Spausdinti
1952 m. Rugsėjo (September) men. Vol. 3, No. 9
 
      Mes esame linkę žiūrėti į Viduramžius, kaip į šimtmečių eilę, persisunkusių tamsumu, prietarais ir dvasios siaurumu. Bet kiekvienas istorijos laikotarpis, kiekvienas kultūros perijodas, lygiai kaip karalių dinastijų, subujoja, sužydi, o paskui išsisemia, kartais išsigimsta ir užleidžia vietą naujoms ir stipresnėms jėgoms. Būtų neteisinga visą laikotarpį ir jo pasiektus laimėjimus paneigti tik dėl to, kad galų gale jis sumenko ir nusilpo, jo proto ir dvasios polėkiai nuleido pavargusius sparnus, o visas sielos pasaulis buvo įspraustas į rėmus, perdaug siaurus jo platiems pečiams ir galingai krūtinei. Mums svarbu šviesiausias Viduramžių perijodas, kada aukšti ir smailūs katedrų bokštai įkūnijo to laiko žmogaus dvasios begalinį aukštį ir neklaidingą gyvenimo kryptį, vedančią tiesiai į Dievo širdį, be klystkelių, vingių ir šunkelių. Mat, Viduramžių žmogus buvo Dievo žmogus. Nesakytume, kad jis buvo tobulas ir be priekaišto. Netvirtintume, kad jis visur buvo platus ir neklaidingas. Bet mums įdomus jo įsitikinimas gyvenimą pradėti su Dievu, gyventi Dievo artume ir visus buities faktus aiškinti Dievo šviesoje.
 
      Vėlybuose Viduramžiuose pastebimas įdomus pasaulėžiūros krypties pasikeitimas. Teologija ir filosofija mėgina sukrikščioninti pagoniškąjį graikų kosmocentrizmą. Gyvenimo pasaulėžiūros išeities taškas jau nebe Dievas, bet pasaulis, kuris savo tikslingumu, priežastingumu ir gyvybingumu veda žmogų į tikslo, priežasties ir gyvybės autorių ir šaltinį — Dievą. Jei pirma žmogui dieviškoji tikrovė buvo aiškus ir šviesus faktas, tai dabar — net šimtų, meistriškai sukurtų įrodymų šviesoje — Dievo buities tikrovė rodosi tolima, šalta ir nepasiekiama. Žmogaus pasąmonėje gimsta abejojimai, kuriems sugriauti kuriami nauji argumentai, nauji Dievo buities įrodymai, imami iš pasaulio buities. Dievo buitis tampa abstrakcija, kurią galima palyginti nuostabios katedros buičiai ar aukštų kalnų pasakiškos didybės tikrovei. Bet Dievas juk ne katedra. Jis nėra nė aukštas kalnas. Nei begalinės jūros bedugnis gylys. Jis yra amžinai gyvas ir tobulas buities karalius.
      Renesansas žengia naują žingsnį, bet priešinga kryptimi. Jo mintijimo išeities taškas yra žmogus, su kuriuo prasideda ir baigiasi žmogaus kūrybinė produkcija ir buities filosofija. Jei anksčiau žmogiškumas buvo stengiamasi sudievinti, tai dabar dieviškumas bandoma sužmoginti. Žmogus pasijunta pasaulio karaliumi ir, psalmės žodžiais, pradeda girtis ir žavėtis savo ateities nenuveiktais žygdarbiais: “Aš iškelsiu savo sostą virš debesų, viešpatausiu saulei ir žvaigždėms ir būsiu panašus į Jį — Dievą.” Ankstybieji Viduramžiai buvo pilni Dievo dvasios. Vėlybieji buvo persisunkę buities dvasia. Renesanso gi žmogus buvo pilnas pats savęs. Aišku, kad Renesanso revoliucinės mintys atvėrė žmogaus protui naujas ir plačias erdves, bet žmogaus dvasią, jis, gal nejučiomis, bandė pavergti kūnui ir fizinės tobulybės diktatūrai.
 
      Pasaulio ir žmogaus istorija kartojasi praeities ratais. Mums įprasta senas klaidas vadinti naujais vardais ir manyti, kad senus namus naujai nudažius, jie taps nauji. Deja, taip gali pamanyti tik nepatyręs pirkėjas. Bet ir jis greit įsitikins, kad nusipirko seną manydamas, kad tai buvo nauja. Ir šiandien mes brendame per senų klaidų ir naujų vardų klampynę. Tik įdomu pastebėti, kad šios dienos žmogus turi naują bruožą, kurį būtų galima pavadinti tikėjimo pertekliumi. Šiandien nebėra netikinčių žmonių. Visi pasiskirstė į dvi grupes. Vieni, kurie NORI tikėti. Kiti, kurie NENORI tikėti. Prieš kiek laiko girdėjau vieną žmogų išsireiškiant: “Aš tyčia neskaitau Evangelijos, kad neužsikrėsčiau Kristaus mokslu.”
 
      Nenoras tikėti vadina religiją opijumu, prietarais ir atgyventu dalyku, užmiršdamas, kad absoliutinės vertybės, išplaukiančios iš amžinos buities, negali pasenti. Šaltinio vanduo nieko nenuodija tol, kol kas nuodų neįmaišo. Nuodai neturi nieko bendra su vandeniu, ir pats vanduo — savo prigimtimi — nuodų negamina. Bet vandenį galima užkrėsti.
 
      Nenoras tikėti vadina religiją opiju -Dievo buities ir tikėjimo formų nėra nieko bendra. Dievo buitis eina savo keliu, o tikėjimo formos — savo. Jeigu taip ir būtų, mums kyla klausimas, kodėl? Todėl, kad tikėjimas prasideda iš klaidingo išeities taško. Todėl, kad žmogus tikėjimą ir Dievo buitį vertina, kaip negyvą tikrovę, kaip derlingą žemę, bet be grūdo. Bet jei derlinga žemė dirvonuoja, kieno kaltė? Dinamito galia kaip buvo, taip ir pasiliks ta pati ir po tūkstančių metų. Atomo fantastinis pasaulis glūdėjo elementuose nuo buities pradžios, bet mūsų akims jis atsivėrė tik šiomis dienomis. Atsivėrė ne pats, bet žmogaus proto ir pastangų priverstas.
 
      Mums neteko girdėti, kad kas būtų pripažinęs Dievo buitį ir pasidavęs Dievui, paragintas ir įkvėptas įrodymų ir argumentų. Bet žiūrėk, žmogus užsuka į bažnyčią vakaro tylioje prieblandoje, vargonams grojant dailią pastoralę, ir jis pergyvena Dievo buities tikrovę kūnu, protu ir visa siela. Ir ta tikrovė perima jo visą būvį. Mums taip pat neteko girdėti, kad kas būtų įrodęs, jog Dievo nėra. Bet priešingas pavyzdys. Nuodinga ir gyva aplinka. Žmonės, kurie gyvena, lyg Dievo nebūtų ir negalėtų būti. Šitoks pasaulis gimdo žmoguje užsispyrusį norą netikėti.
 
      Žmogus turi eiti į Dievą tikrovių nesibaigiančioje procesijoje, kol jis prieina Dievo buities amžiną tikrovę. Muzikui nereikia aiškinti ir įrodinėti garsinio grožio tikrovės, nes jis ją girdi ir jaučia, joje kuria ir ja gyvena. Tapytojui netenka įrodinėti vaizdinio grožio tikrovės. Rašytojas žino ir jaučia rašyto žodžio grožį, jėgą ir nuostabumą. Ir tikinčiam žmogui nereikia įrodinėti Dievo ir tikėjimo tikrovės, nes Dievas jam kasdienė duona ir gyvybės vynas.
 
      Mums visiems — norintiems ir nenorintiems tikėti — reikia grįžti atgal į Viduramžius ir eiti į Dievą tiesiausiu keliu. Žmogus turi pergyventi Dievą visa savo būtybe; ne tik protu, ne tik valia, ne tik jausmais. Jis turi pradėti statyti savo gyvenimą ant Dievo buities, negaišinti laiko Dievo esimo įrodymais, bet pajungti savo pasaulį ir savo prigimtį medžiagos ir dvasios autoriui.
 
      Atgal į Viduramžius. Tegul Dievas tampa mūsų gyvenimo centras ir išeities taškas. Nusikratykime moderniuoju prietaru, kad religija yra atgyventas dalykas. Ne religija yra pasenęs dalykas, bet tikėjimo forma be Dievo. Kol žmogus bažnyčioje garbins Dievą, kaip žmogų, tol tikėjimas bus negyva tikrovė. Bet kada žmogus nusilenks ir pasives Dievui kūnu, siela ir visa širdimi, tada jo gyvenimas taps amžinos buities pradžia. Žmogus gyvens ir mirs Dievo rankose, kaip grūdas, kuris apmiręs keliasi ir brandina tikrosios laimės vaisių. Tegul dangų siekią Viduramžių katedrų bokštai lieka paminklu ne tik praeičiai ir ateičiai, bet ir mūsų dienų dabarčiai. Žmogaus prigimtis esminiai nesikeičia, ir nuotolis tarp Dievo širdies ir žmogaus širdies visados pasiliks tas pats. Kad tik žmogus nepasigailėtų visų savo pastangų.    
Bruno Markaitis, S. J.