Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
Popiežiaus Jono Pauliaus II S. Amerikoje apsilankymo proga duodame santrauką jo kalbos, pasakytos š.m. rugsėjo 2 d. Jungtinių Tautų posėdyje. Nors ji pasakyta valstybių atstovams ir aukštiesiems diplomatams, tačiau ji ir mums daug pasako. Kadangi jos klausėsi įvairių ideologijų asmenys, tai nemaža dalykų popiežius tegalėjo pasakyti tik bendra, netiesiogine forma. Tačiau galvojantis skaitytojas lengvai supras, ką popiežius norėjo pasakyti.
Kalbos pradžioje Šv. Tėvas padėkojo Jungtinių Tautų organizacijai ir jos generaliniam sekretoriui dr. Kurt Waldheim už pakvietimą čia atvykti.
KODĖL KALBA JUNGTINIŲ TAUTŲ ATSTOVAMS?
"Nuo pat Jungt. Tauty organizacijos įsikūrimo Šv. Sostas, kurio suverenitetas dabar apribotas mažyte Vatikano valstybe, visad ją pripažino, rėmė ir vertino, kaip aukščiausią tarptautinio gyvenimo forumą. Katalikų Bažnyčia, visas tautas, kultūras, šalis ir žemynus apimanti bendruomenė, tai daro ne tiek dėl politinių motyvų, kiek dėl savo moralinės ir religinės misijos. Juk ši organizacija taip pat vienija ir jungia tautas. .. Ji gerbia ir priima religinį bei moralinį pobūdį tų reikalų, kuriais Bažnyčia rūpinasi dėl tiesos ir meilės pasiuntinybės, jos pasauliui nešamos. ..
Sutikdamas visos žemės tautų atstovus, naudojuosi šia proga pasiųsti savo sveikinimus visiems šioje planetoje gyvenantiems vyrams ir moterims... Kiekvienas jų yra apdovanotas žmogaus asmens orumu, gyvena savąja kultūra, patyrimais, troškimais, įtampom, kentėjimais ir teisėtais lūkesčiais. Jų santykiai yra tiek tautinės, tiek tarptautinės politinės veiklos pagrindas. Juk pagaliau ši veikla kyla iš žmogaus, yra žmogaus vykdoma ir yra dėl žmogaus... Iš tikrųjų, kas įteisina kiekvieną politinę veiklą, yra tarnyba žmogui, yra sutelktinis ir atsakin-gas dėmesys jo žemiškosios egzistencijos problemoms socialinėje plotmėje, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus gėris.
SUMOKĖTA DIDELĖ KAINA . ..
"Po baisaus II pasaulinio karo įkurtos Jungtinių Tautų organizacijos 1948 m. gruodžio mėn. 10 d. paskelbta Žmogaus Teisių Deklaracija tapo istoriniu posūkiu žmonijos moralinės pažangos kelyje. Vyriausybės ir valstybės visame pasaulyje suprato, kad, jei nenori būti užpultos ir viena kitos sunaikintos, turi susivienyti. Tikrasis kelias į tai yra neatšaukiamų žmogaus ir žmonių bendruomenės teisių išreiškimas, pripažinimas ir vykdymas.
Prie šios deklaracijos prieita po milijonų mūsų brolių ir sesių kančių, žudynių ir mirties. Ta brangiai sumokėta kaina negali būti veltui... Aš kartoju savo pirmtako Pauliaus VI prieš 14 metų iš šios tribūnos pasakytus atmintinus žodžius: "Tenebūna daugiau karo, tenebūna karo! Niekada daugiau vienas prieš kitus ar vienas virš kitų, bet kiekviena proga visad su kitais!”
Toliau popiežius kalbėjo apie teisingą palestiniečių klausimo sprendimą, Libano vienybės ir nepriklausomybės išlaikymą, Jeruzalės miesto tarptautinio statuso reikalą ir nusiginklavimą. Bet vyksta priešingai. "Nuolatinis pasiruošimas karui vis gausesnių, pavojingesnių ir labiau sofistikuotų ginklų gamyba įvairiuose kraštuose įrodo, kad norima būti pasiruošusiam karui ir taip pat jį pradėti. Tai reiškia prisiimti riziką, kad kas nors kada nors ir kur nors gali paleisti darban visuotinio sunaikinimo mechanizmą.
Todėl reikia nuolatinių pastangų padaryti negalimą karo ir tokios katastrofos iššaukimą, paveikiant vyriausybių ir žmonių nusistatymus, įsitikinimus bei siekius. Tai vis turi turėti galvoje ne tik Jungtinės Tautos su savo institucijomis, bet ir kiekviena visuomenė, režimas ir vyriausybė”.
Popiežius nurodo kai kuriuos kelius ir priemones, kaip būtų galima pasiekti tarptautinį bendravimą, neapykantos pašalinimą, kaip išnaikinti kerštą ir karo grėsmę, kylančią iš tautų ir žmogaus neatšaukiamų teisių pažeidimo bei kitų įvairiausių neteisybių.
TAIKA IR DVASINI& VERTYBIŲ PIRMENYBĖ
Jonas Paulius II iškelia reikalą pripažinti "žmonijos istorijos pastovų įstatymą — dvasinių vertybių pirmenybę prieš materialines ar ekonomines. Ši pirmenybė nustato žemiškųjų materialinių gėrybių prasmę ir būdą jomis naudotis. Taip ji yra teisingos taikos pagrindas ir svarbus veiksnys užtikrinti, kad materialinis, techninis ir civilizacijos išsivystymas būtų žmogaus tarnybai. Tai reiškia duoti galimybę žmogui prieiti prie tiesos, dorinio išsivystymo ir pasinaudojimo kultūrinėmis gėrybėmis, jo paveldėtomis ir savąja kūryba padidintomis.
Paskutinį šimtmetį mūsų modernioji civilizacija įgalino kaip niekada anksčiau materialinių gėrybių gamybos išvystymą. Tačiau ji padėjo taip pat kilti laikysenai ir nuotaikoms, dėl kurių jautrumas dvasinei žmogiškosios egzistencijos plotmei sumažėjo siauresnėse ar platesnėse srityse. Tai kilo iš prielaidų, pagrindinai sumažinančių žmogaus gyvenimo prasmę beveik tik iki siauro materalinio ir ekonominio veiksnio, t.y. iki gamybos, rinkos ir sunaudojimo reikalavimų, turto telkimo ir biurokratijos stiprėjimo, bandančios tvarkyti šiuos vyksmus”.
Tačiau materialinės gėrybės, iš prigimties būdamos riboto kiekio, iššaukia žmonijos istorijoje vis besikartojančią kovą dėl jų įsigijimo ir pasidalinimo. "Todėl iš pagrindų ir sistemingai pašalinti karą nebus galima, iki nepasieksime kiekvieno žmogaus ir teiksime daugiau pagarbos antrajai žmogaus gėrybių plotmei, kuri neišskiria, nedalina, bet jungia ir vienija žmones. Garsioji Jungtinių Tautų Charta iškilmingai paskelbė ir iškėlė šios plotmės vertybes. Katalikų Bažnyčia, galima sakyti ir visa krikščionybė, laiko jos plėtotę ypatinga savo sritimi”.
ATITAISYTI ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMUS
Moderniaisiais laikais vyksta dvejopas žmogaus teisių pažeidimas tarptautinėje srityje ir paskirose valstybėse. Pirmiausia — tai neteisingas materialinių gėrybių padalinimas atskirose bendruomenėse ir visoje žmonijoje. "Jei istorinės ir kultūrinės priežastys bei aplinkybės gali kiek sumažinti moralinį mūsų laikų žmonių atsakomingumą, tačiau jos negali apsaugoti nuo nelygybės atvejų, kur pasireiškia neteisingumas ir socialinės skriaudos. Žmonės turi įsisąmoninti, kad tos neteisybės, pvz. darbininkų eksploatacija ir įvairūs piktnaudojimai, pažeidžia ar susiaurina žmogaus teises ir užgauna jo asmens orumą.
Todėl palyginant socialines, ekonomines ir politines sistemas, turi būti imamas humanistinis kriterijus, matas, kiek kuri tų sistemų yra tikrai pajėgi sumažinti, apriboti ar pašalinti įvairias žmogaus išnaudojimo formas ir dirbančiajam užtikrinti ne tik teisingą būtinų medžiaginių gėrybių padalinimą bei gavimą, bet ir dalyvavimą visame gamybos ir kylančio bendruomeninio gyvenimo vyksme, atitinkantį jo žmogišką orumą. Ir čia nereikia užmiršti, kad žmogus, nors priklauso nuo medžiaginio pasaulio gėrybių, nėra jų vergas, bet viešpats. Pradžios knygos (1,28) žodžiai pripildykite žemę ir ją užvaldykiteta prasme yra pirminė ir pagrindinė ekonominės bei darbo politikos direktyva”.
Toliau popiežius kalba apie "bedugnę, perdėtai skiriančią turtingą mažumą nuo neturtingos daugumos, kuriai trūksta maisto, galimybių išsiauklėti ir kurios didelis skaičius yra pasmerktas badui bei ligoms. Tai dar labiau tinka pasakyti apie bedugnę, skiriančią įvairius kraštus. . . Aišku, kad yra tik vienas kelias pereiti tą bedugnę ir tolį tarp sočių ir badaujančių sričių. Jis eina per suderintą visų šalių bendradarbiavimai Tai pirmiausia reikalauja vienybės ir įkvėptos tikros taikos įgyvendinimo galimybių. Tai priklausys nuo to, ar tie skirtumai gera valia bus sumažinti, pašalinti, ar ne...”
TREČIOS KLASĖS PILIEČIAI IR TAIKA
"Šimtmečiais civilizacijos siekimas buvo sukurti tokias politines bendruomenes, kuriose būtų apsaugojamos objektyvios žmogaus dvasios teisės, sąžinės laisvė, žmogaus kūrybingumas, taip pat ir jo santykiai su Dievu. Vietoj to dabar matome visokius pažeidimus ir prievartą, dažnai be jokios galimybės apeliuoti į aukštesnį autoritetą ar gauti pagalbą.
Nors legaliai pripažįstami žmogaus dvasios laisvės principai, kaip žodžio, sąžinės ir religijos laisvė, tačiau dabar esančiose socialinio gyvenimo struktūrose tų laisvių praktikavimas dažnai pasmerkia žmogų likti antros ar trečios klasės piliečiu, išstatyti pavojun savo profesinę karjerą, pakilimą tarnyboje, laisvą savo vaikų auklėjimą...
Užtat labai svarbu, kad visi žmonės visuose kraštuose ir tautose iš tikro galėtų pilnai naudotis visomis savo teisėmis, nežiūrint, koks ten būtų politinis režimas ar sistema. . . Tik tai gali užtikrinti taiką”.
TAIKAI BŪTINA RELIGIJOS LAISVĖ
Kalbėdamas apie religijos laisvę, popiežius priminė II Vatikano Susirinkimo deklaracijos "Dignitatis humanae” žodžius: "Žmogus yra apdovanotas protu ir laisva valia, todėl būdamas asmeniškai atsakingas, pačios prigimties yra skatinamas ir įpareigojamas ieškoti tiesos, ypač religinės, laikytis surastosios ir pagal ją tvarkyti visą savo gyvenimą. .. Religija iš prigimties pirmiausia praktikuojama vidujiniais aktais. Juos uždrausti niekas nepajėgia. Tačiau socialinė žmogaus prigimtis reikalauja suteikti vidujiniams aktams išorinę išraišką, bendrauti su kitais religijos dalykuose ir išpažinti savo tikėjimą bendruomenėje...
Tos įžvalgos liečia pačią klausimo esmę. Jos rodo, kad net religinės pasaulio sampratos susidūrime su agnostine ar ateistine samprata, kuri dabartiniame amžiuje yra "laiko ženklas”, yra galimos 'išsaugoti ir palaikyti garbingos ir gerbtinos žmogiškosios dvasios plotmės be pažeidimo esminių bet kurio žemėje gyvenančio vyro ar moters sąžinės teisių.
Kai diskutuojami ar krašto įstatymais bei tarptautinėmis sutartimis tiksliai nustatomi religinės laisvės praktikavimo reiškiniai bei būdai, ar pagarba žmogaus orumui nepažadintų pasikviesti institucijas, kurios natūraliai tarnauja religiniams reikalams? Jeigu jų dalyvavimas apleidžiamas, yra pavojus tokioje jautrioje žmogaus gyvenimo srityje įvesti įstatymus ar suvaržymus, prieštaraujančius tikriesiems religiniams reikalavimams. Ideologinių įsitikinimų ir religijos laisvė labai padeda išsaugoti taiką”.
KAIP PASITEISINTI PRIEŠ VAIKUS?
Prisimindamas Jungtinių Tautų paskelbtus 1979 metus Vaiko metais, popiežius linki "kiekvienai tautai, visai žmonijai ir visiems pasaulio vaikams susilaukti geresnės ateities, kai trečiajame tūkstantmetyje žmogaus teisių gerbimas taps tikrove”. Jis kviečia save paklausti, "ar ir toliau bus prisidėta prie nuolat didinamo visuotinio išnaikinimo pavojaus virš naujos kartos galvų. Jo priemonės yra didžiųjų pasaulio galybių rankose! Ar vaikai turės priimti netramdomas ginklavimosi lenktynes, kaip būtiną paveldėjimą? Ar bus kaip nors galima prieš juos pasiteisinti? Ar senovės romėnų priežodžiu nori taikos— ruoškis karuibus galima pasiteisinti? Ar mūsų amžius gali tikėti, kad kvapą užimančios ginklavimosi lenktynės tarnauja išlaikyti pasaulio taiką? Ar pasiteisinimas galima priešo grėsme iš tikrųjų nėra siekimas pačiam vienam pasilaikyti tos grėsmės priemones? Ar tai nėra siekimas uždėti savo leteną ant kitų nuosavo arsenalo dėka? Taip, čia vėl išdidžiai siekiama panaudoti žmoniškąją taikos pusę vis nauiai kuriamoms imperializmo formoms!”
Toliau popiežius linkėjo visos žemės tautu vaikams, kad nebūtų prieita prie pasaulinio karo. Jis nenustojąs kasdien prašyti Dievą apsaugoti žmones nuo tos baisios nelaimės.
Baigdamas valandą užtrukusią savo kalbą. Tonas Paulius II visų tautų atstovų akivaizdoje pareiškė savo pagarbą ir gilią meilę visiems žmonėms, bendruomenėms ir tautoms. Jis taip pat reiškė viltį, kad "paskiri žmonės geriau išvystvs bendruomeninę dvasią, formuojančią piliečius, kad visos tautos, net ir mažiausios, taip pat ir tos, kurios dabar negali naudotis nepriklausomybe ar kurioms ji išplėšta, kaip lygūs su lygiais susitiks Jungtinių Tautų posėdžiuose. Tegul Jungtinės Tautos visada lieka aukščiausias taikos ir teisingumo tribunolas, aukštasis laisvės sostas tautoms ir asmenims, besiilgintiems geresnės ateities!”