Spausdinti
      “Laiškų Lietuviams” 6-me numeryje “Mergaitės laiškas jaunimui”, pasirašytas Klaustukaitės slapyvarde, sukėlė jaunimo tarpe nemažą susidomėjimą. Redakcija gavo daug laiškų, kurių vienas jau buvo išspausdintas praėjusiame numeryje. Čia sutrumpinę paduodame kitus įdomesnius laiškus arba bent svarbesnes jų mintis.
 
“Nežinomoji lietuvaitė” rašo:
 
      Tavo laišku ir aš susidomėjau. Nors esu ne 17, bet 21 metų amžiaus, tačiau panašios mintys į Tavąsias ir mano galvoje tebeslankioja. Kadangi ir aš gyvenu Amerikoje, panašiose aplinkybėse kaip ir Tu, tad leisk man pasidalinti su Tavimi savo mintimis.
 
      Pirmiausia dėl dažymosi. Su gėda turiu prisipažinti, kad ir aš, važiuodama į Dėdės Samo kraštą, buvau nusistačiusi jokiu būdu nebeždžioniauti, nesekti kitų pėdomis — nesidažyti. Amerikoje tai ištesėjau apie vienerius metus, kol pagaliau įsitikinau, kad lūpų dažymas dar nėra ženklas, kad mergaitė jau būtų nustojusi gero vardo, kaip tai buvo Lietuvoje. Jei mergaitė tiktai lūpas pasidažys, manau, gali turėti ramią sąžinę.
 
      Sakai, kad anksčiau berniuko ir mergaitės santykiai buvę kitokie. Čia man kyla mintis, ar tik Tavo minėtieji “boy-friend’ai” ir “weekend’ai” nebus prisidėję prie tų, pirmiau buvusių, santykių pakeitimo. Vietoj pirmiau buvusios naivios ir taurios draugystės, dabar ieškoma tik “happy time.”
 
      Nenorėčiau sutikti su Tavo samprotavimu, kad mergaitė, būdama 16 metų, jau turi pradėti draugauti su berniukais. Suprantu, kad ji gali draugauti — būti net su keliais pažįstama. Gali būti net susidaręs kelių berniukų ir kelių mergaičių ratelis, bet draugauti šiame amžiuje tik su vienu berniuku, manau, nebūtų naudinga. Tokio amžiaus mergaitei, kuri vadovaujasi tik širdies “logika”, jokiu būdu nebus aišku, kur yra rimta draugystė, ji neatskirs rimto berniuko nuo nerimto. Tik vyresnio amžiaus mergaitė gali pati išspręsti klausimą, kuria linkme draugavimas turi krypti ir, ar su tuo ar kitu berniuku galima draugauti, ar ne.
 
      Sakai, kad dabar jaunimas yra filmų sugadintas. Bet nepamiršk, mieloji sese, kad ir dabar yra labai dorų berniukų, kurie, žinoma, ieško tiktai doros mergaitės. Mergaitė labai apsiriktų, jei manytų, kad berniukams galima patikti, tiktai klausant jausmų. Berniukas, matydamas, kad žemesnieji mergaitės jausmai yra jos vadovas, nežinantis nei laiko, nei vietos, nei ribų, gali net pasibiaurėti tokia mergaite. Dažnai mergaitė palieka auka tik dėl to, kad buvo perdaug lengvapėdiška. Tokia mergaitė negali iš berniuko reikalauti pagarbos, nes ji negerbia pati savęs.
 
      Tau, Sese, dar neaišku, kas kaltas: ar berniukas, kurs prikalba saldžiausių žodžių ir po kiek laiko ją pameta, ar mergaitė, kuri juo tiki. Manyčiau, kad čia ir yra tas klausimas, kiek mes esame protiniai subrendę. Protas turėtų pasakyti, ar tikėti, ar ne. Žinoma, ne vienai ir vyresnio amžiaus mergaitei tenka patikėjus nusivilti. Bet reikia atsargumo, reikia pirma ištirti, ar jis vertas pasitikėjimo, ar ne. Niekuomet nereikia prarasti proto, nors ir auksiniai žodeliai lietųsi iš bernelio burnos. Pasitaiko, kad nekalto avinėlio kailyje slepiasi klastingas vilkas . ..
“Vytas Vilnietis”:
 
      Tu manai, mieloji sese, kad geriau išgirsti jaunuolių nuomonę, negu suaugusiųjų. Bet kodėl? Argi mes gudresni už mūsų tėvus? Ar mes matome geriau savo klaidas, negu mūsų vyresnieji? Argi mes neprivalome vertinti to dvasinio turto, to prityrimo, kurį mūsų tėvai atsivežė iš Lietuvos?
 
      Tu, sese, toliau samprotauji, kad čia yra Amerika, o ne Lietuva. Bet mes neturime atsižadėti savo papročių. Mes turime kurti mažą Lietuvą Amerikoje. Mes nesame Amerikos lietuviai, bet lietuviai Amerikoje.
 
      Dėl ko dalis jaunimo nukrypo nuo gerojo kelio? Gal būt, tai padarė nenormalus tremties gyvenimas brendimo amžiuje. Gal svarbiausia yra tai, kad jaunimas dabar pradeda vadovautis vien jausmais, atmesdamas protą. Jis nori gerti linksmybių taurę iki dugno. Jaunuolis neturėtų būti nusivylęs gyvenimu, jam nepriderėtų skęsti dūmuose ir alkoholyje.
 
      Kai kuriose mūsų kolonijose yra daug vyrų, bet labai maža mergaičių (matyt, kad rašo iš Kanados... Red.). Taigi, daugumai jaunuolių tenka nuobodžiauti, o mergaitės, lyg drugeliai, laksto nuo vieno žiedo prie kito, rinkdamos saldų meilės nektarą. O į šeimos gyvenimą dažniausiai jos jau eina su nusvilusiais sparneliais, pavargusios, lyg ieškodamos šeimoje poilsio. Bet juk visą savo energiją reikėtų saugoti šeimos gyvenimui.
 
      Sakai, kad Lietuvoj jaunimas buvo kitoks. Manau, kad esminio skirtumo nėra. Žinok, sese, kad jaunuolis kartais ieško tuščios mergaitės tik laikui praleisti, bet kiekvienas trokšta vesti tik dorą ir skaisčią mergaitę. Tu sakai, kad norint pagundų išvengti, reikia sėdėti namie. Tai netiesa. Nebėk, sese, iš gyvenimo, bet eik į jį ir jį taisyk. Jei Tu būsi rimta ir dora, jei ieškosi tikros meilės, bet ne tokios, kokia filmose yra rodoma, Tu galėsi ir paklydusį jaunuolį ištraukti iš purvo. Dažnai jo likimas yra Tavo rankose!
 
      Žinoma, jei būtum tik kokios šešiolikos metų, į šokius viena neik, veskis ir mamą drauge. Tu pati dar vilko nuo avinėlio neatskirsi. Verčiau stenkis dar mokytis, dalyvauti organizacijose, lavintis. Lankyti šokius ir draugauti su berniukais dar bus laiko. Jei visuomet tikėjimu ir protu vadovausiesi, nuo kelio nenuklysi ir jokių pavojingų bandymų su jausmais nedarysi.
 
      Gyvenimas yra kova. Kartais jis ir jaunuoliui yra gana sunkus. Tad ir Tu, sese, sustok, apsižvalgyk ir susimąstyk. Pamatysi, kad pasaulyje yra daug žaizdų, kurias Tu gali gydyti. Pamatysi tose žaizdose daug spyglių, kuriuos Tavo švelnios rankos gali ištraukti. Tavo širdis yra jautri, švelnūs Tavo jausmai, tad nors retkarčiais nubrauk ašarą nuo nusivylusio jaunuolio veido, parodyk jam skaidresnį šypsnį, o pamatysi, kad Tu daug ką gali!
 
“Sesė Viktorija”:
 
      Perskaičiusi 6-tame “Laiškų Lietuviams” numeryje Tavąjį laišką, nutariau pasidalinti su Tavimi ir su kitomis jaunuolėmis keliomis mintimis. Tavo atvirumas ir nuoširdumas neleidžia kitiems būti užsidariusiems.
 
      Teigimas, kad beveik visi suaugusieji kalba vienodai, dalinai teisingas. Tačiau nereiškia, kad jie pamiršo savo jaunystės pergyvenimus ir kovas. Ne, mieloji, bet subrendusio žmogaus galvosena, savaime aišku, turi skirtis nuo jaunuolio. Jaunuoliai paprastai vadovaujasi ne proto, bet širdies nurodymais. Todėl nereikia pykti, kai vyresnieji pataria ne taip, kaip mums atrodo geriau.
 
      Puikiai suprantu, kad Amerikoje gyvenančio jaunimo sąlygos yra daug pavojingesnės, negu savoje tėvynėje ar Vokietijos stovyklose. Čia sutinkame daug viliojančių ir laimę žadančių takų. Deja, patyrus, tenka nusivilti. Dėl jaunuolio nuklydimo ir yra kalčiausias tas negailestingas likimas, kuris mus atplėšė nuo savosios žemės ir išbarstė po svetimus kampus. Gyvendami dideliuose miestuose, ypač laisvalaikiais neturėdami užsiėmimo, pasisaviname ten sugalvotas išdaigas. Iš karto galvojame, kad dvidešimtame amžiuje tai yra natūralu. Bet... pamažu brendame vis tolyn, tolyn, kankiname save įvairiais klausimais, ir tragedijai nėra galo. Audrų sūkurio pagautam yra sunku sugrįžti vėl ant lygaus kelio.
 
      — Juk visa tai jau anksčiau vyresnieji pasakė ir perspėjo, — staiga atsimeni. Ir ar neprikaišioja sąžinė, kad nepaklausei? Ar nekyla noras ryžtis ir daugiau į tas pačias klaidas nebegrįžti? Manau, kad taip. Bet ar mes, būdami silpni jauni medeliai, visuomet įstengiame atsilaikyti prieš audrą? Ryžtamės, daug kenčiame, bet, audrai praūžus, pasilieka mieli tie naivūs, kartais visai beprasmiškos kovos, prisiminimai.
 
      Nemanau, kad mes, Lietuvos dukterys, jau taip toli būtume nuėję, jog 16-17 metų jaunuoliams ir jaunuolėms reikėtų skųstis dėl tarpusavio sugyvenimo. Nenorėčiau tikėti, kad tokio amžiaus jaunuolė jau galvoja ištekėti. Gal ji norės savo busimąjį geriau pažinti, tam tikslui skirdama 3-4 metus laiko. Galvosena gal ir teisinga, tačiau aš niekuomet nepatarčiau leistis ilgon draugystėn. Be galo yra gražu, kai jaunuoliai sugeba vienas kitą gerbti, būti ištikimais ir, po kiek laiko, vainikuoti savo draugystę moterystės sakramentu. Bet mažai yra pavyzdžių, bent šiais laikais, kad mergaitė ištekėtų už savo pirmosios meilės. Dažniausiai pirmoji meilė lieka tik atsiminimuose. Kokia tragedija, kai mergaitės širdį pažeidžia nusivylimas!
 
      Kas visa to kaltininkas? Tiksliai būtų sunku atsakyti, nes pasitaiko įvairiai. Tačiau mergaitė niekuomet negali prarasti savosios galvosenos ir tikėti tik tam, kas moka gražiai pakalbėti. Tavo draugas gal labai užsigaus, kai juo nepasitikėsi, bet tau bus geriau. Patyrus, kad tai, ką jis sakė, yra tiesa, geriau atsiprašyti, negu likti apviltai. Gal Tau tai juokingai atrodys, bet aš labai dažnai taip pasielgiu. Nesupyks ir nepaliks jis tavęs, jeigu tikrai mylės ir galvos apie rimtesnę ateitį. Žinoma, tai nėra lengva — mylėti ir vienas kitu nepasitikėti. Išblaškyti vienas kitam abejones stenkitės ne žodžiais, bet darbais. Pagarba pirmoj vietoj! Be pagarbos, manau, nė Tu nepripažįsti meilės. Nepasitikėjimas juo Tave padarys laimingą. Nenorėčiau sakyti, kad berniukai apgalvotai apgaudinėja mergaites. Kartais verčia pakeisti jo planus, jau labiau suaugęs ir tiksliau galvojantis jo protas. Tokio pat amžiaus mergaitės yra daug stipresnės valios už berniukus. Jos moka kentėti ir aukotis. Mergaitei ne tiek svarbu, ar berniukas turtingas ar nieko neturi. Jos jausmai daug švelnesni, ji moka visus trūkumus užpildyti. Tačiau berniukai neretai lieka suvedžioti medžiaginių apskaičiavimų. Aišku, kartais pasitaiko panašių atsitikimų ir iš mergaičių pusės.
 
      Mieloji sese, suprantu ir tai, kad kartais Tavo kuklumas neleidžia visko pasakyti, susitikus berniuką, ką turėjai priruošus “ant jo galvos”. Tokiais atvejais, kai Tu pradedi įžiūrėti kokius nors nesklandumus ir nesijauti esanti pakankamai stipri su berniuku be jokių kliūčių išsiaiškinti, mėgink parašyti, ką diktuoja protas ir, vietoj susitikimo, pasiųsk arba pati paduok jam laišką. Tave tikrai gerbiąs berniukas nepasijuoks iš tokio elgesio, bet stengsis padėti išrišti visus neaiškumus ir išlyginti susidariusius nesklandumus. Mano manymu, 16-17 metų mergaitei yra geriau būti lygiai draugiška visiems berniukams. Tik kiek labiau į priekį pasistūmėjus, galėsi ieškoti tikros rimtos draugystės.
 
      Gal nemokėjau nei aš Tavęs pakankamai suprasti ir gal truputį padrikusiomis mintimis atsakiau į Tavo laišką. Daug galėčiau papasakoti iš savo dar neseniai praėjusių jaunuoliškų pergyvenimų. Tačiau tik viena pasakysiu, jog tik kovodama su savimi surasi kelią, kuris tikrai daug gero žadės Tavo ateičiai. Neprarask lygsvaros ir visuomet klausyk sąžinės balso, o pasijusi ir Tu laiminga. Kur mes begyventume, turime neužmiršti, kad esame lietuvaitės. Gražūs ir kilnūs pasielgimai visuomet teiks pasigėrėjimo ne tik mūsų tėveliams ir Tėvynei, bet taip pat ir kitataučiui jaunimui.
 
“Viengungis”:
 
      Klaustukaitės laiške iškeltos blogybės, mano nuomone, priklauso nuo jaunimo auklėtojų, tėvų ir dvasiškių. Pamenu, kad Lietuvoje kunigai per pamokslus tiktai šaukdavo, bardavosi, liepdavo nenusidėti prieš skaistybę, nedaryti nuodėmių, nerūstinti Dievo, grasydami pragaru. Bet visai neišaiškindavo, dėl ko tai yra nuodėmė, dėl ko tai yra uždrausta. Tėvai taip pat vaikams apie tuos dalykus visai nieko neaiškindavo ir nepamokydavo, bet tiktai drausdavo. Kai kurie, žinoma, ir patys apie tai maža ką suprasdavo, o kiti, kad ir žinodavo, tai manydavo, kad nepatogu apie tai vaikams kalbėti; kai užaugs, patys apie viską sužinos.
 
      Jaunimas neretai galvodavo, kad vyresnieji jiems to džiaugsmo pavydi, o Dievas esąs tik žiaurus žmogaus kankintojas. Taip galvodamas, jaunuolis kartais ir tikėjimą prarasdavo. O gyvendavo dažniausiai taip, kaip jo jausmai diktuodavo.
 
      Todėl tėvai, auklėtojai ir dvasiškiai, vietoj jaunimą barti ir gąsdinti pragaru, turėtų išaiškinti brendimo amžiuje kylančias problemas. Jaunuolis turėtų suprasti, kad neskaisčiai gyvendamas, ne tik užsipelno pragarą ir Dievą užrūstina, bet dažnai ir savo žemišką laimę suardo. Tinkamai apšviestas jaunimas supras, kad tai, kas yra Dievo uždrausta, nėra žmogaus kankinimui, bet jo laimei ir jo gerovei. Tokiam jaunuoliui bus lengviau ir doram pasilikti ir tikėjimą išlaikyti.
 
      Mergaitei pradėti draugauti nuo 16 metų tikrai per anksti. Argi jau taip neapkenti savo jaunystės, kad nori kuo greičiausiai ją palaidoti? Man atrodo, kad mergaitė gali pradėti draugauti tik nuo 20 metų, o berniukas nuo 24. Tik šiame amžiuje galima rimčiau galvoti apie vedybas. Anksčiau apie tai galvodamas, tik laiką veltui leisi ir nervus gadinsi. Verčiau pagyvenk linksmai, kol jaunas esi.
 
Kiti laiškai
 
      Buvo ir daugiau laiškų, kurių mintys vienu ar kitu būdu jau buvo čia spausdintuose laiškuose išreikštos. Paminėsiu tik porą naujų minčių. Leonas G. mano, kad mūsų mergaitės, atvykusios Į Ameriką, net ir amerikietes pralenkė. Kartais jos per daug įsivaizduoja ir per daug iš jaunuolio reikalauja. Jeigu jis neturi liuksusinio automobilio, tai nenori su juo nė draugauti. Jeigu eina su berniuku į teatrą, tai turi turėti tik brangiausius bilietus ir pirmas vietas. Nepagalvoja, kad kartais berniuko ištekliai to neleidžia ir tik dėl to jis turi skaudančia širdimi tokių draugysčių atsisakyti.
 
      Jis nesutinka su Klaustukaitės pasakymu, kad berniukai “tik ir kvėpuoja mergaitėmis”. Yra bent 50% mūsų mergaičių, kurios “tik kvėpuoja berniukais” ir tegalvoja apie pudrą bei dažus. Taigi, mergaitėms reikėtų daugiau rimtumo, jos turėtų taip greitai nepamiršti lietuviškų tradicijų ir papročių.
 
      Kęstutis T. pataria mūsų jaunimui daugiau praktikuoti religiją. Tik susijungęs su Kristumi jaunuolis bus atsparus nelengvoms jo amžiaus kovoms.
 
      Visuose minėtuose laiškuose yra labai daug gražių minčių ir protingų patarimų, kuriais turėtų pasinaudoti mūsų jaunimas. Panašių laiškų ir atsakymų lauksime ir daugiau.