(Gyvenimo vaizdeliai)
Vytautas Kasnis
Juodikis, lyg vėjas, įlėkė pro duris.
— Kaip seniai, seniai matėmės, — purtėme vienas kito pečius.
— Kuo pavaišinti? — pasiūliau. — Gal konjakėlio, skačiuko?
— Nop! — išskėtė rankas ir staiga atsistojęs pradėjo vaikščioti po kambarį, mosikuoti rankomis, lyg nuo ko gindamasis. — Nop! Nei vyno, nei alaus. Užtenka tu biaurybių. Ežerus pripyliau, upes užtvindžiau. Nė lašelio daugiau. Duok šalto pieno stiklą, — kiek apsiraminęs atsisėdo.
— Prisimeni mano seną posakį: gerkim, būsim draugai! Ir gėriau su draugais draugystės vardan, svečiuose, raginau ir išmokiau žmoną gerti, pasistiprinant per pietus, paskiau ėmiau smaguriauti vienas. Ir taip pragėriau žmoną, vaikus, darbą, — kuo toliau vis balsiau ėmė kalbėti.
—Sako, alkoholizmas paveldimas, jis pasigauna silpnuolius. Gal ir taip, gal ir ne. Žinai, tėvas visai negėrė, broliai taip pat nesivijo stikliuko, tik retkarčiais pasmaguriaudavo. O aš ėmiau ir užsikoriau ant buteliuko kaklo, kad jį kur šimtas pypkių! — gardžiuodamasis pienu, kiek aprimo.
— Tu girdėjai turbūt apie mano gyvenimą? — įsmeigė akis į mane.
— Viena ausimi trupinėlius prisigaudžiau, — sakau. — Žinai, kaip paprastai kalbos sklinda. Vienas pasako, kitas prideda, trečias pasakas sukuria, taip ir zaunija, kiek kas išmanydamas.
— O kur tavo žmona dingo, pakviesk, noriu pasikalbėti ir su ja. Ji juk Stefutės gera draugė. Turbūt virtuvėje blynus kepa, jaučiu kvapą. Mat kai jos kartu gyveno, tai mane vis blynais vaišindavo. Mėgstu juos, ką ir besakyti. Eikim visi geriau į kiemą, toks gražus rudens oras, — priėjęs prie lango ir barškindamas pirštais į lango stiklą, nerimavo Juozas.
Mums išėjus į balkoną, tikrai Katriutė jau buvo paruošusi stalą ir nešė dubenėlį blynų.
— Atšals, vyrai, skubėkite valgyti, — ji kvietė prie stalo. — Žinau, Juozai, mėgsti blynus. Bet aš tai ne Stefutė. Tik jos mokinė. Atsimeni, kaip ji mus mokydavo maišyti, kepti, kaip mes visi trys sukdavomės po mūsų tada turėtą mažą virtuvėlę? Ji tokia graži, lieknutė, meili, ir aš baisiai norėjau, kad judu susituoktumėte. Vis galvodavau, kokia ideali pora. Kai tu išeidavai, tai iki išnaktų apie tave kalbėdavome. Ji buvo baisiai tave įsimylėjusi. Tu buvai gražiausias, geriausias, idealiausias vyras jai.
Ant balkono stogo krito ąžuolų gilės, ir Juozui staiga iškrito iš rankų šakutė.
— Taip, taip, — lyg sumišęs sako Juozas, — Stefutė buvo mano gražiausia meilė, idealiausia moteris. Gerai, Katriute, kad atidengei mano meilės paslaptis. Aš kaip tik susižiedavau su ja ąžuolyne, krentant gilėms. Man tada atrodė, kad jos lyg snigo iš dangaus. Aš jai, užmaudamas ant piršto žiedą, tada sakiau, kad ir dangus džiaugiasi mūsų meile ir siunčia giles, ąžuolo giles, kuris simbolizuoja stiprybę. Ir jos blizgančias lūpas bučiuodamas, aš pažadėjau jai pilį iš ąžuolų pastatyti, mažus ąžuoliukus — mūsų prieeauglį padėti auginti. O mes abu, kaip stiprūs ąžuolai, eisime gyvenimo keliu, nepabūgdami audrų. Mudviejų meilė viską nugalės, — jo žvilgsnis sustingo ąžuolo šakos pavėsyje.
Ant stalo šalo blynai, gomuriu sunkiai nuslinko kąsnis. Mūsų tylą nutraukė kunkuliuojantis kavos virdulys.
— Mes Stefutei, jos draugės, visko pavydėjome. Ką tik mergaitė galėjo turėti geriausio, gražiausio, ji viskuo buvo apdovanota. Ji ir pirmoji mokinė, geriausia plaukikė, sportininkė. Ir koks pasisekimas berniukų, vėliau vyrų tarpe! Kur tik ji pasisuks, ten jų būrys. Mes jautėmės, lyg esančios jos užuovėjoje, — žmona paskendo prisiminimuose.
Klausantis jų pasakojimų, man pasidarė ir graudu, ir tragiška. Laukiau lyg bombos sprogimo. Prisipylęs kavos puodukus, įslinkau į kambarį ir savo kavą pasaldinau konjaku, lyg savęs bijodamas, lyg ieškodamas kažko raminančio. Juozas, lyg atspėdamas mano "vagystę”, man sugrįžus ir sako:
— Žinau, kad mėgsti su kava pasmaguriauti ir kuo kitu. Manęs tai nevilioja, nesukelsi pagundos. Daryk, kaip tinkamas. Tavęs nepalaužė ir nepalauš.
Kiek raustelėjęs, prisipažinau šunybę padaręs. Išklausiau ir Katriutės pamokslėlio. Ji vis už blaivybę kovoja, ir aš džiaugiuosi tuo, kad vaikai pasekė jos pėdomis. O aš taip vis ir neprisiruošiu blaivininkams įteikti prašymą, kad ir mane priimtų i savo tarpą. Pajuokavau, kad turiu parašęs, bet dar nepasirašęs.
Juozas pasiūlė eiti pasivaikščioti, ir mudu greitai pritarėme. Aš supratau, kad jis nori papasakoti savo gyvenimo tragediją, ir man atrodė daug geriau, jei mūsų akys nesusitiks. Jis jausis laisviau. Mus sekė abu šunes. Išklydome miško keleliais. Saulė leidosi už ežero. Gaivinantis rudens vėjelis kedeno Juozo ilgus plaukus. Paskendę savo mintyse, lyg ir negalėjome užmegzti kalbos. Kalbėjomės su šunimis.
— Kaip laikosi Stefutė? — paklausė Katriutė, numetusi šunims medžio šaką, kad jie ją atneštų.
— Tu mus supiršai, tai mus atgal suvesk,
— drožinėjęs peiliuku šaką, pradėjo Juozas kalbėti, iki šio laiko tylėjęs. — Nuvažiuokite jos aplankyti. Aš visą savaitę praleidau su vaikais. Jie prašo, kad grįžčiau. Praleidau du vakarus ir su Stefute, bet ji apie susitaikymą neužsiminė, o aš neišdrįsau atsiprašyti. Prieš kelis mėnesius išėjau iš alkoholikų ligoninės ir grįžau į tą pačią darbovietę. Gavau paaukštinimą. Jis, įnikęs į drožinėjimą, vis nepakelia nuo šakelės akių.
— Tai kodėl išsiskyrėte, kas ką pametė?
— vakaro tyloje garsiai paklausė Katriutė, o aš net krūptelėjau, išgirdęs klausimą.
— Turbūt mano pavydas išdraskė šeimos lizdą, — lyg atsigavęs iš užgulusios tylos, taip pat gana garsiai atsakė Juozas. — Nuo pat vestuvių pokylio mane užgulė pavydo jausmas. Ją tada visi bučiavo, sveikino. Ji buvo linksma, laiminga. Kiekvienas stengėsi su ja šokt, o aš niršau dėl to. Vėliau mudu abu turėjome gerai apmokamus darbus, keitėme namus, pirkdami vis didesnius, brangesnius. Ji mėgo svečiuotis, pati dažnai rengė pokylius. Pirmoji atėjusi, paskutinioji išeidavo. Draugijose su manimi pašokusi pirmąjį šokį, dingdavo vyrų būryje. Aš, likęs vienas, neieškojau kitų draugystės, nėjau su kitomis moterimis šokti ir nuslinkdavau į barą. Ji juokdavosi iš mano vienišumo ir sakydavo, jog namuose ji esanti mano, ir vis dažnai kartodavo, kaip ji mane mylinti. Negi ir svečiuose vaikščiosime, tik rankomis susikabinę? Einame pas draugus, kad būtų linksma, kad nuotaikingai praleistume laiką. Aš pradėjau ją įtarinėti neištikimybe. Ji, susitikusi draugus, su jais pasibučiuodavo, o aš visokias meilės istorijas sukurdavau. Vis atrodydavo, kad ji per meiliai šoka, per meiliai su vyrais kalbasi, juokauja. Mano pyktis vedė prie stikliuko. Pradėjo blėsti intymumas. Ji daug kartų išbėgdavo iš mano miegamojo verkdama. Ėmė skųstis galvos skausmais. Ragino mane eiti pas gydytoją pasitarti, o aš kaltinau ją, kad jai reikia gydytojo. Namie ji dažnai verkdavo, o aš širdį raminau gėrimėliu. Svečiuose, įvairiuose renginiuose ji linksmindavosi, o aš dūsdavau nuo savo sukurtų meilės istorijų ir dar daugiau gėriau. Parėjusi namo, laukdavo, kad aš ateičiau jai labąnakt pasakyti, o aš su stikliuku slaptai pasibučiuodavau.
Kiek patylėjęs, tęsė toliau:
— Augo vaikai. Tokie tylūs, ramūs, išsigandę. Su mama kalbėdavosi, bet manęs, atrodo, vengė. Ryšiai blėste blėso. Meilės kalba pasidarė tik pinigai. Juos sutvarkę, suskaičiavę, lyg šešėliai slankiodavome po kambarius. Mūsų nesantaika susirūpino draugai, patarė eiti pasikalbėti pas kunigą. Stefutė susitarė su juo ir apie tai pasakė man. Aš įsiutau. Dar ir dabar man skamba ausyse mano pasakyti žiaurūs žodžiai: "Pririšk savo uodegą prie namų, ir bus viskas gerai, jokio kunigo nereikės!” O ji prisiglaudusi pabučiavo mane ir sako: "Gerai, užsidarysiu namų kalėjime, bet tu neimk į burną stikliuko”. Sutarėme. Ji nebeėjo niekur, bet aš nuo stikliuko nebepajėgiau atsitraukti. Visiškai netekęs vyriškumo jausmo, vis galvodavau, kad išgėręs įgausiu naujų jėgų. Bet jos visiškai išblėso. Ji, visados būdama religinga, paskutiniuoju metu dar labiau prisirišo prie bažnyčios, o aš, primelavęs jai, vietoj bažnyčios užsukdavau į smuklę. Tai buvo jai per daug. Vieną sekmadienį, grįžęs namo, radau kelis lagaminus prie durų su rašteliu, kad ji nutraukia vedybinę sutartį.
— Ar teismas išskyrė? — po tylos paklausiau.
— Ne, — sako jis. — Kiek žinau, ji gyvena viena ir, kiek girdėjau, nors turėjo daug vedybinių pasiūlymų, jų nepriėmė.
Grįždami namo, sutarėme, kad kitą savaitgalį važiuosime aplankyti Stefutės ir mėginsime juodu sutaikinti.
• JAV viešosios nuomonės centras Čikagoje nustatė, kad per paskutiniuosius metus bažnyčių lankymas tarp katalikų pakilo 5%. Dabar apie 49% JAV katalikų ateina bažnyčion kas sekmadieni ar beveik kas sekmadienį.