panašumas į Dievą ir amžinosios laimės dydis priklauso nuo pašvenčiamosios malonės augimo šioje žemėje. Juo daugiau čia jos pasodintas medelis bus puoselėjamas ir auginamas sakramentų malone ir nuopelningais darbais, tuo daugiau atneš vaisių Tvėrėjo garbei ir mūsų nesibaigiančiam džiaugsmui kitame gyvenime. 
A. Tamošaitis, S. J.